Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.

(Lietuvos sovietizacija. Pasipriešinimo sąjūdis. Socialiniai, ūkiniai ir kultūriniai pokyčiai 1953 -1990 m.)

Lietuvos sovietizacija

Respublikos sovietizavimas ir integravimas į SSRS vyko apie 1944 -1951 m., tai yra laikotarpiu nuo antrosios okupacijos pradžios iki kolūkių sukūrimo ir ginkluotos rezistencinės kovos akivaizdaus susilpnėjimo. Integravimo tikslas – ūkinį, politinį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą pritaikyti prie sovietinės sistemos, sovietinio gyvenimo būdo, Lietuvą paversti viena iš daugelio sovietinių respublikų.

Siekiant šių tikslų, pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti komunistų partija. Pagal nerašytą sovietinės sistemos konstitucinę realybę aukščiausia valdžia priklausė komunistų partijai VKP (b). Lietuvos KP (b) buvo VKP (b) teritorinis, respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo Kremliaus. Taigi Lietuvos KP (b) tapo okupacinio režimo įtvirtinimo krašte garantu. Partinių organizacijų nutarimai tapo privalomi visoms ūkinio ir administracinio valdymo grandims bei organams. Ištisus dešimtmečius iki 1974 m. Lietuvos komunistams vadovavo A. Sniečkus. Nepasitikint vietiniais komunistais, 1944 m. pabaigoje buvo sudarytas specialus VKP (b) CK biuras Lietuvai, vadovaujamas M. Suslovo. Biuras veikė Vilniuje iki 1947 m. ir vadovavo kovai su tautos rezistencija, nepriklausomybės idėjomis, stiprino saugumo organus, pertvarkė ūkio sistemą. Apogėjų biuro veikla pasiekė 1946 m. Iš įvairių pareigų buvo atleidinėjami lietuviai, apkaltinus juos nacionalizmu. Prasidėjo masinis gyventojų trėmimas. Biuro politika skatino Lietuvos rusifikavimą. Tapo tradicija greta vadovo lietuvio skirti jo pavaduotoju rusą. Į Lietuvą buvo siunčiami rusų valdininkai. Taip 1947 m. net trečdalis ministrų buvo rusai. Valdymo organuose pradėjo įsigalėti rusų kalba. Per pokario metus į Lietuvą emigravo apie 160 tūkst. rusų ir kitų tautybių žmonių iš SSRS. Atvykėlių skaičius Lietuvoje buvo mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Viena iš priežasčių, stabdžiusių kitataučių atvykimą į Lietuvą, buvo rezistencija.

Po sovietų okupacijos komunistų partija ėmė aktyviai formuoti LTSR valdžios aparatą. Aukščiausioji konstitucinė institucija buvo Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba. Ji vadovavo ūkiui ir kultūrinei veiklai, kontroliavo krašto valdymo institucijas, leido įstatymus. Lietuvos TSR AT sesijoje buvo sudaromas aukščiausiasis vykdomosios valdžios organas – Ministrų taryba. Ji tiesiogiai įgyvendino KP direktyvas ir įstatymus politikos, ūkio ir kultūros srityje.

Nuo 1944 m. Lietuvoje pradėjo veikti okupacinės valdžios institucijos – Raudonoji armija, vidaus reikalų (NKVD, MVD – Vidaus reikalų ministerija) ir valstybės saugumo (NKGB – Valstybės saugumo liaudies komisariatas, MGB – Valstybės saugumo ministerija) organų sistema.

Komunistų partijos pastangomis Lietuvoje buvo sukurta administracinė – komandinė valdžios sistema, [tvirtintas režimas.

Represijos ir masinės deportacijos

Siekdama įtvirtinti sovietinį režimą, stalininė SSRS vykdė masines represijas prieš Lietuvos gyventojus ir deportuodavo juos i SSRS Sibiro ir Šiaurinius rajonus. Šio genocido tikslas buvo {tvirtinti tarybų valdžią, Įbauginti Lietuvos gyventojus, kad lengviau butų vykdyti kolektyvizaciją ir industrializaciją.

