Lietuvos valstybės susikūrimas ir raida
Lietuvos valstybės susikūrimas ir raida
(Mindaugo Lietuva. Mindaugo krikštas. Senoji Lietuvos valstybė ir jos santykiai su kaimynais. Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštas)
Mindaugo Lietuva
Lietuvos valstybės kūrimuisi reikiamos sąlygos susiklostė XIII a. Tuo laiku buvo susiformavusios visos pagrindinės lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederacijas. Augant miestams atsirado daugiau pirklių ir amatininkų. Stipri, vieninga valstybė buvo reikalinga amatininkams ir žemdirbiams, nes nuo savų feodalų vaidų kentėjo visi. Lietuviškų žemių vienijimasis paspartėjo po to, kai šiaurėje įsikūrė Kalavijuočių ordinas ir pavergė šiaurinius baltus. Vakaruose įsitvirtino Kryžiuočių ordinas.
Valstybės vienijimo misijos ėmėsi Mindaugas. Kaip rašo rusų Hipatijaus metraštis, į Lietuvą 1219 m. valdė 21 kunigaikštis ir 5 iš jų vyresnieji (Mindaugas vienas iš jų). Pradinė jo valdoma teritorija apėmė plotą tarp Nemuno, Neries, Merkio. Mindaugas jėga privertė klausyti kitus kunigaikščius. Jo valdžią pripažino Aukštaitijoje žemeSĮ valdę kunigaikščiai. Žemaitijoje irgi buvo savi kunigaikščiai, tačiau jie dar mažiau klausė Mindaugo. 1235 m. Hipatijaus metraštyje jau minima “Mindaugo Lietuva”. Didysis kunigaikštis rengė žygius į rytus, kur užėmė Slonimą ir Volkovyską, o sūnui Vaišelgai pavedė valdyti Naugarduką.
Taigi Mindaugo Lietuvą sudarė tokios valdos:
1. Didžiojo kunigaikščio domenas (pagrindinė jo kunigaikštystė ir prijungtos brolėnųj žemės, iš kurių gaudavo daugiausiai pajamų).
2. Realiai pavaldžios lietuvių kunigaikštystės (dabartinė Aukštaitija).
3. Nominaliai pavaldžios lietuvių kunigaikštystės (didžioji Žemaitijos dalis).
4. Vasalinė periferija (Naugardukas, Skalva, Nadruva, šiaurinė jotvingių žemės dalis).
Mindaugo krikštas
Besikuriančioje Lietuvos valstybėje susidarė antimindauginė koalicija. Apie 1248 m. Mindaugo brolio sūnūs Tautvilas ir Gedvydas, jų dėdė Žemaičių kunigaikštis Vykintas sukėlė prieš Mindaugą maištą. Tai buvo maištas dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje, sudaręs didelį pavojų dar nesustiprėjusiam valstybingumui.
Tautvilas, kaip Dausprungo įpėdinis, puoselėjo pretenzijas į didžiojo kunigaikščio sostą (jį rėmė Romos popiežius, nes jis pirmasis iš Lietuvos kunigaikščių 1250 m. Rygoje
priėmė krikščionybę). Vykintas, paremdamas Tautvilą, išreiškė žemaičių feodalų nenorą pasiduoti Aukštaitijos kunigaikščio valdžiai.
Susidarė koalicija, kuriai priklausė beveik visi Mindaugo valdomos Lietuvos valstybės kaimynai: Haličo – Volynės kunigaikštystė, žemaičiai, Livonijos ordinas, dalis jotvingių. Prie šios sąjungos neprisidėjo tik Vokiečių ordinas, kuris dar buvo visiškai neatsigavęs po pirmojo prūsų sukilimo (1243-1249 m.) ir kaip tik tuo metu kariavo su Lenkija.
Mindaugas, nujausdamas, kad Rygos vyskupo ir Livonijos ordino interesai dėl didelio karo laimikio – Lietuvos – nesutapo, nutarė išardyti koaliciją. Jis pasiuntė pasiuntinius pas Ordino magistrą Andrių fon Štirlandą, kuris įžvelgė perspektyvą pakrikštyti Mindaugą. Tai reiškė realius teritorinius laimėjimus – Žemaitiją. Ordino magistras gavo sutartį, suskaldančią Lietuvą, o Mindaugas išardė koaliciją, sudarytą prieš jį.
1251 m. Mindaugas, jo sūnus Ruklys ir Rupeikis, žmona (pakrikštyta Morta) bei jo dvariškiai priėmė katalikybę.
Livonijos ordino kunigas Kristijonas (1254 m. įšventintas Lietuvos vyskupu) išmoka Lietuvos valdovą tikėjimo tiesų. Be to, jis pradėjo dėstyti paskaitas apie politinę Europos struktūrą. Tai davė Mindaugui didelę naudą, greitai jis daug kuo pranoko savo mokytojus. Po krikšto Mindaugas kartu su Ordino magistru pasiuntė į Romą| pas popiežių Inocentą IV pasiuntinį. 1251 m. liepos 17 d. gavo raštą, kuriuo popiežius Mindaugui ir jo valstybei suteikė švento Petro nuosavybės teises. Tai reiškė, kad Lietuva lieka popiežiaus nuosavybėje ir gaus globą bei apsaugą.
