LINGVISTINĖS GEOGRAFIJOS MOKYKLA
Ji susiformuoja 20 a. pradžioje. Labiausiai kalbotyrai ji nusipelniusi tuo, kad iš šios mokyklos išaugo labai svarbi disciplina – dialektologija. Ši kalbotyros kryptis tyrinėjo kalbos pasiskirstymą tam tikroje teritorijoje. Lingvistinės geografijos mokykla sudarė sąlygas tyrinėti tarmių pasiskirstymo ribas. Ji sukūrė įvairius terminus, pvz., izofona-kokio nors garso tarimo ypatybės, žymimos lingvistiniuose žemėlapiuose; izoleksa-žodžių paplitimas, vaizduojamas tam tikra linija lingvistiniuose žemėlapiuose. Lingvistinės geografijos atstovai labai nusipelnė savo pastabomis, teiginiais, kuriais remiasi dialektologija:1. vienoje ar keliose kalbose, lyginant jas tarpusavyje, tarmės gali skirtis arba fonetika, arba leksika. Kitose kalbose žodyninis skirtumas yra ne toks žymus kaip kad fonetinis (atskiriama izofona). Tuo tarpu vienoje kalboje fonetinis skirtumas yra mažesnis nei leksinis (atskiriama izoleksomis). Pvz., lietuvių klb. nuo kitų slaviškų kalbų yra skiriama izofonomis, o prancūzų klb. tarmės skiriamos izoleksomis. Dialektologijos pradininkų supratimu, tarmės, besiskiriančios savo tarimu ar leksika, yra nesunkiai nustatomos. Sintaksės ir morfologijos atžvilgiu, susiduriama ne su tarmėmis, o su keliomis atskiromis, skirtingomis kalbomis. Didelis sintaksės ar morfologijos skirtumas yra įrodymas, kad tai ne tarmės, o atskiros kalbos. Vienos kalbos tarmės turi bendrą sintaksę. 2. Nuomonė apie kalbos kitimus lemiančius faktorius. Pradeda plisti nuomonė, kad kalbos pakitimus lemia vidinės priežastys. Lingvistinės geografijos atstovai su tuo ne visai sutinka, jie buvo linkę manyti, kad tai už kalbos sistemos egzistuojantyts faktoriai (extralingvistniai). Jie rėmėsi tomis idėjomis, kurios egzistavo jų laikotarpiu (bangų teorija, žodžių ir daiktų mokykla).
Lingvistinės geografijos atstovai, kalbėdami apie extralingvistinius faktorius turėjo galvoje:- geografinį faktorių (naujovės atsiradusios kažkokioje srityje plinta toliau, priklausomai nuo to, ar tai naujovei trukdo ar netrukdo plisti gamtiniai faktoriai (kalnai, jūros);- istorinių-socialinių faktorių įtaka, jie veikia kalbą tarp socialinių grupių (inteligentai sugalvoja naujovę, kurią perimą visi; konservatyvioje visuomenėje naujadarai plinta lėčiau). Istorinės visuomenės egzistavimo sąlygos taip pat veikia kalbos išsisluoksniavimą. Feodalizmo laikais valstybė yra susiskaldžiusi atskirais vienetais ir kalba tuomet irgi yra susiskaldžiusi į daugybę dialektų (pvz.,Vokietija-daug grafysčių, daug dialektų, bendrinė kalba atsiranda žymiai vėliau). Ir atvirkščiai, suvienijus valstybę, kuo ji labiau centralizuota, tuo greičiau įsitvirtina bendrinė klaba. Kuo tvirtesnė valstybės vienybė, tuo tvirtesnė bendrinė kalba, tuo labiau nyksta tarmės. Greta bendrinės kalbos, egzistuojanti tarmė, visai nėra blogas dalykas, nes bendrinė kalba išsivysto iš tarmių. Dažnai pasitaiko, kad gimtoji kalba yra tarmė, tik vėliau išmokstama bendrinės kalbos. Šiuos faktorius buvo pastebėjusi ir žodžių ir daiktų mokykla, vėliau jais susidomėjo sociologistų mokykla. Tad jų pažiūros buvo pagrįstos. Lingvistinei goegrafinei mokyklai susiformuoti padėjo jaunagramatikiai, kurie ragino tyrinėti gyvąją kalbą (t.y.tarmes). po šio skatinimo pradėtos nagrinėti tarmės, patys lingvistinės geografijos atstovai nenorėjo pripažinti jaunagramatikių įtakos. Jie mieliau pripažino