Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.
Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.
(Lietuvos sovietizacija. Pasipriešinimo sąjūdis. Socialiniai, ūkiniai ir kultūriniai pokyčiai 1953 -1990 m.)
Lietuvos sovietizacija
Respublikos sovietizavimas ir integravimas į SSRS vyko apie 1944 -1951 m., tai yra laikotarpiu nuo antrosios okupacijos pradžios iki kolūkių sukūrimo ir ginkluotos rezistencinės kovos akivaizdaus susilpnėjimo. Integravimo tikslas – ūkinį, politinį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą pritaikyti prie sovietinės sistemos, sovietinio gyvenimo būdo, Lietuvą paversti viena iš daugelio sovietinių respublikų.
Siekiant šių tikslų, pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti komunistų partija. Pagal nerašytą sovietinės sistemos konstitucinę realybę aukščiausia valdžia priklausė komunistų partijai VKP (b). Lietuvos KP (b) buvo VKP (b) teritorinis, respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo Kremliaus. Taigi Lietuvos KP (b) tapo okupacinio režimo įtvirtinimo krašte garantu. Partinių organizacijų nutarimai tapo privalomi visoms ūkinio ir administracinio valdymo grandims bei organams. Ištisus dešimtmečius iki 1974 m. Lietuvos komunistams vadovavo A. Sniečkus. Nepasitikint vietiniais komunistais, 1944 m. pabaigoje buvo sudarytas specialus VKP (b) CK biuras Lietuvai, vadovaujamas M. Suslovo. Biuras veikė Vilniuje iki 1947 m. ir vadovavo kovai su tautos rezistencija, nepriklausomybės idėjomis, stiprino saugumo organus, pertvarkė ūkio sistemą. Apogėjų biuro veikla pasiekė 1946 m. Iš įvairių pareigų buvo atleidinėjami lietuviai, apkaltinus juos nacionalizmu. Prasidėjo masinis gyventojų trėmimas. Biuro politika skatino Lietuvos rusifikavimą. Tapo tradicija greta vadovo lietuvio skirti jo pavaduotoju rusą. Į Lietuvą buvo siunčiami rusų valdininkai. Taip 1947 m. net trečdalis ministrų buvo rusai. Valdymo organuose pradėjo įsigalėti rusų kalba. Per pokario metus į Lietuvą emigravo apie 160 tūkst. rusų ir kitų tautybių žmonių iš SSRS. Atvykėlių skaičius Lietuvoje buvo mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Viena iš priežasčių, stabdžiusių kitataučių atvykimą į Lietuvą, buvo rezistencija.
Po sovietų okupacijos komunistų partija ėmė aktyviai formuoti LTSR valdžios aparatą. Aukščiausioji konstitucinė institucija buvo Lietuvos TSR Aukščiausioji taryba. Ji vadovavo ūkiui ir kultūrinei veiklai, kontroliavo krašto valdymo institucijas, leido įstatymus. Lietuvos TSR AT sesijoje buvo sudaromas aukščiausiasis vykdomosios valdžios organas – Ministrų taryba. Ji tiesiogiai įgyvendino KP direktyvas ir įstatymus politikos, ūkio ir kultūros srityje.
Nuo 1944 m. Lietuvoje pradėjo veikti okupacinės valdžios institucijos – Raudonoji armija, vidaus reikalų (NKVD, MVD – Vidaus reikalų ministerija) ir valstybės saugumo (NKGB – Valstybės saugumo liaudies komisariatas, MGB – Valstybės saugumo ministerija) organų sistema.
Komunistų partijos pastangomis Lietuvoje buvo sukurta administracinė – komandinė valdžios sistema, [tvirtintas režimas.
Represijos ir masinės deportacijos
Siekdama įtvirtinti sovietinį režimą, stalininė SSRS vykdė masines represijas prieš Lietuvos gyventojus ir deportuodavo juos i SSRS Sibiro ir Šiaurinius rajonus. Šio genocido tikslas buvo {tvirtinti tarybų valdžią, Įbauginti Lietuvos gyventojus, kad lengviau butų vykdyti kolektyvizaciją ir industrializaciją.
Masinės lietuvių deportacijos prasidėjo jau 1945 m. liepos mėn. ir vyko iki 1953 m. Ypač daug žmonių buvo išvežta 1948,1949,1951 m.
1948 m. gegužės trėmimas – didžiausias Lietuvos istorijoje. Manoma, jog buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Antroji pagal didumą Lietuvos gyventojų deportacija buvo įvykdyta 1949 m. kovo mėn. Manoma, kad į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių. 1951 ra. spalio 2 – 3 d. ištremta apie 20 tūkst. žmonių. Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl ištremtųjų skaičiaus. Vieni šaltiniai teigia, kad iš Lietuvos buvo ištremta apie 200 -240 tūkst žmonių, kiti kad -108 tūkst.
