Multietninės visuomenės: integracija ar dezintegracija?
Pasaulyje priskaičiuojama mažiau 200 nepriklausomų valstybių, tuo tarpu kai etninių grupių yra apie 3000. Todėl pasaulyje nedaug etniškai homogeniškų, šalių: Islandija, Japonija, Korėja, kai kurios arabų šalys. Migracijų išdavoje tautinių mažumų atsirado daugelyje šalių, kurios anksčiau buvo palyginti homogeniškos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai čia sudaro virš 10 proc. gyventojų), Skandinavijos šalys, o Kuveite (prieš 1990/91 metų karą) imigrantų buvo net virš 50 proc. visų gyventojų.
Skirtumai tarp grupių labai dažnai tampa konfliktų priežastimi, o šiais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judėjimai, partijos, kurių tikslas yra išreikšti ir ginti grupės interesus, ir tokiu būdu grupė tampa politiniu aktoriumi.
Etninės grupės ir tautos išsiskiria tarp kitų socialinių grupių tuo, kad jos yra žymiai labiau pastovios ir jų savimonė, arba identitetas labiau išreikšti tiek grupės, tiek individo lygyje.
Kiekvienam žmogui būdinga savita ir nepakartojama identiteto struktūra, išreiškianti jo narystę įvairiose grupėse. Pav., N. identiteto strktūroje gali būti tokie svarbiausi elementai: studentas, sūnus, VDU studentas, pirmakursis, jaunuolis, kaunietis, krepšininkas, kalbąs angliškai, lietuvis, “Žalgirio” gerbėjas, Aleksoto gyventojas, automobilio savininkas ir t.t. Daugumos identiteto struktūros elementų svarba priklauso nuo situacijos, tiksliau nuo to, kas yra komunikacijų partneris: pagyvenės žmogus, tėvas, kitos auk’stosios mokyklos studentas, kito miesto gyventojas, užsienietis ir pan. Metams einant, identiteto struktūra keičiasi: buvės studentas tampa tarnautoju arba vadovu, persikelia į kitą miestą, pats tampa tėvu, nebejaunu žmogumi.
Dažniausiai vienintelis pastovus identiteto struktūros elementas yra tautybė (etnine prasme, angliško nationality pagrindinė reikšmė yra “pilietybė”). Galimybės ją pakeisti (asimiliacija) realiai egzistuoja tik vaikystėje, kol dar vyksta socializacijos procesas, arba jeigu asimiliuojančios visuomenės kultūra yra labai artima (pav., kaip airių ir anglų, rusų ir ukrainiečių kultūros). Dažniausiai asimiliacijos procesas tęsiasi keletą žmonių kartų, ir užbaigia jį tik anūkai. Tačiau jeigu etniniai skirtumai sutampa su rasiniais, asimiliacija tampa labai problematiška. Vidurio ir Centrinės Europos šalyse iki šiol neasimiliuotomis grupėmis lieka čigonai, didelė dalis žydų, Vokietijoje gimę ir užaugė turkai, indėnai Naujojo pasaulio šalyse, Sibiro ir Tolimųjų Rytų autochtonai Rusijoje.
Etninio identiteto stabilumas yra ne vienintelė tautinio solidarumo priežastis. Ne mažiau svarbu yra tai, kad etninis identitetas turi sudėtingą vidinę struktūrą, kurios elementai yra svarbūs emocinių, kultūriniu, socialiniu požiūriu. Tarp jų reikšmingiausi yra:
kultūriniai simboliai – kalba, liaudies arba etninė kultūra (folk culture, skirtinga nuo šiuolaikinės, dauguma atžvilgių internacionalinės kultūros);
istoriniai simboliai – žymių praeities veikėjų asmenybės (valdovai, karvedžiai), istoriniai paminklai (senos pilys, reikšmingų istorinių įvykių vietos), mitologizuota istorinių įvykių (nebūtinai savrbių) interpretacija;
tėvynės samprata – sąryšis su tam tikra teritorija, kuri skaitoma protėvių žeme nuo seniausių laikų, gamtiniai simboliai (peizažas, upė, floros ir faunos simboliai);
bendros kilmės samprata;
bendra religija (daugeliu atveju, tačiau ne visada: pav., tarp vokiečių, olandų, latvių yra ir katalikų, ir protestantų, tarp albanų – musulmonų ir krikšcionių).
Išvardinti elementai susieja žmones kur kas stipriau, negu kiti identiteto komponentai (profesija, gyvenamoji vieta, amžiaus grupė). Daugumai žmonių tauta ar etninė grupė yra visuomenė – socialinė erdvė, kurioje jis orientuojasi, sugeba efektyviai bendrauti, supranta ir gali interpretuoti gaunamą informaciją. Patekus į kitos tautos žmonių aplinką, net mokant jų kalbą neišvengiamai iškyla komunikacinių problemų. Todėl kai kurie mokslininkai interpretuoja tautą kaip intensyvių komunikacijų (keitimosi informacija) tinklaa. Nubraižius žemėlapyje visų komunikacijų (asmeninio bendravimo, žiniasklaidos priemonių, knygų platininmo ir t.t.) tinklaa, paaiškėtų, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu tarp lietuvių jis buvo daugkart intensyvesnis, negu tarpgrupinės komunikacijos tarp lietuviu ir kitų tautinių grupių ar kaimyninių tautų, tuo tarpu kai Lietuvoje gyvenę rusai daugiau buvo susieti su Rusijos rusais: skaitė tuos pačius Maskvoje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, žiūrėjo Maskvos TV laidas, bet mažai domėjosi lietuviško “tinklo” informacija.
