Nacionalinių pajamų gamyba, paskirstymas
Prekių ir paslaugų gamyba valstybės mąstu
gamybos apimtį apsprendžia: gamybos f-ja ir veiksniai. Gamybos veiksniai-visi valstybės mąstu turimi ištekliai, kurie gali būti panaudoti ir panaudojami prekių ir paslaugų gamybai. Esama gamybos technologija apsprendžia pagaminamos produkcijos Q, su esamais ištekliais. Priklausomybė išreiškiama per gamybinę f-ją. Visos šalies gamyb. F-ja nuo kankrečios įmonės gamyb. F-jos skiriasi tuo, kad ji rodo nac. Produkto priklausomybę nuo išteklių sąnaudų atitinkamu laikotarpiu. Gamybos veiksniai ir f-ja kartu apsprendžia prekių ir paslaugų pasiųlą valstybės mąstu. Jei visi ištekliai suvedami į du veiksnius L ir K, tai visos valstybės mąstu gam. F-ja yra Y=(L, K). Kadangi kiekvienu duotu momentu pasiūla fiksuota, nes L ir K, bei technologija yra nekintami laiko požiūriu gaminamos produkcijos Q kinta atsižvelgiant į tai kaip keičiasi gamybos veiksnių pasiūla ir gamybos technologija.
11.2.Nacion. pajamų pasiskirstymas pagal gamybos veiksnius
Kadangi gamybos veiksniai ir gam.f-ja apsprendžia bendrą pagamintų prekių ir paslaugų kiekį, tai jie apsprendžia ir nac.pajamas. Kaip gamybos veiksnių rinkos, taip pasiskirsto nac.pajamos. Šių pajamų pasiskirstymą apsprendžia gamybos veiksnių kainosC-tai pinigų kiekis sumokėtas už to veiksnio vieną vienetą. L veiksnio kaina-darbo užmokestis, K-kapitalo pajamos. Šių kainų dydi priklauso nuo to veiksnio paklausos ir pasiūlos santykio išteklių rinkoje. Kadangi veiksniai analizuojami duotame momente, tai veiksnių pasiūla rinkoja bus pastovi ir grafiškai turės statmenos tiesės pavidalą. Duotų veiksnių reikia daugeliui įmonių, kurios tarpusavy konkuruoja.
Jeigu veiksnių rinka konkurencinė, tada kiekviena atskirai paimta įmonė negali paveikti gamybos veiksnių kainos. Kiekvienai konkrečiai įmonei gamybos veiksnių kaina bus rinkos apspręsta. Įmonė prekių rinkoje parduoda pagamintą produkciją pagal rinkos kainą P, moka darbuotojams darbo užmokestį W, ir nomuoja iš namų ūkio K rinkos kaina R. Visų įmonių ūkinikavimo tiklas-pelno maximizavimas. Visų įmonių pajamos, gautos už parduotą produkciją, bus =(L*W)+(K*R). Visų bendras pelnas =(Y*P)-((L*W)+(K*R)). Kad nustatyti kaip pelnas priklauso nuo gam.f-jos vietoj Y įstatoma f-ja F(L, K). Tada visų įmonių pelnas bus lygus: P*(F(L, K)-(L*W+K*R) lygtis rodo, kad visų įmonių pelnas priklauso nuo pagamintos produkcijos kainų P ir gamybos veiksnių kainų: W ir R, bei nuo gamybos veiksnių kiekių.
Taigi konkurencinės rinkos sąlygomis visos įmonės priverstos pripažinti rinkos kainas gam. veiksniams bei pagamintai produkcijai ir priverstos naudoti tokį L ir K kiekį, kuris leidžia max pelną. Įmonė visus gamyboje panaudojamus konkrečius L ir K kiekius nusistato pagal L ir K ribinius produktus, kurie turi mažėjimo sąvybę. Todėl įmonės lygina darbo užmokesčio padidėjimą su papildomis pajamomis, panaudojus papildomą L išteklių vnt. Papildomos išlaidos pirkti papildomą L jėgos vnt – darbo užmokestis. Taigi papildomos pajamos: dTP = (P*MPL)-W.
Kol pap. pajamos viršys darbo užmokestį, visi pap darbo vnt duos pelną. Tuo būdu įmonės paklausa darbo jėgai bus: P*MPL=W MPL=W/P (real darbo užmokestis išreikštas pagamintos prod vnt) Realus darbo užmokestis – realioji dalis kurią įmonė išmoka už kiekvieną darbo vnt.
dTP = (P*MPL)-W dTP=(P*MPK)-R
Kad max pelną, įmonė nuomoja K tol kol MPK nesusilygins su realia K kaina R. Reali K kaina – vieno K vnt panaudojimo kaštai, išreikšti ne pinigais o prekės vnt. MPK=R/P
Konk įmonės max pelną reikalaus rinkose L ir K tiek ir tol kol visų gamybos veiksnio ribinis produktas nesusilygins su to veiksnio realia kaina, t.y. visų darbuotojų realus užmokestis=MPL, o relios pajamos K sav-rei už K panaudojimą =MPK
Taigi bendros darbo užmokesčio realios išlaidos yra L*MPL, o realios K sav-ų pajamos = K*MPK. Pajamos kurios lieka įmonėje, kada ji sumoka gamybos veiksnių išlaidas yra įmonių pelnas priklausantis įmonių sav-ams.