Kolektyvizacija. Kaimo kolektyvizacijos pagrindinis tikslas buvo galutinai panaikinti privatinę nuosavybę, {vykdyti žemės ūkio kolektyvizaciją.
1944 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos TSR AT priėmė žemės įstatymą, kuris vienam ūkiui nustatė ne didesne kaip 30 ha žemės normą, tačiau atsižvelgiant j rusi ši norma galėjo būti sumažinta iki 20 ha. Politiškai nepatikimi gavo tik 5 ha žemės. 1948 m. reformos vykdymas buvo nutrauktas. Ruošiantis kolektyvizacijai, atnaujinti vežimai į Sibirą, daugiausia vežami pasiturintys ūkininkai.
1947 m. gegužės 21d. VKP (b) CK priėmė nutarimą “Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR*1, kuris užbaigė Lietuvos žemės ūkio valdymo pereinamąjį laikotarpį. Krašte prasidėjo kolektyvizacija. 1948 m. sausio ld. Lietuvoje buvo 20 kolūkių, į kuriuos įstojo 0,07 proc. valstiečių, 1949 m. sausio 1 d. kolūkių – 614, bet juose buvo tik 3,8 proc žmonių. 1949 m. po masinių deportacijų metų pabaigoje buvo suvaryta 62 proc. valstiečių, o 1950 m. – 80 proc Stalininė kolektyvizacija Lietuvoje iš esmės buvo baigta.
Industrializacija. 1944 m. lapkričio 30 d. LTSR Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą iki 1949 m. galutinai nacionalizuoti privatų ūkio sektorių. Sovietinei vyriausybei reikėjo ne tik atkurti sugriautą pramonę, bet ir nacionalizuoti ją, integruoti į SSRS ūkio sistemą.
Praslinkus frontui, sovietinė vyriausybė ėmėsi skubiai atstatyti Vilniaus ir Kauno elektrines, organizuoti nenutrūkstamą maisto pramonės, komunalinių ir buitinių įmonių M darbą. Visose ūkio srityse įsigalėjo socialistiniai gamybos santykiai. Lietuvos Respublikoje vyravo lengvoji, medžio apdirbimo, maisto pramonė, o sovietų okupacijos metais pradėtos plėtoti sunkiosios pramonės Šakos (mašinų gamyba ir metalo apdirbimas, elektros energijos pramonė). Gamyklos, stokodamos vietinių žaliavų, jų gaudavo iŠ kitų SSRS respublikų. Lietuvos pramonė buvo integruota j Sovietų Sąjungos ūkio sistemą ir visiškai priklausė nuo jos.
Švietimas ir kultūra
Šioje srityje sovietinė vyriausybė turėjo tikslą išsiugdyti naują, komunistinės ideologijos paveiktą kartą. Nuo 1949 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti privalomas septynmetis mokymas. Vidurinėse bendro lavinimo mokyklose buvo pereita prie 11 metų mokymo. Nuo tol buvo daugiau dėmesio skiriama rusų kalbos ir literatūros mokymui. Mokiniai mokėsi iš falsifikuotų istorijos, geografijos vadovėlių. Mokykloje jie buvo ugdomi ateistine dvasia. Pradėjo veikti komjaunimo ir pionierių organizacijos. Lietuvos TSR aukštosios mokyklos prarado savo autonomiją, jų mokymo programose pradėta daug dėmesio skirti studentų marksistinės pasaulėžiūros formavimui. Jos buvo įjungtos į bendrą SSRS aukštojo mokslo sistemą ir dirbo pagal jos mokymo planus ir programas. LKP (b) CK pradėjo vadovauti rašytojų, dailininkų, kompozitorių sąjungoms, pavienių menininkų kūrybai. Buvo naudojami įvairūs idėjinio poveikio būdai: cenzūra, privatūs perspėjimai, vieši pamokymai, darbo atėmimas, tremtis. KP buvo vienintelė ir paskutinė kūrybos vertintoja.Lietuvos kultūros ir švietimo sovietizaciją spartino tai, kad pokario metais lietuvių inteligentija patyrė didelių nuostolių. 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. Lietuvos inteligentų, tarnautojų, pramonės ir prekybos įmonių savininkų, valstiečių. Taigi kultūroje ir švietime įsigalėjo teroru palaikoma marksistinė pasaulėžiūra.
Pasipriešinimo sąjūdis
Antrosios sovietinės okupacijos pirmaisiais mėnesiais, praslinkus frontui, prasidėjo baudžiamosios akcijos prieš gyventojus – areštai, kratos, karių plėšikavimai, o vėliau pradėjo veikti ištisa represijų mašina. Nuo 1945 iki 1953 metų vyko masiniai gyventojų trėmimai.
Galima išskirti keletą ginkluoto pogrindžio atsiradimo priežasčių:
1. Praeitis parodė, kad nesipriešinimas nesušvelnino okupantų veiksmų. Pasyvi laikysena smurto atžvilgiu negalėjo sumažinti aukų ir nuostolių.