Masinės lietuvių deportacijos prasidėjo jau 1945 m. liepos mėn. ir vyko iki 1953 m. Ypač daug žmonių buvo išvežta 1948,1949,1951 m.

1948 m. gegužės trėmimas – didžiausias Lietuvos istorijoje. Manoma, jog buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Antroji pagal didumą Lietuvos gyventojų deportacija buvo įvykdyta 1949 m. kovo mėn. Manoma, kad į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių. 1951 ra. spalio 2 – 3 d. ištremta apie 20 tūkst. žmonių. Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl ištremtųjų skaičiaus. Vieni šaltiniai teigia, kad iš Lietuvos buvo ištremta apie 200 -240 tūkst žmonių, kiti kad -108 tūkst.

Kolektyvizacija. Kaimo kolektyvizacijos pagrindinis tikslas buvo galutinai panaikinti
privatinę nuosavybę, {vykdyti žemės ūkio kolektyvizaciją.

1944 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR AT priėmė žemės įstatymą, kuris vienam ūkiui nustatė ne didesne kaip 30 ha žemės normą, tačiau atsižvelgiant j rusi ši norma galėjo būti sumažinta iki 20 ha. Politiškai nepatikimi gavo tik 5 ha žemės. 1948 m. reformos vykdymas buvo nutrauktas. Ruošiantis kolektyvizacijai, atnaujinti vežimai į Sibirą, daugiausia vežami pasiturintys ūkininkai.

1947 m. gegužės 21d. VKP (b) CK priėmė nutarimą “Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR*¹, kuris užbaigė Lietuvos žemės ūkio valdymo pereinamąjį laikotarpį. Krašte prasidėjo kolektyvizacija. 1948 m. sausio ld. Lietuvoje buvo 20 kolūkių, į kuriuos įstojo 0,07 proc. valstiečių, 1949 m. sausio 1 d. kolūkių – 614, bet juose buvo tik 3,8 proc žmonių. 1949 m. po masinių deportacijų metų pabaigoje buvo suvaryta 62 proc. valstiečių, o 1950 m. – 80 proc Stalininė kolektyvizacija Lietuvoje iš esmės buvo baigta.

Industrializacija. 1944 m. lapkričio 30 d. LTSR Liaudies komisarų taryba priėmė
nutarimą iki 1949 m. galutinai nacionalizuoti privatų ūkio sektorių. Sovietinei vyriausybei
reikėjo ne tik atkurti sugriautą pramonę, bet ir nacionalizuoti ją, integruoti į SSRS
ūkio sistemą.

Praslinkus frontui, sovietinė vyriausybė ėmėsi skubiai atstatyti Vilniaus ir Kauno elektrines, organizuoti nenutrūkstamą maisto pramonės, komunalinių ir buitinių įmonių M darbą. Visose ūkio srityse įsigalėjo socialistiniai gamybos santykiai. Lietuvos Respublikoje vyravo lengvoji, medžio apdirbimo, maisto pramonė, o sovietų okupacijos metais pradėtos plėtoti sunkiosios pramonės Šakos (mašinų gamyba ir metalo apdirbimas, elektros energijos pramonė). Gamyklos, stokodamos vietinių žaliavų, jų gaudavo iŠ kitų SSRS respublikų. Lietuvos pramonė buvo integruota j Sovietų Sąjungos ūkio sistemą ir visiškai priklausė nuo jos.

