Medicinos etika
Nustačius ligą, didelės reikšmės turi ir diagnozės pasakymas ligoniui. Vienais atvejais tai lengva, kitais – visiškai nepaprasta, netgi galbūt tenka ir palaukti. Esant palankiai situacijai, geram kontaktui, susidaro ir reikiamos sąlygos pasakyti diagnozę. Tačiau diagnozės pasakymas ligoniui visada reikalauja didelio takto ir sugebėjimo pažinti žmones. Medicinos mokslo istorijoje galima rasti daugybę tokio takto, gebėjimo suprasti žmones, gilios intuicijos pavyzdžių. Pasakymas apie ligą gali sukelti baimę, paniką, netgi pastūmėti į savižudybę. Pagal galimybes su ligoniu reikia kalbėtis paprastai, vengti specialių terminų. Kiek gydytojui būtina suprasti, ką reiškia ligonių žodžiai, tiek jam būtina stebėt, kokį poveikį jo paties žodžiai daro ligoniui. Kaip jo žodžius supranta pats ligonis? Kiek jis iškreipia jų prasmę? Kaip veikia žodžių suvokimą jausmai ir nuogąstavimai? Čia ir galima susidurti su neigimo reakcija. Dažnai yra būtina palaužti šį neigimą. Pasitaiko, kad gydytojui reikia būtinai pasikalbėti su ligonio giminėmis. Kitais atvejais padėtį turi suvokti pats ligonis, tačiau laipsniškai: “tiesa turi būti dozuojama nedidelėmis porcijomis”. Gali atsitikti taip, jog tenka savo žodžius atsiimti. Daug kas priklauso nuo ligonio ištvermės bei jo “bendradarbiavimo su gydytoju.
Čia padeda ir geras kontaktas tarp gydytojo ir ligonio. Žymus vengrų gydytojas M. Balintas, remdamasis dideliu asmeniniu patyrimu, teisingai pasakė: “Jau pats gydytojas yra vaistai”. Kaip tik todėl pačiai gydytojo asmenybei – jo “gydomųjų savybių” pagrindui – skiriama daug dėmesio. Harmoninga gydytojo asmenybė, didelė kultūra, jo charakterio ypatybės – visa tai yra gydomojo poveikio ligoniui veiksniai. Jo asmeninis požiūris įvairiais klausimais, jausmai, troškimai, reakcija į įvairius reiškinius ir kt., – visa tai turi reikšmės ir yra glaudžiai susiję su gydymu. Yra ligonių, kurie nevykdo gydytojo nurodymų, tuo pridarydami daugybę nemalonumų. Ligoniai – ypač kai kurie psichopatai, alkoholikai, oligofrenai – gydytojams gali sukelti apmaudą, pyktį ir kartu kaltės jausmą. Gydytojas turi gerai žinoti, koks jo asmenybės poveikis ligoniui, kokios jo paties reakcijos, jausmai kyla įvairiose situacijose.
Esant geram kontaktui, ligonis myli savo gydytoją, juo tiki, klauso jo patarimų, vykdo nurodymus. Ligoniai ne tik savo paprastu ir nuoširdžiu elgesiu, bet ir pačiu kreipiniu dažnai išreiškia savo jausmus bei požiūrį į gydytoją. Jie gydytojus tituluoja įvairiai: ir “vyriausiuoju gydytoju” ir “profesoriumi”; dažnai net asistentą vadina profesoriumi, reikšdami jam savo pagarbą. Ligonio atmintyje išlieka gydytojo elgesys ir žodžiai. Dažnai jie nevalingai tiek perimami, jog tampa ligonio asmenybės bruožu. Esant geram kontaktui su gydytoju, ligonis greičiau pasveiksta, gydymas būna veiksmingesnis.