Valstybės mastu realus pelnas = Y-[(L*MPL)+K*MPK
Y=[(L*MPL)+(K*MPK)+TPp (L*MPL - visų šalies darb darbo užmokestis, K*MPK visų šalies K sav-ų pajamos, TPp - bendras įmonių pelnas.
N. pajamos pagal gamybos veiksnius pasiskirsto į darbuotojų pajamas, K sav-ų pajamas ir įmonių sav-ų pajamas (TPp).
11.3
Gamybos lygį apsprendžia Y=F(L,K), gamybos pajamos pasiskirsto tarp L ir K. N. produktas panaudojamas: 1. Vartojimui C; 2. Investicijoms I; 3. Valstybės pirkimams G; 4. Grynajam eksportui NX. Tarus jog NX=0, eksportas=importui - užsienis neturi įtakos šalies ekonomikai, pagamintų prekių ir paslaugų paklausą formuoja: Y=C+I+G
Apie 2/3 Y suvartojama namų ūkiuose. Namų ūkis gauna darbo užm pajamas ir pajamas už K nuosavybę. Namų ūkis sprendžia kokią dalį pajamų skirti vartojimui duotu laiku ir kiek atidėti ateičiai, t.y. santaupoms. Valsybė nieko negamina ir nekuria. Ji pajamas gali tik paimdama dalį jų iš namų ūkių, K sav-ų ir iš verslo įmonių. Pajamų paėmimas - mokesčiai. G.b tiesioginiai ir netiesioginiai. (iš namų ūkių per verslo įmones pvz PVM 18%). Atmetus Y-T mokesčius iš namų ūkio, g. disponuojamas pajamas. Jas namų ūkis skirsto į vartojimą ir investicijas. Vartojimo apimtis priklauso nuo disponuojamų pajamų dydžio. Kuo jos didesnės, tuo didesnis vartojimas.
C=C(Y-T) Lygtis rodo, kad vartojimas yra diponuojamų pajamų f-ja. Priklausomybė tarp vartojimo apimties ir diponuojamų pajamų vad. vartojimo f-ja. Didėjant disp. pajamoms, kinta vartojimas. Vartojimo pokyčių santykis su disp. pajamomis išreiškiamas ribiniu vartojimo polinkiu MPC (0-1). MPC rodo kiek pasikeičia vartojimas padidėjus disp. pajamoms vienu piniginiu vnt. C nuolydžio kampas rodo MPC. Kuo kampas didesnis tuo daugiau disp. pajamų skiriama vartojimui, likusi dalis skiriama taupymui - S.
S=(Y-T)-C Kaip yra polinkis vartoti taip yra polinkis taupyti MPS - ribinis polinkis taupyti. MPS=1-MPC
Taupymo f-ja yra: S=S[(Y-T)-C]
Investicijų šaltinis – santaupos, todėl I=S’. Už S’ yra perkamos investicinės prekės. Per verslo įmones didinamos K atsargos, sunaudotos K keičiamos nauju, plečiamas K ir tt. Namų ūkiai daro ūkines investicijas. Investicinių prekių kiekis, kuriam yra paklausa, prikl nuo banko palūkanų normos. Kad investicinis projektas būtų pelningas, jo gautos pajamos t viršyti projekto kaštus. Palūkanų norma matuojama investicinių projektų … , tai palūkanų normos padidėjimas mažina pelningų projektų sk. ir krenta D invest prekėms. Skiriamos 2 palūkanų normos formos: 1. Nominali palūkanų norma; 2. Reali; nominali – banko mokamos palūkanos už įdėtus pinigus į banką duotu momentu %. Reali susijusi su pinigų perkamosios galio sumažėjimu, t.y. nominali norma pakoreguota infl laipsniu. Inves priklauso nuo realios palūkanų normos. Ryšys tarp realios palūkanų normos r ir invest I išreiškiamas invest f-ja: I=I(r).
Projekto pelningumas žemesniame kreivės taške A didesnis nei B.
Valstybė, surinkusi mokesčius panaudoja juos bendravalstybiniams ir visuomeniniams reikalams. Pirmiausia vartojimo ir investicines prekes šalies gynybai, švietimo, sveikatos apsaugos objektų statyba ir eksploatacija, darbo užmokesčiai, valdžios bei valdymo įstaigų statyba ir eksploatacija, tarnautojų darbo užmokesčiai, taip pat per valstybę vyksta pervedamiaji mokėjimai namų ūkiams nors jie nėra valstybinių supirkimų dalis, bet tiesiogiai veikia prekių D: pensijos, pašalpos ir tt. Pervedamieji mokėjimai – priešingybė mokesčiams. P mokėjimai didina namų ūkio pajamas, todėl todėl jas skaičiuojant reikia susumuoti ir juos.
Puslapiai: 1 2