Švietimas ir kultūra

Šioje srityje sovietinė vyriausybė turėjo tikslą išsiugdyti naują, komunistinės ideologijos paveiktą kartą. Nuo 1949 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas septynmetis mokymas. Vidurinėse bendro lavinimo mokyklose buvo pereita prie 11 metų mokymo. Nuo tol buvo daugiau dėmesio skiriama rusų kalbos ir literatūros mokymui. Mokiniai mokėsi iš falsifikuotų istorijos, geografijos vadovėlių. Mokykloje jie buvo ugdomi ateistine dvasia. Pradėjo veikti komjaunimo ir pionierių organizacijos. Lietuvos TSR aukštosios mokyklos prarado savo autonomiją, jų mokymo programose pradėta daug dėmesio skirti studentų marksistinės pasaulėžiūros formavimui. Jos buvo įjungtos į bendrą SSRS aukštojo mokslo sistemą ir dirbo pagal jos mokymo planus ir programas. LKP (b) CK pradėjo vadovauti rašytojų, dailininkų, kompozitorių sąjungoms, pavienių menininkų kūrybai. Buvo naudojami įvairūs idėjinio poveikio būdai: cenzūra, privatūs perspėjimai, vieši pamokymai, darbo atėmimas, tremtis. KP buvo vienintelė ir paskutinė kūrybos vertintoja.Lietuvos kultūros ir švietimo sovietizaciją spartino tai, kad pokario metais lietuvių inteligentija patyrė didelių nuostolių. 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. Lietuvos inteligentų, tarnautojų, pramonės ir prekybos įmonių savininkų, valstiečių. Taigi kultūroje ir švietime įsigalėjo teroru palaikoma marksistinė pasaulėžiūra.

Pasipriešinimo sąjūdis

Antrosios sovietinės okupacijos pirmaisiais mėnesiais, praslinkus frontui, prasidėjo baudžiamosios akcijos prieš gyventojus – areštai, kratos, karių plėšikavimai, o vėliau pradėjo veikti ištisa represijų mašina. Nuo 1945 iki 1953 metų vyko masiniai gyventojų trėmimai.

Galima išskirti keletą ginkluoto pogrindžio atsiradimo priežasčių:

1. Praeitis parodė, kad nesipriešinimas nesušvelnino okupantų veiksmų. Pasyvi laikysena smurto atžvilgiu negalėjo sumažinti aukų ir nuostolių.

2. Vokiečių okupacijos metais vykęs pasyvaus pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti ir prieš naujuosius okupantus.

3. 1945 m. dėl masinio vyrų gaudymo į Raudonąją armiją, “išbuožinimo”,
prasidėjusių areštų, trėmimų daugelis vyrų pasitraukė į mišką.

4. Didelės reikšmės turėjo įsitikinimas, kad antroji sovietinė okupacija ilgai nesitęs,
nes Vakarai įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos
netekusioms šalims (šį dokumentą išpopuliarino pogrindinė spauda dar vokiečių
okupacijos metais).

5. Patriotizmas, įprasminęs ryžtą priešintis ginklu. Partizanų ginkluoto
pasipriešinimo strateginis tikslas - valstybės nepriklausomybės atkūrimas.

Užsibrėžto tikslo rezistentai siekė įvairiais būdais (ginklu, pogrindine spauda, partizanų kovos veiksmais) ir metodais (aktyvia kova su sovietine administracija, NKVD pareigūnų bei jų talkininkų naikinimu, nusikaltusiųjų baudimu).

Pirmasis ginkluoto pasipriešinimo tarpsnis apima maždaug 1944 -1946 metus. Šiuo laikotarpiu visoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi būriai, kartais sutelkdavę po kelis šimtus žmonių. Gausūs kovotojų būriai susitelkė miškingose vietose Dzūkijoje, Biržų, 64

Utenos apskrityje, Naručio ežero apylinkėse. Partizanai ypač aktyviai veikė Dzūkijoje. Atrodė, kad okupacija ilgai nesites, ir partizanų vadai stengėsi sutelkti kuo didesnius kovotojų junginius, kurie, iškilus reikalui, būtų pajėgūs vykdyti didesnio masto kovines operacijas. Apskritai, visą pasipriešinimo laikotarpį partizanai save laikė kariuomenės tąsa, dėvėjo karinę uniformą ar bent įsisegdavo Vytį, Vyties kryžių ar Gedimino stulpus, tvarkėsi pagal vadovybės patvirtintus partizaniškus statutus.

