MARIZMAS
Po spalio revoliucijos tarybinėje kalbotyroje buvo įsigalėjusi savita ideologinė ir metodologinė kryptis, kurią įkūrė Nikolajus Jakovlevičius Maras (Mapp, rus.klb., 1864-1934). Marizmo krypties viešpatavimas tarybinėje kalbotyroje ją ilgam izoliavo nuo 3-5 dešimtmečiuose greitai plėtojamo struktūralizmo ir apskirtai nuo likusios Europos tradicinės kalbotyros. Marizmas buvo grindžiamas prieštaringomis teorinėmis prielaidomis, todėl jis greitai pateko į aklavietę, iš kurios išeiti reikėjo daug laiko ir jėgų.
Iki revoliucijos svarbiausia Maro mokslinių tyrinėjimų sritis buvo archeologija. Jis puikiai mokėjo keliolika kaukaziečių šeimos kalbų (daugiausiai pietų kaukaziečių grupės kalbos-gruzinų, zanų, svanų, o taip pat ir šiaurės vakarų gruzinų-abchazų, kabardinų, bei šiaurės rytų grupės-avarų ir kitas).
19 ir 20a. sandūroje istorinės lyginamosios kalbotyros srityje vyravo ide šeimos kalbų tyrinėjimai (Bopo radėta tradicija). Žinant, kaip paplitusios ide kalbos (šios šeimos kalbos paplitusios visuose žemynuose, jomis kalba beveik pusė Žemės gyventojų), jų tyrinėjimo dominavimas atrodo visiškai suprantamas. Tačiau Marui atrodė, kad tradicinės komparatyvistikos apsiribojimas daugiausia vienos šeimos kalbomis yra buržuazinės lingvistikos ideologinė apraiška. Dėl to jis manė, kad ir visa tradicinė 19 ir 20a. pradžios lyginamoji istorinė kalbotyra yra per daug “imperialistinė”, nes ji apsiriboja tik aristokratiškomis kalbomis ir ignoruoja kitų šeimų kalbas, kuriomis kalba tariamai žemesnės kultūros tautos. Toks nepagrįstas kaltinimas užgavo Vakarų Europos kalbininkus. A.Mejė į šiuos teiginius atsakė: “Jei mokslas yra buržuazinis dėl to, kad mato faktus tokius, kokie jie yra, tai sutinku būti kaltinamas buržuaziškumu”.
Kadangi nutrūko tarybinės kalbotyros ryšiai su tradicine komparatyvistika, reikėjo sukurti savo-maristinę-teoriją, kuri galėtų būti tolesnių ieškojimų išeities tašku. Maras savo kalbos teoriją vadino “jafetine” arba “jafetidologine”, taip pabrėždamas, kad čia apmąstomos iki šiol menkai tirtos kalbos.
Svarbiausi jafetinės teorijos teiginiai:
1.Visos pasaulio kalbos, visi skirtingi kalbų gramatiniai tipai yra išsivystę iš vieno bendro tipo, vienos bendros kalbos. Šis teiginys gali būti vadinamas monogenezės idėja, kuri kalbotyroje nebuvo visai nauja-20a. pradžioje ją iškėlė italas Alfredo Trombetti, kuriam pritarė kai kurie neolingvistai. Kalbų monogenezės idėją Maras grindė savu kalbos kilmės aiškinimu. Jo teigimu, pirmykštė žmogaus kalba buvo gestai, kuriais buvo perduodama tam tikra informacija. Gestai buvo svarbiausia bendravimo priemonė iki tol, kol susiformavo garsinė kalba. Pirmieji garsų junginiai, Maro manymu, buvo ištarti magijos tikslais, ritualų metu, bendraujant su genties totemais. Suprantama, kad tuos magiško turinio garsus galėjo ištarti ne bet kuris genties narys, o tik vyriausieji, dažniausiai žyniai. Pasak Maro, garsinės kalbos atsiradimas ženklino tam tikro kolektyvo socialinį skaidymąsi. Maras taip pat tvirtino, kad pirmieji magiškieji garsinės kalbos elementai buvo 4 garsų junginiai-sal, ber, jon ir roš. Kai jie ėmė tarpusavyje jungtis, ėmė formuotis žodžiai, kurie žymėjo atitinkamas sąvokas ir t.t. Tai, kad Maras pripažino kalbų kryžiavimąsi, kalbotyrai nebuvo nauja, nes kryžiavimąsi kaip svarbiausią kalbos kitimo varomąją jėgą tai yra kalbėjęs H. Šuchartas. Maras buvo įsitikinęs, kad tam tikra analizė gali padėti rasti junginius sal, ber, jon ir roš bet kurioje pasaulio kalboje. 2.Kitas jafetinės teorijos teiginys buvo kalbos raidos stadiškumo idėja. Maro teigimu, besivystydamos, kalbos pereina tam tikrus raidos etapus. Pradinėje raidos stadijoje jos visos yra primityvios (turi labai nesudėtingą sandarą), bet ilgainiui tampa sudėtingesnėmis. Kalbos, neperžengusios savo primityviosios pakopos, lieka kalbų hierarchijos pabaigoje. Šis teiginys taip pat nebuvo originalus, nes apie kalbų vystymosi pakopas ikiistoriniame kalbos raidos etape 19 a. vid. kalbėjo A. Šleicheris. Be to, šis teiginys yra prieštaringas pačiai jafetinei teorijai, nes Maras reikalavo lygių teisių visoms kalboms, o šiuo teiginiu įveda kalbų hierarchiją. 3.Maždaug 1924m. Maras savo teorija papildė dar vienu teiginiu. Jo nuomone, kalba yra tam tikros visuomeninės formacijos antstatas, kuris turi ryškų klasikinį pobūdį. Taigi, kalba kinta kartu su visuomenės formavimusi ir jos baze. Vadinasi, kalbų perėjimas iš vieno raidos etapo į kitą yra staigus šuolis. Taip suprantant kalbą, genealoginė kalbų klasifikacija bei lyginamoji-istorinė kalbų klasifikacija nebetenka savo prasmės. Be to, jei kalba yra klasinio pobūdžio antstatinis reiškinys, tai kiekviena klasė privalo skirtis nuo kitos savo kalba. Taip marizmas pateko į ydingą savo teiginių ratą, iš kur turėjo ieškoti išeities.
Naujas posūkis tarybinės kalbotyros istorijoje-nuo 1950m., po diskusijų “Pravdoje”, kai marizmas buvo galutinai sukritikuotas. Tačiau jafetinės teorijos absurdiškumas buvo pastebėtas dar 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet pasigirdo kritiškų balsų. Vienas pirmųjų, sukritikavusių šią teoriją, buvo Maro mokinys I. I. Meščianinovas.
Marizmas padarė akivaizdžią žalą tarybinei kalbotyrai: apmirė lyginamieji-istoriniai tyrinėjimai, o struktūralizmas buvo ignoruojamas. Tipologiniai tyrinėjimai prasiplėtė savarankiškai mąstančių kalbininkų (Polivanovo, Meščianinovo) dėka, buvo sukaupta daug vertingos faktinės medžiagos iš neidoeuropiečių kalbų.