Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida
Spalio mėn. buvo suformuota E. Galvanausko vadovaujama vyriausybė. Ji pareiškė, kad laiko svarbiausiu uždaviniu įvesti tvarką krašte, išvyti visas svetimų valstybių kariuomenes iš Lietuvos, sušaukti Steigiamąjį seimą. 1919 m. gruodžio pabaigoje buvo išvyti bermontininkai, 1920 m. išnyko bolševikų invazijos grėsmė. 1919 m. lapkričio 20 d. buvo paskelbtas Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas. Rinkimai į seimą įvyko 1920 m. balandžio 14 -15 d. Juose krikščionys demokratai gavo daugiausia vietų (iŠ 112 -59). Steigiamasis seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Konstituciją, 1922 m. vasario 15 d. priėmė Žemės reformos įstatymą ir 1922 m. rugpjūčio 16 d. priėmė įstatymą dėl naujo piniginio vieneto – lito įvedimo. Remiantis naująja Lietuvos Konstitucija, 1922 m. spalio 10 -11 d. įvyko I Seimo rinkimai. Susirinkęs pirmasis seimas gruodžio 21 d. prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį. Lietuvos valstybė perėjo į konstitucinio demokratinio parlamentarizmo kelią. Šis laikotarpis Lietuvoje truko iki 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo.
Susirinkus pirmajam Seimui, greitai paaiškėjo, kad produktyviai dirbti jis ilgai negalės. Politinės partijos nesutarė tarp savęs. Ypač kovojo krikščionių demokratų blokas su valstiečiais liaudininkais. Tokioje situacijoje seimui, kuris nepajėgė sudaryti teisėtos vyriausybės, sunku buvo išsilaikyti. Todėl jau 1923 m. kovo 12 d. prezidentas A. Stulginskis jį paleido.
1923 m. išrinktas antrasis Seimas buvo vienintelis Lietuvos Seimas, išbuvęs valdžioje visą numatytą kadenciją, t.y. iki 1926 m. Jame daugiausia vietų – 40 iš 78 vėl turėjo krikščionys demokratai. Valdant krikščionims demokratams, vidaus gyvenimas normalėjo. Lietuva turėjo savo tvirtą valiutą. Valstybės biudžetas buvo subalansuotas. Vyriausybė taisė kelius, geležinkelius, statė mokyklas, įsteigė nemaža naujų ligoninių, sutvarkė teisėsaugos sistemą, energingai tęsė žemės reformą. Labai reikšmingas buvo žemės ūkio posūkis į gyvulininkystę – gyvulių ir pieno produktų ūkį. Ūkininkai ėmė auginti kiaulieną, mat ketino savo produkciją eksportuoti į Angliją. 1923 m. buvo įsteigta “Maisto” bendrovė, kuri perdirbdavo mėsą. Tais pačiais metais susikūrė “Lietūkis”, ieškantis rinkos Lietuvos javams, tiekiantis ūkininkams užsienines trąšas, mašinas, degalus, cementą. Pienui surinkti buvo steigiami pieno nugriebimo punktai, pieninės. 1923 -1924 m. Lietuvos žemės ūkio našumas pasiekė prieškario lygį. Pramonė kūrėsi labai iš lėto. Daugiausia steigėsi maisto perdirbimo įmonių, nors daugėjo ir tekstilės, statybinių medžiagų įmonių. Didino produkciją odos, metalo apdorojimo fabrikai. 1923 m. pradėjo veikti Aleksoto stiklo fabrikas Kaune.
Krikščionys demokratai savo valdymo metais padėjo tvirtus valstybingumo pamatus. Tačiau demokratinė santvarka, garantuojanti visas asmens, žodžio, spaudos ir kitokias laisves bei piliečių teises, nebuvo įvesta. Dėl lenkų agresijos 1920 m. liepos 23 d. Lietuvos valdžia paskelbė karo padėtį. Ji išliko visą krikščionių demokratų valdymo laikotarpį. Demokratija pasireiškė tik seimų rinkimuose.
Pertvarkydami ūkį ir ekonomiką, krikščionys demokratai susidūrė su daugeliu
sunkumų, padarė klaidų.
Rinkimus j trečiąjį Seimą 1926 gegužės mėn. laimėjo valstiečiai liaudininkai ir
socialdemokratai. 1926 m. birželio 7 d. prezidentu buvo išrintas Valstiečių liaudininkų
sąjungos atstovas Kazimieras Grinius. Jis pavedė liaudininkui M. Sleževičiui kartu su
socialdemokratais sudaryti koalicinį Ministrų kabinetą.
Seimas panaikino krašte karo padėtį. Vyriausybės pastangos padidinti Lietuvoje lenkiškų mokyklų skaičių susilaukė visuomenės nepasitenkinimo, nes tuo pat metu lenkai Vilniaus krašte pradėjo uždarinėti lietuviškas mokyklas. Didžiulį kunigų nepasitenkinimą sukėlė algų mokėjimo jiems nutraukimas. Nepatenkinti buvo ir karininkai, nes sklido kalbos apie būsimą kariuomenės reformą ir jos sumažinimą trečdaliu. Įtampa krašte kėlė ir komunistų veiklos suaktyvėjimas. Kairieji siekė įtvirtinti Lietuvoje demokratiją, tačiau ji čia neturėjo tradičijų. Vyriausybė, per greitai pasukusi Lietuvos gyvenimą į kairę neribotos laisvės link, paskatino komunistus priešiškai veiklai krašte, sukėlė neramumus, piktino ne tik opoziciįą, bet ir nuosaikiuosius nepartinius piliečius. Vis dėlto K. Griniaus prezidentavimo metai buvo bene demokratiškiausias Lietuvos valstybės istorijos laikotarpis.
Lietuvos tarptautinė padėtis
Vienas pagrindinių Lietuvos diplomatijos rūpesčių buvo gauti tarptautinį pripažinimą. 1920 m. rudenį Lietuva pareiškė norą dalyvauti Tautų Sąjungoje, tačiau buvo priimta į ją tik 1921 m. rugsėjo 22 d.
Pirmoji Lietuvą pripažino Vokietija 1918 m. kovo 23 d. Sovietų Rusija Lietuvą 56
pripažino “de jure” 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Dauguma kitų Europos valstybių pripažino Lietuvą tik “de facto”. Iki 1921 m. rugsėjo 22 d., kai Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, ją pripažino ir Šveicarija, Argentina, Meksika, Latvija bei Estija. Pirmoji iš didžiųjų valstybių Lietuvą pripažino JAV -1921 m. liepos 28 d. 1922 m. gruodžio 30j d. mūsų valstybę pripažino Anglija, Prancūzija, Italija, Japonija. Nuo to laiko Lietuva užmezgė su daugeliu pasaulio valstybių normalius diplomatinius santykius.
Apibendrinant Lietuvos tarptautinę politiką 1918 – 1926 m., galima teigti, kad Lietuvos diplomatų pastangomis Lietuva pasiekė tarptautinį pripažinimą, buvo jformintas Klaipėdos krašto prijungimas, Lietuva tapo lygiateise Tautų Sąjungos nare. Nebuvo išspręsta tik viena gyvybiškai svarbi problema – Vilniaus ir jo krašto likimas, dėl to liko nesureguliuoti santykiai su Lenkija.