1945 m. vasario 10 d. LTSR AT prezidiumas, Liaudies komisarų taryba, LKP (b) CK paskelbė kreipimąsi “Į lietuvių tautą”. Jame buvo skelbiama amnestija visiems savanoriškai pasidavusiems partizanams. Vieni vyrai pasinaudojo sovietų valdžios skelbiamomis amnestijomis ir išpažine savo kaltę atiduodavo ginklus, kiti – tęsė antisovietinę rezistenciją tikėdami greitu sovietų valdžios žlugimu.

Antisovietinės rezistencijos pradžioje partizanus buvo galima skirstyti į tris grupes: veikiančiuosius, pasyviuosius ir prijaučiančius.

Kuriantis partizanų būriams, krašte dar veikė antifašistinės rezistencijos organizacijos: Tėvynės apsaugos rinktinė arba Žemaičių rinktinė, Lietuvos laisvės armija ir jos “Vanagų” daliniai.

1945 m. pavasarį susidarė Lietuvos išlaisvinimo taryba, ėmusi vadovauti visam lietuvių tautos pasipriešinimui, tačiau netrukus buvo susekta ir likviduota.

1944 m. rugpjūčio mėn. sovietų valdžia į Lietuvą atsiuntė generolo P. Vetrovo vadovaujamą NKVD 4-ąją diviziją, taip pat buvo perkelta ir 7 – oji divizija. Su lietuvių rezistencija stojo kovoti apie 50 tūkst. sovietų karių. 1944 m. iš vietos gyventojų imta organizuoti istrebitelių (naikintojų) būrius. 1945 m. spalio 19 d. jie buvo pavadinti liaudies gynėjais. Stribai buvo pavaldūs NKVD, vėliau valstybės saugumui. Lietuvoje buvo apie 8 -10 tūkstančių stribų. Tačiau pagrindinė sovietų valdžios smogiamoji jėga buvo SSRS Vidaus reikalų bei Saugumo ministerijų kariniai daliniai, kurie rengdavo stambias operacijas. Visa tai vertė partizanus keisti kovos taktiką. Nuo 1946 m. pavasario partizanų būriai veikė atsargiau, nepuldavo kariuomenės dalinių ar miestų. Jie bandė gerinti tarpusavio ryšius, vienyti jėgas.

Pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas įvyko 1946 m. vasarą, kai buvo nutarta steigti Vyriausiąjį ginkluotų pajėgų štabą, kuris netrukus pradėjo veikti Vilniuje. 1946 m. birželio 6 d. buvo sudarytas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis. Tačiau saugumo organai neleido jam dirbti. 1947 m. vadovavimą rezistencijai perėmė partizanų būrių vadai.

Konsoliduojant rezistentų jėgas, visoje Lietuvoje kūrėsi vienodos partizanų judėjimo struktūros – apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės. 1945m. Pietų Lietuvoje buvo įkurtos Tauro ir Dainavos apygardos, 1946 m. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio jungtinė apygarda. Vėliau prie jos prisijungė Kunigaikščio Žvelgaičio ir Šiaulių rinktinė. Apygardos veikla apėmė beveik visą vakarinę Lietuvos dalį. 1946 m. viduryje Aukštaity oje veikė net penki analogiški pasipriešinimo judėjimo struktūriniai padaliniai.

Antrasis kovų etapas 1946 vasara -1948 m. Tai brandžiausi partizanų kovos metai. Partizanai ir jų vadai įgijo kovų patirtį, susidarė kovotojų branduolys, buvo geri ryšiai tarp rezistencijos apygardų, būrių, visaip padėdavo rėmėjai. 1947 m. sausio 12 d. įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame buvo aptarta susiklosčiusi partizanų judėjimo padėtis, kovų patirtis. Numatytos galimybės atnaujinti ryšius su Vakarų šalimis. Svarbiausias suvažiavimo tikslas – baigti rezistencijos organizavimo etapą – buvo pasiektas. 1948 m. vasarą būrių ir apygardų susivienijimas buvo baigtas, paskirtas vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas. Juo tapo J. Žemaitis – Vytautas.

