Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida
Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida
(Tarptautinės valstybės atkūrimo prielaidos.Nepriklausomybės kovos. Steigiamasis seimas. 1922 m. Konstitucija. Žemės reforma. Pirmųjų nepriklausomybės metų laimėjimai)
Tarptautinės valstybės atkūrimo prielaidos
1917 m. gruodžio 11 d. paskelbus nepriklausomybės aktą, Lietuvoje padėtis nepasikeitė. Kraštas toliau buvo niokojamas, apie nepriklausomybę niekas nekalbėjo. Vokiečiams rūpėjo pasinaudoti šiuo aktu Bresto derybose ir atskirti Lietuvą nuo Rusijos. Šio akto pasirašymas sukėlė lietuvių pasipiktinimą, nes jie nežinojo visų Tarybos diplomatijos niuansų. Nusmuko Tarybos prestižas. Tada Taryba ryžosi naujam pareiškimui, dėl kurio buvo ilgai diskutuojama, kol pagaliau buvo priimtas kompromisinis variantas. 1918 m. vasario 16 d. visi Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name ir čia pasirašė naują nutarimą, kuriuo paskelbė apie nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimą. Buvo teigiama, kad Lietuva nutraukia visus iki tol buvusius ryšius su kitomis tautomis. O Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis nustatys sušauktas Steigiamasis seimas, kurį demokratiniu būdu išrinks visi Lietuvos gyventojai.
Vasario 16-osios aktas buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimo pradžia. Tam, kad Lietuva taptų savarankiška valstybe, teko padėti dar daug pastangų. Pirmiausia reikėjo užsienio valstybių paramos. Nors 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeris pripažino Lietuvą, ji negavo paramos iŠ užsienio. Popiežiaus nuncijus Miunchene kardinolas E. Pačelis atsisakė pripažinti Lietuvą nepriklausoma paaiškindamas, kad tam nėra tinkamų sąlygų. Taigi Lietuva turėjo viena kovoti su Vokietija dėl valstybingumo atkūrimo. 1918 m. pavasarį ir vasarą Vokietijos valdančios partijos, reichstage svarstydamos Lietuvos ateities klausimus, ginčijosi, kuriai iš Vokietijos valstybių atiduoti tiesioginį Lietuvos administravimą, ar ją prijungti prie Prūsijos, ar prie Saksonijos. Tuo metu Lietuvos Tarybos nariai monarchistai ieškojo ryšių su maža katalikiška Viurtenbergo valstybėle ir kvietė jos hercogą Vilhelmą fon Urachą būsimos Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Ši karaliaus istorija vertinama tik kaip politinis Tarybos manevras siekiant pagrindinio tikslo – savo valstybės. Tai rodo vėlesni įvykiai. Vokietijai pralaimėjus karą, Tarybai V. fon Urachas pasidarė nereikalingas. Todėl 1918 m. lapkričio 2 d. Tarybos nariai sutartinai nusprendė nevykdyti savo ankstesnio nutarimo kviesti hercogą Vilhelmą fon Urachą karaliumi. Vadinasi, Taryba, atsižvelgdama į naujas politines sąlygas, atsisakė tų sprendimų, kurie jau netiko pagrindiniam tikslui įgyvendinti.
1918 m. rugpjūtį vokiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą Vakarų fronte, turėjusį įtakos Lietuvos valstybingumui. Tai pakeitė Vokietijos militaristinių ir administracinių sluoksnių požiūrį į okupuotus kraštus. Jie suprato, kad užgrobtose teritorijose nepavyks išlaikyti tiesioginės įtakos. 1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris pranešė Lietuvos Tarybos prezidiumui, kad Vokietijos vyriausybė besąlygiškai pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę ir yra pasirengusi perduoti krašto valdymą patiems lietuviams.
1918 m. rudenį Lietuva pasuko realaus savarankiškumo keliu. Iš tikrųjų kraštą dar valdė vokiečių okupacinės įstaigos. Tačiau jos jau pradėjo perduoti savo funkcijas Valstybės Tarybos organams.
Taigi Pirmojo pasaulinio karo eiga lėmė, kad Lietuvai, okupuotai vokiečių kariuomenės, atsirado galimybė siekti seniai puoselėto tikslo – atkurti nepriklausomybę. Spalio perversmas Rusijoje, Vokietijos pralaimėjimas kare – tai svarbūs tarptautiniai įvykiai, sudarę sąlygas Lietuvos valstybingumo atkūrimui.
Nepriklausomybės kovos
Kovos su bolševikais. 1918 m. pabaigoje Raudonoji armija užpuolė jauną Lietuvos valstybę. Vokiečiai leido rusams be kautynių užimti Lietuvos teritoriją iki linijos: Ryga – Bauskė – Panevėžys – Ukmergė – Trakai – Lyda. 1919 m. sausio pabaigoje Raudonoji armija užėmė Šiaulius, o vasario pradžioje Telšius, artinosi prie Alytaus ir Kauno. Ši agresija buvo pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir Lietuvoje dislokuotai vokiečių kariuomenei. Todėl Vokietija ir Lietuva ėmė kartu kovoti su puolančiais bolševikais. Vokiečiai, stengdamiesi apsaugoti savo karinius junginius Latvijoje, vasario 10 d. sumušė Raudonąją armiją prie Sedos ir Mažeikių.