Tačiau ligonis gali elgtis su gydytoju netgi “karingai”, grubiai. Tokie ligoniai labiau užsispyrę, ūmesni. Tik ne visuomet šitaip besielgiantys ligoniai iš tikrųjų yra nusitekę gydytojo atžvilgiu. Toks elgesys yra įvairaus pobūdžio įtampos, afektų iškrova. Dirbantis su agresyviais ligoniais gydytojas turi būti gerai pasirengęs, mokėti juos suprasti. Dažnai toks “blogas” požiūris į gydytoją nė kiek ne blogiau už jau minėtą “gerą”.
Tačiau egzistuoja ir tikrai blogas požiūris į gydytoją, blogas kontaktas su juo. Paprastai taip būna, kai su ligoniais palaikomi šalti, oficialūs santykiai, jiem per mažai skiriama dėmesio, ypač dėl laiko stokos. Priešingas tokiam darbo metodui yra požiūris į žmogų ne tik kaip į asmenybę su visomis jos ypatybėmis, susijusiomis su liga, bet, kaip į sudėtingą visumą.
Pasitaiko ir patologinių variantų santykiuose tarp ligonio ir gydytojo. Nepasitikėjimą rodo dažnas gydytojo keitimas. Per dideli tokio ligonio reikalavimai dažnai gena jį iš vieno gydytojo pas kitą, tačiau veltui. “Jau viską išbandė, bet niekas nepadėjo”,- štai tipiškas nusiskundimas tokiais atvejais. Tokie “klajokliai” paprastai yra neurozės kankinami žmonės.
Tačiau būna ir priešingai – atsiranda niekuo nepaaiškinamas nepaprastas prisirišimas prie vieno gydytojo. Pasitaiko, pavyzdžiui, kad ligoniai be jokios priežasties lanko to paties gydytojo hipnozės seansus.
Spręsti apie gydytojo ir ligonio santykius vien iš stebėjimų nepakanka. Susiklostę jų tarpusavio santykiai dažnai būna paremti gydytojo ir ligonio praeitimi. Ligonio emocijose, sugebėjime bendrauti su žmonėmis atsispindi anksčiau įgytas patyrimas, įspūdžiai, jausmai. Pavyzdžiui, ligonis, kuriam visą gyvenimą trūko meilės ir globos, galbūt kaip tik to laukia iš gydytojo. Ligonis žavisi gydytoju, o jei jo lūkesčiai apviliami, gali imti jo tiesiog neapkęsti. Jausmus, kuriuos jam kadaise kėlė kiti asmenys (arba asmuo) – meilę, neapykantą – dabar gali sukelti gydytojas. Jį ligonis pradeda mylėti arba neapkęsti tiesiog “be jokios priežasties”. Gydytojas, atskleisdamas tokius ligonio jausmus, geriau jį supranta ir labiau pasitiki savimi.
Gydytojo ir ligonio santykiai, suprantama, nėra pastovūs. Jie gali keistis su ligoniu bendraujant, jam skiriant daugiau dėmesio. Esant geriems tarpusavio santykiams, aišku, ir terapija yra efektyvesnė. O gera terapija, geri gydymo rezultatai savo ruožtu gerina santykius.
Viskas, kas čia išdėstyta, turi labai didelę reikšmę darbui su ligoniais. Santykiai tarp gydytojo ir ligonio, kontaktas tarp jų yra bet kokio gydymo pagrindas. Kita vertus, gydytojas yra pavyzdys medicinos seseriai, jai vadovauja. Gydytojo elgesio su ligoniu metodas, požiūris į ligonį turi tam tikrą poveikį ir medicinos seseriai. Gydytojas ir medicinos sesuo, tai gerai suprasdami, kartu disponuoja svarbiausiomis psichologinio poveikio priemonėmis. Medicinos sesuo, dirbdama savarankišką darbą, kartu dalyvauja gydytojo ir ligonio tarpusavio santykiuose. Palankiomis aplinkybėmis ji padeda formuoti gerus santykius.
Puslapiai: 1 2