MASKVOS LINGVISTINĖ MOKYKLA
Ši lingvistinė mokykla buvo įkurta Fortunatovo. Ji nagrinėjo indoeuropeitiką, ši mokykla savotiškas jaunagramatikių tęsinys, tik truputį lankstesnių pažiūrų. Daugeliu pažiūrų ši lingvistinė mokykla buvo artima sociologistinei mokyklai (būsimoji prancūzų mokykla, ją atstovavo A. Meillet).
Akadekikas Ščierba, rašydamas apie Rusijos kalbotyrą, pasakė, kad Senosios Rusijos kalbotyra turėjo tris garsius kalbininkus: Fortunatovas, Janas Buduenas de Kurtenė, Podebnia (kalbininkai-teoretikai). Podebnia taip pat buvo psichologizmo atstovas Rusijoje.
A.A.Podebnia (1835-1891) dirbo Charkove (Chrkovo Universiteto profesorius). Jį labai veikė Štaintalio pažiūros (psichologizmas). Bet vėliau nuo psichologizmo atitolo. Jis labai gilinosi į kalbinę veiklą. Kalbinėje veikloje jis ieškojo nuolatinio kitimo, nuolatinės kalbos atsinaujinimo (labai moderni pažiūra). Domėjosi loginėmis bei gramatinėmis kategorijomis. Podebnia reikalavo tirti ne izoliuotus kalbos reiškinius, bet žiūrint jų tarpusavio santykius, ryšius.
F.F.Fortunatovas (1848-1914) visą savo gyvenimą buvo susijęs su Maskvos Universitetu (mokė, dėstė). Tik paskutiniuosius dvylika metų dirbo ir gyveno Peterburge. 1871m. baigė magistrantūrą ir, kaip geras studentas, buvo komandiruotas tęsti studijas Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Būdamas Vokietijoje nuvažiavo į Leipcigo Universitetą, kur klausėsi Kurcijaus, komparatyvistikos atstovo, taip pat Leskyno paskaitų. Paryžiuje klausėsi Mišelio Brejalio paskaitų. Grįžęs į Maskvą, apsigynė disertaciją iš indoeuropeistikos. Fortunatovas iš sanskrito kalbos išvertė giesmių knygą (Samaveda), su lingvistiniais paaiškinimais. Po šios disertacijos apsigynimo, pradėjo dėstyti Maskvos Universitete (1876m.). Jį galima laikyti bendrosios ir istorinės-lyginamosios kalbotyros katedros įkūrėju. Universitete jis dėstė bendr. kalbotyrą, indoeuropiečių lyginamąją gramatiką, sanskritą, gotų kalbą, senovės slavų kalbą ir lietuvių klb. Pirmasis Rusijos Universitetuose Fortunatovas pradėjo dėstyti lietuvių klb. Fortunatovo studentai buvo Ušakovas, Šachmatovas, Mikola (suomis), buvo serbų, vokiečių, danų studentų. Fortunatovo paskaitas lankė Jonas Jablonskis, Jurgis Baltrušaitis. Gyvendamas Peterburge, redagavo Antano Juškos sudaromą žodyną, kuravo ten leidžiamą M. Daukšos “Postilę”.
Fortunatovas daugiausia rašė straipsnius, “Indoeuropiečių kalbų fonetikos ir morfologijos kursai” (šie kursai buvo skirti studentams). Jis dirbo nagrinėdamas esmines kalbotyros problemas. Mąstymo ir kalbos santykis labai domino Fortunatovą. Taip pat jį domino kalbos istorijos ir visuomenės istorijos ryšys (vėliau šiuo ryšiu labai domėjosi A. Meillet).
Fortunatovas pripažįsta, kad žmogaus sąmonėje egzistuoja vaizdinys, kad žodis išreiškia vaizdinį. Šiandien mes sakome, kad vaizdinys yra pirmasis etapas mūsų sąmonėje. Bet Fortunatovas nesigilina, nenagrinėja sąvokų. Jis skyrė tik pojūtį ir vaizdinį. Sąvoka- daug didesnis abstrahavimo laipsnis (obuolys, kriaušė…- vaisius). Sąvoka niekada nepavadina vieno kažkokio daikto, ji išreiškia klasę vienarūšių daiktų. Tai, kad Fortunatovas nenagrinėja sąvokų- didelis trūkumas.
Fortunatovo žodžio teorija. Jis tvirtina, kad žodis turi savo formą. Taip jis pagrindžia kalbos dalių klasifikaciją. Atramos taškas- kalbos ir mąstymo santykis. Jeigu mąstymą sudaro vaizdiniai, tai žodžio formą sudaro kalbos elementų santykiai. Fortunatovas ima tuo metu egzistuojančią kalbą (sinchroninis priėjimas). Jis supranta žodžio formą, kaip žodžio sugebėjimą signalizuoti kalbančiajam apie savo priklausymą kokiai nors grupei.
Prahiečiai buvo Fortunatovo mokinių mokiniai.
- Sistemiškas žodžių kitimas yra būtinas dalykas, anot F. Tyrinėjant žodžių formas, yra labai svarbus sistemingumas. Tyrinėjant istoriškus aspektus, negalima jų atsieti nuo konkrečios, atskirai paimtos kalbos. Tyrinėjant kalbą, svarbiausia visų pirma susipažinti su tos kalbos istorija ir tik po to galima lyginti. Taigi, indoeuropeistas turi būti jo tyrinėjamų kalbų geras istorijos žinojimas ir tik po to jis gali pradėti lyginti kelias kalbas.
- Kitas F. darbinis principas, jo požiūris į dialektus. 19 a. mokslininkai jau daug žinojo apie dialektus, bet iki F. jie daugiausia domėjosi dialektų diferenciacija (kalbos susiskirstymas į dialektus). F. matė ne tik kalbos skaidymąsi į dialektus, bet ir dialektų suartėjimą (niveliaciją). Ir tai buvo teisingas pastebėjimas.
- Samprotaudamas apie kalbos vystymąsi, F. mato labai stiprų ryšį tarp kalbos istorijos ir visuomenės istorijos (pvz. Rusijos, Prancūzijos kalbos ir visuomenės istorija). Nežinant visuomenės istorijos pakitimų, kartais net negalima paaiškinti kai kurių kalbos pakitimų. Bet ši idėja buvo labiau žinoma kaip Meillet mintis.