Atrodo, etninis identitetas yra natūralus solidarumo ir etninio nacionalizmo pagrindas. Tačiau realiai politikoje bent kiek reiškiasi ir kelia vienokius ar kitokius reikalavimus vos keli šimtai grupių. Todėl labai svarbu išsiaiškinti du dalykus: pirma, kodėl vienos grup’es yra politiškai mobilizuotos, o kitos (tokių didžiulė dauguma) lieka inertiškos, ir antra, kodėl skiriasi mobilizuotų grupių reikalavimai: vieni nori tik lygių politinių ar kultūrinių teisiu, kiti siekia kultūrinės autonomijos (mokytis gimtosios kalbos mokyklose, turėti savo laikraščius, kultūros centrus), dar kiti – teritorinės autonomijos, kai kurios grupės – nepriklausomybės.
Tai priklauso nuo daugelio faktorių.
1) Ne visoms etninėms grupėms ir tautoms būdingas išvystytas identitetas. Neretai ji užgožia kitos identiteto formos, ypač religija (tai buvo būdinga viduramžiais daugeliui Europos tautų, dabar – Šiaurės Indijos, daugeliui kitų Azijos ir Afrikos regionų). Dažnai identiteto struktūroje stinga arba yra labai nežymus istorinės atminties komponentas, pav., daugumas baltarusių mano neturį savo istorijos ir nepriima Baltarusijos Liaudies fronto ideologų teiginio, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštystė buvo baltarusių tautinė valstybė (1992-1995 m. Vyrtis ir balta-raudona-balta vėliava buvo Baltarusijos valstybiniai simboliai, tačiau 1995 05 referendume 3/4 baltarusių juos atmetė ir buvo sugražinta sovietinė simbolika). Vykstant modernizacijos procesui daugeliu atvejų etninis identitetas susilpnėja, jei labai mažai išvystyta profesionalioji kultūra: tokiu atveju mobilesnieji sluoksniai perima dominuojančią valstybėje kultūrą ir praktiškai asimiliuojasi (lietuviai bajorai ir miestiečiai Lietuvos-Lenkijos valstybėje, stačiatikiai baltarusiai carinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.
2) Etnodemografinė situacija: teritorinės autonomijos gali reikalauti tik gyvenančios kompaktiškoje teritorijoje grupės.
3) Geopolitiniai faktoriai: siekti nepriklausomybės yra prasmė, jei ta teritorija ribojasi su užsienio valstybėmis arba jūra ir jokiu būdu nėra etninis anklavas;
4) Etninis heterogeniškumas (įvairovė): kuo daugiau skiriasi etninės grupės (tautos) viena nuo kitos savo kultūro ir gyvenimo būdu, tuo mažiau jos susietos tarpusavyje ir sunkiai įsisavina arba tiesiog atmeta idėją, kad jos sudaro politinę bendriją (“Nigerijos tautą”, “tarybinę liaudį”).
5) Politinių kultūrų suderinamumas: bendra politinė kultūra yra būtina politinės sistemos stabilumo prielaida.
6) kolektyvinė istorinė atmintis:
a) tradiciniai santykiai su kaimyninėmis grupėmis (teigiami ir neigiami etniniai stereotipai).
b) inkorporacijos būdas:
- užkariavimas (Rusijos ekspansija į rytus, prie Baltijos jūros, link Kaukazo);
- aneksija, t.y. prievartinis prijungimas, pasinaudojant kariniu
pranašumi arba sutartimis su kitomis stipresnėmis valstybėmis (Lenkijos pasidalijimai);
- dinastinė sąjunga (Ispanija, Lietuvos-Lenkijos valstybė);
- suvienijimas išorinio užkariavimo išdavoje (daugumas
buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje)
- taikus prisijungimas (daugumas dabartinės Šveicarijos kantonų);
c) bendro gyvenimo patirtis: kokie susiklostė santykiai su kaimyninėmis tautomis ir ypač su dominuojančia tauta (pav.,
lietuvių santykiai su rusais);
d) santykių sa valstybe patirtis: kokia buvo valstyb’es politika
konkrečios tautos atžvilgiu: vyko ar nevyko forsuota asimiliacija,
ar buvo diskriminacija, kiek buvo skaitomasi su tautos interesais,
kiek jos politinis elitas turėjo įtakos visos valstybės politikoje,
Puslapiai: 1 2