Kita partizanų kovos taktika. Jie nestojo į atvirus mūšius su pajėgesniais sovietų kariuomenes daliniais, daugiau rengdavo pasalų, kovodavo su nedidelėmis priešo grupėmis. Stengdavosi įvairiais būdais įbauginti sovietinius pareigūnus, žlugdė rinkimus, dezorganizavo kolūkių kūrimą. Pasitaikydavo ir didesnių puolimų. 1946 m. “Merkio” būrys apšaudė Varėną, o dar po metų buvo įsiveržęs į miestelį. 1947 m. Vytauto rinktinė rengė pasalas Dauguose stovėjusiai įgulai. Pamažu partizanų mūšiai retėjo, jų gyvenimas sunkėjo. Vis labiau blėso viltis sulaukti paramos iš Vakarų.

1949 m. prasidėjo dar vienas rezistencinio judėjimo etapas. Šiuo laikotarpiu dėl susidariusių sunkumų stengtasi išlaikyti ne kovotojų branduolį, o tik rezistencijos struktūrą. Struktūros išsaugojimas – tai galimybė atkurti karinį pajėgumą, jei susidarytų palankios sąlygos.

1949 m. vasario 1 d. kovų problemas aptarė Suvalkijos, Dzūkijos ir Žemaitijos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu rezistencinis judėjimas pavadintas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžiu, išrinkta jo Taryba. Pirmininku ir ginkluotųjų pajėgų vadu buvo patvirtintas J. Žemaitis (1951 m. jam susirgus, šias pareigas perėmė A. Ramanauskas). Vadai sutarė priešintis kolūkių steigimui, nuo trėmimo saugoti gyventojus. Tačiau rezistencinio judėjimo galimybės mažėjo. Iki 1952 m. vidurio dar buvo išlaikyta organizacinė slrukūra, iki 1953 m. lapkričio mėn. išsilaikė paskutinė Žemaičių apygarda. Manoma, kad apie tuos metus rezistencijos vadai atleido kovotojus nuo priesaikos, o tai reiškė organizuoto judėjimo pabaigą. Keletas pasipriešinimo atvejų, pasalų, susirėmimų dar buvo užfiksuota 1955 m. Biržų, Vabalninko, Pandėlio apylinkėse. 1956 m. buvo suimtas ir nuteistas paskutinis rezistencijos vadas A. Ramanauskas, lai buvo simboliška tautos su okupantais pabaiga. Kova truko apie 10 metų, rezistencijos pasipriešinimas buvo nuslopintas.

Pasipriešinimo judėjimas neapsiribojo ginkluota kova, bet reiškėsi įvairiomis formomis. Ypač didelį vaidmenį suvaidino spauda, palaikiusi kovos ir pasipriešinimo dvasią. Buvo platinami atsišaukimai, karikatūros, leidžiami dainų tekstai, maldaknygės. Reikšmingiausią vietą užima laikraščiai, kuriuose buvo pateikiama tarptautinių įvykių apžvalga, palaikoma Nepriklausomybės atgavimo viltis. Žinoma nemažai partizanų leistų laikraščių: “Aukštaičių kova”, “Laisvės talka”, “Žalioji giria”, “Partizanas”, “Už tėvų žemę”, “Laisvės žvalgas”, “Laisvės varpas” ir kt.

Pirmasis pokario dešimtmetis yra vienas tragiškiausių tarpsnių Lietuvos istorijoje. Pokario kovose žuvo apie 36 tūkstančius žmonių, iš jų didelė dalis antisovietinės rezistencijos partizanų. Savo kova partizanai paneigė viso pasaulio akivaizdoje komunistų teiginius apie Lietuvos savanorišką įstojimą į Sovietų Sąjungą. Jie padėjo pagrindus naujo pobūdžio rezistencijai.

Nuslopinus rezistencinį sąjūdį, 1953 m. Lietuvoje pogrindžio sąlygomis pradeda veikti disidentų judėjimas. Jo veiklą paskatino N. Chruščiovo įsakas dėl kalinių ir tremtinių bylų peržiūrėjimo. Lietuvoje padvelkė gaivesnis laisvės vėjas. IŠ Sibiro tremties pradėjo grįžti tėvynainiai.