Apsikrikštijęs Mindaugas tučtuojau vainikuotis negalėjo, nes tik 1252 m. pabaigoje įveikė savo priešus Lietuvoje. 1253 m. liepos 6 d. jis tapo karaliumi, 1255 m. juo apvainikavo savo sūnų, tuo garantuodamas valdžią įpėdiniams, pasiekė, kad Lietuvos karalystė priklausytų nuo Popiežiaus, o ne nuo Vokietijos imperatoriaus. Taiga Mindaugas iškovojo Lietuvai prideramą vietą Europoje. Tai buvo padaryta brangiai kaina: paaukoti žemaičiai, prarasta daug kitų Lietuvos žemių.Tačiau žemaičiai Ordino globai pasiduoti neketino. 1256 ir 1260 metais organizuojami Europos katalikių Kryžiaus žygiai prieš Ordino globon patekusius pagonis. 1260 m. liepos 13 dieną įvyko mūšis prie Durbės ežero, kuriame buvo sumušti kryžiaus žygio dalyviai. Po šio mūšio Livonijoje ir Prūsuose sukilo pavergtos gentys. Ordinui pavyko išlikti tik Vakarų Europos valstybių pagalbos dėka.
1263 m. rugsėjo 12 d. kunigaikštis Treniota (Mindaugo seserėnas), susitaręs su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, suruošė sąmokslą prieš Mindaugą ir jį kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu (Aglonoje netoli Dauguvos upės) nužudė.
Mindaugo suburta ir apie 20 metų valdyta valstybė buvo pirmoji lietuvių valstybė, Tie 20 metų nenuėjo veltui: buvo sukurtos valstybės institucijos ir jos normaliai veikė. Geopolitinė Lietuvos padėtis lėmė, kad jai teko atremti ordininkų ir kryžininkų pavojų, Rusios žemėje plėsti valstybės teritoriją. Susikūrusioje Lietuvos valstybėje susidūrė trys pasauliai (pagoniškasis Lietuvos, katalikiškasis Vakarų Europos ir stačiatikiškasis Rusios) su skirtinga pasaulėžiūra, valstybingumu ir kt. Mindaugas bandė juos sujungta tačiau šis bandymas dėl Vakarų pasaulio agresyvumo nebuvo sėkmingas ir tapo perspėjimu kitoms Lietuvos žmonių ir valdovų kartoms.
Senoji Lietuvos valstybė ir jos santykiai su kaimynais
XIII a. pradžioje susikūrusi Lietuvos valstybė arti neturėjo stiprių kaimynų. Tuo metu iš Azijos gilumos į Vidurinę Aziją, Kaukazą, Rytų Europą įsiveržė gerai organizuota mongolų – totorių kariuomenė. 1236-1240 m. ji nusiaubė Rusią, įsiveržė į Lenkiją, Vengriją ir 1242 m. grįžo į rytus. Prie Volgos įsikūrė mongolų-totorių valstybė – Aukso Orda.
Lietuvių žygiai siekė Aukso Ordai pavaldžias Rusios žemes, tai inspiravo Burundajaus vadovaujamų totorių žygį į Lietuvą 1259 m. Lietuva atrėmė totorius, nors jie ir nusiaubė rytines Šalies sritis.
Vykdydamas užsienio politiką, Mindaugas didelį dėmesį kreipė į Rusią. Popiežius 1255 m. patvirtino Mindaugo užkariavimus Rusioje, ir tai irgi buvo Lietuvos valstybės diplomatijos laimėjimas. Lietuva Rusioje daugiausia puolė pietų ir pietryčių kryptimis, siekė žemes už Dnepro. Tačiau apie didesnių žemių prijungimą prie Lietuvos valstybės žinių nėra. Tik Polockas buvo tapęs priklausomas nuo Lietuvos.
Lietuvos pietinė kaimynė Lenkija irgi buvo susiskaldžiusi į smulkias kovojančias] kunigaikštystes. Lietuviai į Lenkijos žemes, daugiausia į Mazoviją, rengė siaubiamuosius žygius. Lenkų kunigaikščiams pavykdavo išgauti iš popiežiaus ne vieną bulę, skelbiančią kryžiaus žygius prieš jotvingius ir jau krikštytą Lietuvą.
Bene svarbiausi santykiai buvo su Livonija. Nuo 1251 iki 1261 metų tarp abiejų valstybių viešpatavo taika. Mindaugas už taiką ir paramą buvo priverstas užleisti Ordinui dalį savo žemių, 1253 m. užrašė jam dalį Žemaitijos (Karšuvą, po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių, Kulėnus ir Vangius), Nadruvą, žemes Sūduvoje (pusę Dainavos ir Veisėjus). Mindaugas užrašė tas žemes, kur jo valdžia buvo ne visai įtvirtinta. Ordinas su vyskupu turėjo patys užsiimti tas žemes, kurios niekaip jiems nepakluso. O tai Ordinui sukėlė naujų rūpesčių ir tik vėliau buvo panaudojama diplomatinei kovai su Lietuva.
Kontaktai su Ordinu, bent jau pirmaisiais metais, davė naudos. Mindaugo atstovai buvo įvesdinti į popiežiaus kuriją, gavo pirmąsias diplomatijos pamokas. Lietuvoje buvo panaudotas ne vienas nusižiūrėtas valstybės valdymo mechanizmo sraigtelis: prekybos muitai, dešimtinė bažnyčiai ir t.t.
Puslapiai: 1 2