Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida
Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida
(Valstybės atkūrimo vidinės ir tarptautinės prielaidos. Tautinis atgimimas. Sąjūdis ir valstybės atkūrimas. Lietuvos visuomenės ir valstybės raidos uždaviniai bei problemos)
Lietuvos atkūrimo vidinės ir tarptautinis prielaidos
Devintojo dešimtmečio pabaigoje pradeda silpti tarybinis režimas, nes 1985 m. SSKP CK generaliniu sekretoriumi tapęs M. Gorbačiovas, gelbėdamas žlungančią ekonomiką ir sovietų imperiją, pradėjo daryti politines ir ekonomines reformas, kurios buvo vadinamos “pertvarka”. Centrinėje ir Rytų Europoje sparčiai plėtojosi nacionalinis ir demokratinis išsilaisvinimo judėjimas. Šios istorinės permainos parodė, kad lietuvių tautos nacionalinė savimonė buvo gyva ir stalinizmo, ir brežnevizmo metais.
7 – ojo dešimtmečio pabaigoje pradeda reikštis pasyvioji rezistencija. Ji kilo dėl šių priežasčių: žmogaus teisių pažeidimų, tautinės kultūros apribojimų, svetimų vertybių brukimo. Pagrindinė rezistencijos kilimo priežastis – siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę, valstybingumą. Rezistenciją pažadino sugrįžusių tremtinių prisiminimai ir pasakojimai apie Lietuvos rezistentų kovas, skatino Vengrijos (1956 m.) ir Čekoslovakijos (1968 m.) jvykiai, stiprino inteligentijos veikla, gaivinusi istorinę atmintį.
Pirmieji savo teisių pareikalavo kunigai, rašę laiškus Sovietų Sąjungos pareigūnams. Protestuodami prieš neteisėtus veiksmus prieš Bažnyčią, nukentėjo vyskupai V. Sladkevičius (šiuo metu kardinolas), J. Steponavičius, kunigas S. Tamkevičius. Katalikų Bažnyčia 1972 m. pavasarį pradėjo pogrindyje spausdinti ir platinti “Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką”. Kronikos puslapiuose parodyti tikinčiųjų ir žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje, atkreiptas į juos pasaulio visuomenės dėmesys.
1972 m. gegužės 14 d. Romo Kalantos susideginimas turėjo politinį pobūdį. Šis įvykis sukrėtė visą Lietuvą ir pasaulį. Šis protesto aktas lyg simbolizavo Lietuvos laisvės siekį. Kaune vyko demonstracijos, skambėjo laisvės ir Nepriklausomybės reikalavimai, buvo keliama tautinė trispalvė vėliava. Keli šimtai žmonių buvo suimta, aštuoni nuteisti. R. Kalantos poelgis atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą, buvo kovos dėl laisvės apraiška. Po šių įvykių buvo suvaržytas domėjimasis Lietuvos praeitimi.
8 – ojo dešimtmečio metais susiformavo pogrindinė spauda: 1975 m. ėjo trys laikraščiai ir žurnalai, 1976 m. šeši, 1978 m. – aštuoni. Buvo leidžiama “Tiesos kelias”, “Dievas ir Tėvynė”. Kultūrinės pakraipos leidiniai “Aušra”, “Rūpintojėlis”, liberalių pažiūrų – “Varpas”, “Laisvės šauklys”, “Perspektyvos”. Iš jų matyti, kad tuo metu Lietuvoje formavosi dvi opozicijos rūšys. Viena – siekusi tobulinti esamą sistemą, išsikovoti sau teisių (katalikiškoji), ir antra – atmetusi socializmą kaip sistemą ir reikalavusi Nepriklausomybės (liberalai, tautinis tikinčiųjų judėjimas).
1975 m. lapkritį Lietuvoje susikūrė Helsinkio grupė. Jos lyderiu tapo V. Petkus. Grupė vienijo įvairių pažiūrų žmones. Juos jungė kova už žmogaus teises, Helsinkio nutarimų vykdymą Lietuvoje. 1978 m. susibūrė Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Jo branduolį sudarė kunigai S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J. Kauneckas. 1978 m. liepos 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Laisvės lygos manifestas. Jame buvo pabrėžtas Lietuvos laisvės klausimas. 1988 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. Lietuvos Laisvės lyga organizavo milingus. Jų metu LLL pirmoji iškėlė radikalų Nepriklausomybės reikalavimą.
Maskvoje prasidėjusios politinės permainos suaktyvino Lietuvos inteligentiją. 1987 m. ji protestavo (rinko parašus, rašė į Maskvą) prieš naftos gavybos įrenginių statybą Baltijos jūros pakrantėje. Reikšmingiausias 1987 m. politinis įvykis buvo rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengtas Molotovo – Ribentropo pakto metinių minėjimas. Tą dieną prie A. Mickevičiaus paminklo susirinko Lietuvos disidentai ir juos palaikantys žmonės, išdrįsę atvirai išsakyti savo nuomonę apie neteisėtą Lietuvos prijungimą prie SSRS. Tada KGB nesiėmė atviros fizinės prievartos, nenorėdama griauti M. Gorbačiovo autoriteto.