Po truputį nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos ėmė reikštis pasyvioji rezistencija:

1. Katalikų Bažnyčia 1972 m. pavasarį pradėjo pogrindyje spausdinti ir platinti “Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką”.

2. 1972 m. gegužės 14 d. Romo Kalantos susideginimas Kaune turėjęs politinį pobūdį ir simbolizavęs Lietuvos laisvės siekį.

3. 8 – ojo deSimtmečio metais susiformavo pogrindinė spauda: “Tiesos kelias”, “Dievas ir Tėvynė”, “Aušra”, “Rūpintojėlis”, “Varpas”, “Laisvės šauklys”, “Perspektyvos”.

4. 1976 m. Lietuvoje susikūrė Helsinkio grupė. Jos lyderis V. Petkus.

5. 1978 m. susibūrė Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti.

6. 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, atvedęs mus į 1990 m. kovo 11 -ąją.

Socialiniai, ūkiniai ir kultūriniai pokyčiai 1953 – 1990 m.

1953 m. mirus Stalinui ir N. Chruščiovui įsitvirtinus valdžioje, politinis režimas stabilizavosi.

6-ajame -7-ajame dešimtmetyje Lietuva pagal sovietinį modelį buvo sparčiai industrializuojama, o jos ekonomika toliau integruojama į SSRS liaudies ūkį. Lietuvos pramonė buvo plėtojama nenašios, atsilikusios sovietinės technologijos pagrindu. Buvo plečiamos senos tradicinės pramonės šakos (lengvoji, maisto, miško perdirbimo, statybinių medžiagų, tekstilės pramonė, metalo apdirbimas), atsirado ir naujų pramonės šakų – chemijos pramonė, radiotechnika. 6-ajame -7-ajame dešimtmetyje buvo pastatytas Panevėžio “Ekranas”, Jonavos ir Kėdainių chemijos kombinatai, Vilniaus kuro aparatūros, Grąžtų, “Elfos” gamyklos, Kauno ir Elektrėnų elektrinės. Lietuvoje buvo statomos įmonės, kurioms žaliava buvo įvežama, o pagaminta produkcija išvežama, įmonės tapo priklausomos nuo SSRS žaliavų. Lietuva buvo industrializuota, pramonė buvo plėtojama ne viename ar dviejuose, kaip Latvijoje ir Estijoje, o daugelyje miestų, todėl jai užteko vietinės darbo jėgos. Į šiuos pramonės centrus (Naujoji Akmenė, Elektrėnai, Jonava, Kėdainiai, Mažeikiai) iš SSRS buvo siunčiama nedaug, tik kvalifikuotų specialistų, lai nulėmė ir palankią demografinę situaciją Lietuvoje.

Per visus sovietinės okupacijos metus lietuviai sudarė apie 80 proc. Lietuvos gyventojų (1984 m. latviai Latvijoje sudarė 53 proc., estai Estijoje – 63 proc.).

1964 m. L. Brežnevui atėjus į valdžią, Sovietų Sąjungos vadovybė pradėjo mažinti respublikų ekonominį savarankiškumą, netrukus imta vis labiau centralizuoti ekonomikos valdymą. 9-ojo dešimtmečio viduryje Lietuva kontroliavo tik apie 12 proc. savo pramonės, kita jos dalis priklausė sąjunginio arba sąjunginio respublikinio pavaldumo ministerijoms, Lietuvoje buvo pradėta kurti stambius gamybinius kompleksus, kuriuos buvo lengviau valdyti ir kontroliuoti iš centro.

8-ojo dešimtmečio antroje pusėje sulėtėjo SSRS ekonominė raida. Šis procecas palietė ir Lietuvą, nors jos pramonė ir toliau buvo sparčiai plėtojama. Pradėjo veikti Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, Ignalinos atominė elektrinė, plečiama Jonavos “Azoto”, Kėdainių chemijos, Akmenės gamyklos. Pramonės įmonės neefektyviai naudojo gamybinius pajėgumus, lėtai naujinami pasenę įmonių įrengimai.