1919 m. vasario pradžioje Raudonoji armija puolė iš dviejų pusių: šiaurėje – Kėdainių ir pietuose – Jiezno ir Alytaus kryptim. Lietuvos kariuomenė stojo į pirmas kautynes ties Kėdainiais. Vasario 7 d. Kėdainių ir Panevėžio savanorių būriai atrėmė raudonar-miečių puolimą ir vasario 8 d. užėmė Šėtą. Vasario 8 d. kautynių ties Kėdainiais metu žuvo pirmasis Lietuvos karys savanoris Povilas Lukšys. Vasario 12 d. du Pskovo divizijos pulkai įsiveržė j Alytų. Lietuviams traukiantis ant tilto žuvo I – ojo pėstininkų pulko vadas Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs dėl Tėvynės nepriklausomybės. Vasario 15 d. lietuvių kariuomenė atsiėmė Alytų. Kaunui nebegrėsė pavojus.
Vasario 27 d. vokiečiai, sumušę Žemaičių pulką (sudarytas iš vietos gyventojų apie 1000 karių, talkinančių Raudonajai armijai), užėmė Luokę, o kovo mėn. – Mažeikius, Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą. Lietuvos kariuomenė dalyvavo tik mūšiuose prie Šeduvos.
Kovose su Raudonąja armija lietuviams netikėtai padėjo lenkai. Lenkijos kariuomenė balandžio 17 d. užėmė Lydą, o 19 d. – Vilnių ir puolė toliau šiaurės bei rytų kryptimi. Kai lenkai okupavo Vilnių, Lietuvai pasidarė lengviau kariauti su Raudonąja armija, bet Lietuva neteko Vilniaus.
Lietuvos kariuomenė pradėjo pulti šiaurės rytų kryptimi. Balandžio 27 d. Panevėžio batalionas ir vokiečių daliniai užėmė Ukmergę, gegužės 18 d. – Anykščius, gegužės 23 d. – Panevėžį. Užėmusi Panevėžį, rinktinė tęsė puolimą. Raudonoji armija atsitraukė iš Kupiškio. Ukmergės rinktinė kartu su vokiečių daliniais po įnirtingų kovų užėmė Uteną ir toliau ji viena išvadavo Užpalius, Tauragnus, Obelius.
Rugpjūčio 24 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo paskutinę karinę operaciją ir rugpjūčio 25 d. užėmė Zarasus, o Marijampolės bei Panevėžio batalionai rugpjūčio 29 d. įžengė į Alūkštos miestelį ir priėjo Dauguvos upę. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje karo veiksmai tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos baigėsi, o galutinai bolševikai buvo išvyti 1920 m. pradžioje. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis. Sovietų Rusija pripažino Lietuvos suverenumą ir nepriklausomybę su sostine Vilniumi ir Gardiną su apylinkėmis. Įsipareigojo karo nuostoliams atlyginti paskirti 100 tūkst. ha miško ir 3 mln. aukso rublių. Grąžinti karo metu išvežtą turtą.
Kovos su bermontininkais
Antantės šalys padėjo Lietuvai kovoti su bolševikine armija, tačiau pripažinti savarankiška Lietuvos valstybę neskubėjo. Anglija, Prancūzija tikėjosi išspręsti Pabaltijo Šalių klausimą tada, kai pasibaigs pilietinis karas Rusijoje. Vokietija taip pat puoselėjo viltis išsaugoti savo viešpatavimą šiame regione. Jie siekė užmegzti ryšius su rusų generolais. 1919 m. vokiečiams pavyko įkalbėti pulkininką Bermontą – Avalovą, kuris kūrė kariuomenę. Į ją įėjo vokiečiai bei rusų baltagvardiečiai. Ši armija bazavosi Latvijos teritorijoje, o 1919 m. liepos 26 d. pasirodė ties Kuršėnais. Iki lapkričio pabaigos bermontininkai užėmė Kuršėnus, Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Linkuvą, Viduklę, Jurbarką, Raseinius. Šios gaujos terorizavo ir plėšė vietinius gyventojus, šaudė gyvulius, vogė arklius ir kitą turtą. Jie siautėjo tol, kol negalima buvo atitraukti Lietuvos 52
kariuomenės iš bolševikinės armijos fronto. 1919 m. spalio mėn. Antantės Aukščiausioji taryba pasiuntė į Pabaltijį karinę misiją, vadovaujamą Prancūzijos generolo Niselio. Jos uždavinys buvo šalinti konfliktus tarp Pabaltijo šalių bei Judeničiaus, Bermonto ir kitų baltagvardiečių, o taip pat koordinuoti šias jėgas kare su Sovietų Rusija. Bermontui buvo įsakyta grąžinti jo kariuomenėje buvusius vokiečių tautybės kareivius į Vokietiją, o jam pačiam su likusiais rusais baltagvardiečiais persikelti į Narvos frontą pas Judeničių. Šeimininkavęs tuo metu Lietuvoje ir Latvijoje Bermontas atsisakė paklusti tokiam reikalavimui. Anglija jį paskelbė išdaviku. 1919 m. lapkričio 21 – 22 d. Bermonto daliniams prie Radviliškio buvo suduotas rimtas smūgis. Bermontininkai buvo priversti trauktis Šiaulių kryptimi. Nuo visiško sutriuškinimo juos išgelbėjo generolo Niselio armija, kuri pareikalavo sustabdyti kautynes ir leisti Bermontui pasitraukti į Vokietiją. Lietuvos kariuomenė lydėjo bermontininkus per visą Žemaitiją, stebėjo, kad jų būriai neišklystų toli iš kelio ir neplėštų vietinių gyventojų. Paskutiniai Bermonto kariai pasitraukė į Vokietiją 1919 m. gruodžio viduryje.