Natūralizmo ištakos ir jų atspindys kalbininkų natūralistų darbuose
Natūralizmas yra būdinga 19a. kalbotyros kryptis, susiformavusi veikiama Darvino teorijos, sukėlusios daug ginčų. Ryškiausias natūralizmo atstovas-August Schleicher (1821-1868). Jo mokinys, davęs pradžią lingvistinei geografijai buvo Johann Schmidt (1843-1901). Trečias žymiausias šios kryties atstovas buvo Max Müller (1823-1900). Jis suformulavo samprotavimus apie kalbėjimo procesą, apie pačią kalbą ir kalbėjimą.
Natūralizmo pradininku ir įkūrėjo laikomas A. Schleicheris. Įtakotas Darvino teorijos, į kalbą jis žiūrėjo kaip į gyvą organizmą. Natūralistai Darvino teoriją priėmė visiškai tiesmukiškai. Schleicheris ir jo pasekėjai tirtino, kad jei gyvieji organizmai atsirado visiškai natūraliai, be žmogaus pagalbos, jis taip pat negalėjo prisidėti prie kalbos atsiradimo. Kalba atsirado visiškai natūraliai. 19 amžiuje mokslo srityje buvo svarbu atskirti tiksliuosius mokslus (kurie nagrinėjo reiškinių atsiradimą be žmogaus įsikišimo)
nuo humanitarinių arba istorinių (nagrinėjo žmogaus veiklos valia atsiradusius reiškinius: literatūra, visuomenė, ekonomika ir t.t). Tokiu būdu kalba atsirado dviprasmiškoje padėtyje-kalba ir jos tyrinėjimas turėjo būti priskirta prie tiksliųjų mokslų kaip objektyviai egzistuojanti, o filologija priklausė humanitariniams mokslams, nes tekstai yra sukurti žmonių. Kalbotyra gali egzistuoti ir be tekstų, jai nereikia fiksuotos raštiškos formos, o filologija yra neatsiejamai susijusi su tekstais.
Tokias plačiai paplitusias pažiūras A. Schleicheris išdėstė savo knygose “Darvino teorija ir kalbos mokslas” (1863), “Kalbos reikšmė natūraliajai žmogaus istorijai” (1868).
Schleicherio teigimu, jei gamtoje egzistuoja kova už būvį, jei išlieka stipriausias, tai lygiai taip pat yra ir su kalbomis. Indoeuropiečių kalbų paplitimą jis aiškino tų kalbų tobulumu, aukščiausiu išsivystymu. Jos išstumia silpnesnes kalbas ir užima jų vietą.
Kalbas jis skirsto kaip ir gyvūnus, augalus ir t.t. (rūšis, porūšis, tipas). Ide kalbos yra rūšis, Porūšį sudaro tų kalbų tarmės. Tipai atitinka patarmes ir šnektas. Visas kalbas gali išvesti iš vienos motininės ląstelės-prokalbės, iš kurios jos vėliau išsišakoja.
Schleicheris taip pat buvo komparatyvistas. Savo darbe “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios kalbotyros kompendiumas” jis pateikė ide kalbų medį, kuriuo aiškino ide kalbų atsiradimą. (iš ide prokalbės jis išveda dvi: slavų-germanų ir arijų-graikų-italų keltų, toliau kalbos skirstomos smulkiau). Šiame medyje Schleicheris nepaminėjo daug kalbų. Tačiau 19a. šis medis sudomino mokslininkus.
Samprotaudamas apie kalbų evoliuciją, Schleicheris taip pat naudojosi Darvino teorijomis. Kalbos pagrindas yra šaknis, lygiai taip, kaip gamtoje-viena ląstelė. Kiekviena šaknis, turinti garso apvalkalą, turi tam tikrą reikšmę. Tos šaknys įvardina apibendrintus tikrovės įspūdžius. Tačiau tuos pačius dalykus kiekviena kalba įvardina kitaip. Šaknis yra ląstelė, kuri gamina kitas ląsteles – kitas kalbų šaknis.
Naudodamasis šaknimis, Schleicheris sukūrė tipologinę klasifikaciją. Jis išskyrė tris kalbos tipus:1.yra kalbų, kurios, konstruodamos kokį nors sakinį, naudojasi tik šaknimis. Tai šakninis kalbų sudarymo tipas, kuris atspindi gramatinę kalbų sandarą. Taip pat vadinama amorfiniu, izoliaciniu tipu. Čia nėra nei galūnių, nei priesagų, tik šaknis. Norint tokiomis šaknimis perteikti mintį, turi būti griežta žodžių tvarka – griežtas šankų išsidėliojimas, intonacija. Šias kalbas Schleicheris laiko seniausiomis. 2.Agliutacinėse kalbose sakiniai sudaroma priesagų pagalba. Kai kuriose kalbose žodis gali turėti kelis elementus, priklausomai nuo to, ką nori išreikšti (pvz.knygose: knyga+ dgs. Priesaga, išreiškianti kryptį). Agliutacinių kalbų žodžiai Schleicheriui atrodo kaip augalas: šaknis yra stiebas, įvairios priesagos – lapeliai. Šios kalbos yra antra ir tobulesnė pakopa. 3.Fleksinės kalbos. Prie jų Schleicheris priskiria ide kalbas. Tai tobuliausia pakopa. Žodžių santykiai yra reiškiami neatsiejamomis nuo šaknų atitinkamomis galūnėmis.
Schleicheris lygina kalbas su gyvu organizmu: kraujotakos, kvėpavimo, artikuliacijos, virškinimo sistemos. Kalboje žodį taip pat galima nagrinėti kaip šaknį, priešdėlį, galūnę ir t.t, bet vienas be kito šie elementai bus niekas. Tokį skirstymą 18 a. pab- 19 a. prad. pradėjo broliai Šlėgeliai. Frydrichas Šlėgelis išskyrė tik agliutacines ir fleksines kalbas. Augustas Šlėgelis pradėjo dar ir šakninį tipą. Tačiau plačiau juo tyrinėjo būtent Schleicheris. Vėliau teorinei kalbotyrai nusipelnęs mokslininkas Vilhelmas fon Humboltas apibrėžė 4-ąjį kalbų tipą – inkorporacinės kalbos. Jos perteikia informaciją ištisa sistema. Pradžioje yra veiksnys, pabaigoje-tarinys, viduryje -visi kiti reikalingi elementai. Humboltas atrado šį tipą nagrinėdamas indėnų bei šiaurės tautų kalbas.