8-ajame dešimtmetyje ir 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje Lietuvoje buvo statoma daug socialinės paskirties pastatų (parduotuvių, mokyklų, vaikų darželių, buitinio aptarnavimo įmonių, sveikatos, kultūros ir kitų įstaigų), sparčiai plečiama gyvenamųjų namų statyba. Lietuva tapo pavyzdine Sovietų Sąjungos statybos industrijos respublika, nors vietinių gyventojų poreikiai nebuvo patenkinti, nes pirmiausia butai atitekdavo represinių struktūrų bei sovietines armijos kariškiams.

Kolektyvizacijos sužlugdytas žemės ūkis beveik du dešimtmečius neiškopč iš krizės.

Po 1956 m. kiek pagerėjo kolūkiečių gyvenimas. Buvo panaikintos prievolės, padidintas darbo užmokestis, žemės ūkio supirkimo kainos, pagerėjo darbų mechanizavimas, kolūkiams buvo suteikta daugiau teisių. 1958 m. buvo likviduotos mašinų ir traktorių stotys, jų technika perduota kolūkiams. 1961 m. Lietuvą pasiekė N. Chruščiovo inspiruojamas ir vadovaujamas kukurūzų ir kitų pašarinių augalų auginimo vajus. A. Sniečkus tam nepritarė. Lietuvos kolūkiuose, tarybiniuose ir kituose ūkiuose pašarams ir toliau buvo auginamos žolės ir tik matomiausiose vietose, dažniausiai palei kelius, buvo sėjama kukurūzų.

1954 m. buvo pradėta naikinti tradicinį Lietuvos kaimą. Iki 1967 m. Lietuvoje buvo likviduota 62 tūkst. vienkiemių. Šis procesas ypač sustiprėjo 1967 -1968 m. 1966 -1985 m. Lietuvoje buvo likviduota daugiau kaip 111 tūkst. vienkiemių. Žmonės vengė kurtis naujose gyvenvietėse, todėl jie išvykdavo gyventi į miestus. Daugiausia dėl to 1965 -1989 m. Lietuvos miestų gyventojų padaugėjo nuo 43,9 proc. iki 68 proc.

7-ajame dešimtmetyje Lietuvos žemės ūkis pasiekė prieškarinį lygį. Kartu su vienkiemių likvidavimu buvo pradėta žemės ūkio gamybos specializacija ir koncentracija.

Tai padėjo pakelti žemės ūkio produkcijos gamybos lygį, Lietuvos žemės ūkis tapo geriausiai išvystytas SSRS. Pagal pieno gamybą vienam gyventojui Lietuva 1970 m. užėmė pirmąją vietą Sovietų Sąjungoje.

Tačiau dėl 1976 m. pradėtos tarpūkinės kooperacijos ir agropramoninės integracijos, pernelyg griežto administravimo ir centralizmo bei kitų priežasčių 8-ojo dešimtmečio pradžioje sulėtėjo žemės ūkio produkcijos gamybos tempai. Sukurti didžiuliai ūkiai buvo nerentabilūs, jiems ir visiems kitiems ūkiams valstybė skyrė dotacijas.

1979 – 1980 m. Lietuvoje ėmė trūkti kuro ir elektros energijos, todėl sulėtėjo pramonės raidos tempai. Tai buvo pirmieji artėjančios socialistinio ūkio krizės ženklai.

Administraciniais valdymo metodais laikinai juos pavyko pašalinti, bet 1985 m. prasidėję ekonomikos sutrikimai gerokai paspartino socialistinės sistemos žlugimą Sovietų Sąjungoje.

Kultūros situacija, kaip ir kitų gyvenimo sričių, ėmė kisti tik po Stalino mirties.

Tačiau ir naujomis sąlygomis totalitarinė sistema nepaleido kultūros iš savo gniaužtų.

Ideologinė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams, skatino kultūros atotrūkį nuo gyvenimo, slopino kultūros tautiškumą ir dvasingumą.