Taigi susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių, pasiaukojamo rezistencinio judėjimo dėka Lietuva artėjo prie naujo kovos dėl laisvės pakilimo etapo – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimo.
Tautinis atgimimas. Sąjūdis ir valstybės atkūrimas
1988 06 03 mokslinės ir kultūrinės inteligentijos iniciatyva Vilniuje (MA prezidiumo salėje) buvo įkurta LPS (Sąjūdžio) iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo 35 žymūs Lietuvos žmonės, tarp kurių buvo net 17 LKP narių. Sąjūdis savo veikla pradėjo tautinį lietuvių atgimimą, atvedusį į Lietuvos nepriklausomybę. 1988 m. vasarą Lietuvoje prasidėjo taiki tautinio išsivadavimo revoliucija, kuriai vadovavo Sąjūdis, vienijantis oficialiose valstybės ir partinėse struktūrose dirbančius žmones, dvasininkus, lietuvius ir kitataučius, komunistus ir nepartinius, tikinčiuosius ir ateistus, inteligentus, darbininkus ir valstiečius. Pradėjo leisti savo spaudą (“Sąjūdžio žinios”, “Atgimimas”, “Kauno aidas”, “Mažoji Lietuva” ir kt.).Radikalumu (reikalavimų aštrumu – išvesti okupacinę kariuomenę ir iš karto atkurti nepriklausomybę) pasižymėjo LLL (jos lyderis – A. Terleckas).
Sąjūdis iš karto iškėlė lietuvių tautos teisių atkūrimo reikalavimus: iš pradžių reikalavo demokratijos, Lietuvos ekonominio savarankiškumo, o vėliau – Lietuvos suvereniteto (autonomijos, dalinės nepriklausomybės) SSRS sudėtyje, dar vėliau – visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Kadangi Sąjūdis vienijo visas demokratines jėgas ir propagavo tautinio atgimimo idėjas, todėl jis tapo labai populiarus, pasidarė įtakingiausia politinė jėga Lietuvoje. Įstaigose ir įmonėse pradėjo kurtis jo organizacinės struktūros – Sąjūdžio rėmimo grupės. Ypač aktyviai veikė Rašytojų sąjunga ir Mokslų akademija.
Sąjūdis prieš KP valdžią kovojo tik konstituciniais metodais. Dažniausiai remdamiesi logika, veikiančiais įstatymais, masinėmis informavimo priemonėmis bei oficialiomis valdžios struktūromis (LTSR AT ir kitų lygių tarybomis), jie reikalavo įgyvendinti LTSR konstitucijos deklaruojamas nuostatas, demaskavo komunistinės sistemos antidemokratiškumą, įrodinėjo, kad Lietuva turi teisę tvarkytis savarankiškai. Iš pradžių atsargiai, o vėliau vis aktyviau į Lietuvos politinį gyvenimą įsitraukė katalikų bažnyčia, aktyviai rėmusi Sąjūdžio politiką. 1988 gegužės mėnesį popiežius paskyrė V. Sladkevičių kardinolu, o jau rugpjūčio mėnesį šis savo pavaldiniams nurodė, kad kandidatų į seminariją ir kunigų paskyrimo nereikia derinti su jokiais valdžios organais. Kardinolas taip pat reikalavo visiškos religinės spaudos laisvės, grąžinti valdžios j atimtas bažnyčias, ragino dvasininkiją ir tikinčiuosius dalyvauti atgimimo renginiuose. 1988 m. spalio pabaigoje valdžia grąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą.
LKP CK smerkė Sąjūdį, kaltino jį ekstremizmu ir nacionalizmu, socializmo laimėjimų ignoravimu, nors kai kurie aukšti partiniai veikėjai (A. Brazauskas, L Šepetys, J.V, Paleckis) pradėjo remti lietuvių tautos siekius. 1989 m. kovo mėnesį įvyko rinkimai į SSRS AT. Juos Lietuvoje laimėjo Sąjūdis ir jo remiami žmonės. Tai buvo pirmas didžiulis LKP politinis pralaimėjimas. 1988 spalio 22 – 23 d. Vilniuje, Sporto rūmuose, įvyko Sąjūdžio I suvažiavimas, kuris buvo vienas iš reikšmingiausių Lietuvos tautinio atgimimo įvykių. V. Landsbergio žodžiais tariant, tai buvo “dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą”. Suvažiavimą transliavo televizija, jo metu LTSR vadovybė grąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą. Tiesa, suvažiavime dar buvo kalbama tik apie Lietuvos savarankiškumą ir tam tikrą suverenitetą SSRS sudėtyje.
1988 m. buvo paskutinieji KP ir KGB viešpatavimo Lietuvoje metai, per kuriuos labai susilpnėjo Maskvos įtaka Lietuvai, pakriko sovietinis režimas. 1989 m. vasario 15 d. Kaune vykusi speciali Sąjūdžio sesija pirmą kartą viešai ir aiškiai pasisakė apie Lietuvos ir SSRS santykius. Priimta rezoliucija, reikalaujanti laisvos ir nepriklausomos, demokratiškos ir neutralios Lietuvos valstybės. O kitą dieną – vasario 16 – Lietuvoje labai iškilmingai ir įspūdingai paminėta Nepriklausomybės diena.