bangų teorijos ir žodžių ir daiktų mokyklos įtakas. Lingvistinės geografijos mokykla susiformuoja Prancūzijoje. Pagrindinis jos atstovas – Jules Gilliéron (1854-1926), kuris pagrindinius savo darbus nuveikė 20a. pirmaisiais dešimtmečiais. Gillieronas gana griežtai pasisakė jaunagramatikių atžvilgiu. Jis pradeda nuo jaunagramatikių kritikos, kritikuoja didelį jų kategoriškumą, absoliutinimą. Gillieronas su savo šalininkais negalėjo pripažinti absoliutaus dėsnių veikimo, jam atrodė, kad kalboje atsirandantys pakitimai priklauso nuo įvairiausių dėsnių. Kalbos naujovės atsiranda ne dėl analogijos dėsnio, o jas lemia homonimų konfliktas ir netinkama žodžio forma. Jis domisi leksikos sritimi, čia reikia pabrėžti lingvistinės geografijos mokyklos artumą žodžių ir daiktų mokyklai. Jis labai didelį dėmesį skiria leksikai, jos raidai. Homonimų konfliktas – tai vienodai skambančių, bet skiringų prasmių žodžiai. Jei jie vartojami skiringame kontekste, tai jie nesukelia problemų, bet kai jie pavartojami tam pačiam kontekste – tai tai jau konfliktas. Pvz., Gaskonijoje, iš žodžio cattus→gat(katinas),o iš žodžio gallus→gat(gaidys). Taigi :Le chien a étramblé le gat. (ką katiną ar gaidį?). Tai ir yra homonimų konfliktas. Gaskonai šį konfliktą išsprendžia taip – vietoj gat(gaidys) pradėjo vartoti vicaire. Kiekvienoje kalboje fonetinė evoliucija padaro poveikį žodžio formai, dažnai jis labai sutrumpintas ir žodžio forma tampa netinkama. Pvz., iš lotyniško žodžio bitė: apis→ep═é ; tada nuspręsta vartoti muoche+ep, bet p galūnė nebūdinga pranc. klb., tad išėjo mouchette, kuri turi dar vieną prasmę(bet jį vistiek vartoja C.Prancūzijoje). Prie Luaros bitė vadinama muoche á miel. Pats didžiausiais Gillierono nuopelnas – prancūzų kalbos atlaso sudarymas. Šis darbas užtruko ne vienerius metus. “L’atlas linguistique de France” yra sudarytas iš 12 tomų žemėlapių. Gillieronas nebuvo žemėlapių sudarymo pradininkas. Pirmasis pabandė sudaryti tokį žemėlapį vokietis Georgas Venkeris (1876-1886). 1886 jis buvo pradėtas spausdinti, bet greitai buvo pastebėta, kad Venkeris nepakankamai stropiai jį sudarinėjo, kad yra daug netikslumų. Gillieronas dirbo labai metodiškai. Jis susidarė planą, kurį vykdė gero pagalbininko padedamas. Tai buvo Edmond Edmont, jis nebuvo klabininkas, bet prekybininkas. Jis pats savarankiškai domėjosi lingvistika. Prancūzijos žemėlapį Gillieronas suskirstė į 639 vietoves, į kurias reikėjo nuvykti ir jas ištyrinėti. Jos buvo išsidėsčiusios labai tankiai, maždaug kas 10-12 km. Taigi tai buvo milžiniškas darbas. Jis paruošė labai smulkią anketą (~2000klausimų). Edmond Edmont daug vietovių aplankė pats. Gillieronui jis siųsdavo anketas atgal. Kiekvienas iš apklausiamų reiškinių turėjo savo žemėlapį, daugiausia viename žemėlapyje buvo 3-5 reiškiniai. Medžiaga atlasui buvo surinkta palyginus greitai nuo1897 iki1901m. Atlasas pradėtas leisti pakankamai greitai, 1912 jo publikacija buvo baigta. Gillierono ir Edmont nuveiktas darbas leido suprasti, kad negalima tiksliai nustatyti tarmių ribos, kad ribos keičiasi. Jų darbas paskatino sudarinėti kitų šalių kalbos atlasus. Į istoriją jis įėjo, kaip dialektologijos pagrindėjas ir atlaso sudarinėtojas. Sekant jo pavyzdžiu buvo sudaryta ~150 atlasų, ir ne tik Europoje. Vėliau pradėta norėti ne suskaldyti kalbas, o daryti jų sintezę. Buvo pradėti sudarinėti slavų, romanų, germanų kalbų atlasai.