Postalininė liberalizacija lietuvių kūrybinei inteligentijai suteikė palengvėjimą – komunistų partija ėmė toleruoti ideologiškai neutralią kūrybą, buvo atsisakoma stalininės kultūros primityvumo. Lietuvą išgarsino dailininko grafiko S. Krasausko, rašytojo V. Mykolaičio – Putino, poeto E. Mieželaičio, skulptoriaus J. Mikėno, kino režisieriaus V. Žalakevičiaus ir kitų Lietuvos menininkų kūryba.

N.Chruščiovo “atšilimo” metais Lietuvos kultūros ir kitos valstybinės valdžios institucijos rėmė lietuvių tautos materialinės kultūros paminklų atstatymą ir restauravimą. 1959 m. buvo pradėti Trakų, Biržų, Medininkų pilių atstatymo ir restauravimo darbai.

1957 -1964 m. LKP CK leido Lietuvos miestuose ir miesteliuose rodyti teatralizuotą “Pilėnų” vaidinimą. Toks “rūpinimasis” Lietuvos istorine praeitimi pasitarnavo LKP propagandiniams tikslams, o Maskvai padėjo formuoti palankią pasaulio nuomonę apie SSRS “rūpinimąsi” Baltijos kraštais.

Lietuvos menininkai ieškojo naujų meninės raiškos formų ir priemonių. Literatūroje, kine ir dramaturgijoje įsigalėjo psichologinės ir intelektualinės krypties kūryba (V. Martinkaus, M.SIuckio kūryba). Buvo išleista romanų, vaizduojančių skaudžiausius lietuvių tautos gyvenimo metus (J. Avyžius “Sodybų tuštėjimo metas”, “Degimai”), tautinės krypties kūrinių (J. Marcinkevičiaus poetinė dramų trilogija apie lietuvių tautos istorinį likimą “Katedra”, “Mažvydas” ir “Mindaugas”) ir kt. Novatoriškumu pasižymėjo Panevėžio dramos ir Vilniaus jaunimo teatrai, profesionalumu ir originalumu -skulptoriai K. Bagdonas ir G. Jakubonis, išgarsėjo profesionalūs liaudies kolektyvai, Lietuvos kamerinis orkestras (vadovas S. Sondeckis), Lietuvos filharmonijos orkestras (vyriausiasis dirigentas J. Domarkas).

Sovietinio režimo sąlygomis aukštas lietuvių profesionalaus meno lygis daugiausia galėjo egzistuoti dėl to, kad menininkų kūryba buvo tokio profesionalaus ir meninio lygio, kad cenzoriai ne visada sugebėdavo įžvelgti autoriaus sumanymus. Be to, daugelis Lietuvos menininkų, trokšdami didesnės kūrybinės laisvės, darė kompromisus – kūrė ir ideologiškai privalomus darbus.

7-ajame – 9-ajame dešimtmetyje didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją, jos falsifikavimą. Istorijos darbuose buvo aukštinamas socializmas ir komunistų partija.

Vyko tolesnis kultūros ir švietimo įstaigų ideologizavimas, tiesmukiškas komandavimas joms. Sovietinė švietimo sistema taip pat turėjo tarnauti ideologiniams tikslams. Teigiamą vaidmenį atliko perėjimas prie privalomo aštuonmečio mokymo 7-ojo dešimtmečio viduryje. Privalomas vidurinis išsilavinimas, pradėtas nuo 1975 m., turėjo ne tik teigiamybių, bet ir neigiamų padarinių. Dalis mokinių pereidavo į aukštesnę klasę ne ką teišmokę, vis labiau atsilikdavo ir, baigę vidurinę mokyklą, neturėdavo reikiamų žinių, netgi jų minimumo. 1985 m. dar kartą buvo pakeista mokymo sistema: įvestas keturmetis pradinis, devynmetis nepilnas vidurinis, dvylikametis vidurinis mokymas.

Susiję įrašai:

StudijosNemokami referatai, interpretacijos, mokomoji medžiaga

Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.

Kategorijos

Reklama