Neolingvistika (geografinė, arealinė lingvistika)
Šios kalbotyros atstovai daug dalykų paėmė iš Žiljerono ir pritaikė kalbos istorijai. Paėmė”arealo” sąvoką(teritorija, kur egzistuoja atitinkama kalba ar tarmė). Itališkoji neolingvistika pradėjo formuotis apie 1910m. Pagrindą padėjo keli italų kalbininkai. Pradžia yra Graziado Ascolio(1829-1907). Jo idėjos užveda neolingvistus ant kelio. Jis pirmas suformulavo substrato sąvoką.. Pagrindiniai neolingvistikos atstovai: Matteo Bartoli, Giulio Bertoni, Guliano Bonfanti, Vittorio Pisani ir kt.
Bartolį pastebime 1910m.jo publikuotame straipsnyje”Alle fonti del neolatino”(Prie naujosios lotynų kalbos ištakų).Šis straipsnis yra apie romaniškų kalbų atsiradimą. Jis pirmą kartą pamini”neolingvistikos” terminą. Šiame straipsnyje jis suformuluoja savo neolingvistikos teiginius.
Neolingvistų teorija plečiama maždaug 15 metų. 1925m.pasirodo pora svarbių darbų apie neolingvistiką, kuriuos parašo Bartoli ir Bertoni. Jie išleidžia “Trumpą neolingvistikos teoriją”.Antras darbas yra tik Bartolio”Neolingvistikos įvadas”.
Neolingvistikai susiformuoti padėjo kelios tuo metu buvusios kalbotyros mokyklos, taip pat ir filosofija.Didelę įtaką turėjo Humbolto filosofinės pažiūros(kalba yra dvasia), labai padėjo ir italų filosofas Benedetto Croce(jis iškėlė žmogaus kurybines galias), daug pasisėmė iš Šucharto(teorija apie kalbų kryžiavimąsi), nemažai pasiėmė ir iš Žiljerono(terminologiją- arealas, izoglosa ir t.t.). Nemažai pasimokė iš C.Vosslerio. Tai estetinio idealizmo atstovas.(daug ką nulemia žmogaus grožio siekimas. Jei žodis neatitinka žmogaus estetinių pažiūrų jis tampa nevartojamu.).
Neolingvistai pradeda nuo jaunagramatikių kritikos ir netgi labai aštrios., ir taip susiformuoja mokykla.
Neolingvistai nesutinka, kad kalbą veikia konkretūs dėsniai. Jie teigia, kad kalbos vystimąsi veikia dėsniai, bet ne tokie absoliutūs.
Neolingvistai žiūri į kalbą kaip į kūrybinę žmogaus veiklą. Žmogus kiekvieną kartą kuria kalbą kaip dvasinę vertybę ir ne tik fonetiškai. Kuriant kalbą dalyvauja emocijos, norai, vaizduotė. Kalboje jie mato estetinį faktorių. Estetinis suvokimas yra labai svarbus. Jie teigia, kad naujadarai gali išlikti jei jie atitinka žmogaus estetinį supratimą. Tai jau ekstralingvistiniai faktoriai, jiem yra sunkiau patikrinami.
Neolingvistai žiūri į kalbą kaip į duotuoju momentu egzistuojančią sistemą. Jie pripažįsta kalbos istorinį vystimąsi. Kiekvienoje kalboje istoriški reiškiniai egzistuoja nuo labai senų laikų(archaizmai).Jei toje kalboje yra ir naujadarai tai verčia į kalbą žiūrėti kaip į duotuoju momentu egzistuojantį reiškinį ir verčia ją analizuoti sinchroniškai. Juos ypatingai domina naujadarų ir archaizmų lyginimas. Jiems įdomu kaip jie atsirado, kaip jie egzistuoja. Šiuos reiškinius jie nagrinėja arealų atžvilgiu, t.y. naujadarų ir archaizmų egzistavimas tam tikroje teritorijoje. Neolingvistai įveda sąvokas”centrinis arealas”, “periferinis arealas”(kur nauji žodžiai yra nunešami per ilgesnį laiko tarpą), “izoliuoti arealai”(kai vienokia ar kitokia kalba istoriniu atžvilgiu yra nunešama į kitą teritoriją ir ten išlieka. Tai būna toli nuo tos kalbos teritorijos.Pvz.: lietuvių kalba Baltarusijos teritorijoje). Tai su lingvistine geografija susiję dalykai.
Neolingvistai tvirtina, kad naujadarai atsiranda centriniame areale, vėliau išplinta periferiniuose arealuose. Jie plinta izoglosomis. Neolingvisatai įveda”radiacijos” terminą. Ji jiems yra naujo reiškinio plitimas, jo persikėlimas į periferinius ar net izoliuotus arealus.
Neolingvistai ne visiškai atitrūksta nuo jaunagramatikių. Tai, ką jie formulavo naujo, pritaikė ir istoriniai kalbotyrai. Kada neolingvistai teigia, kad vienu metu egzistuoja ir archaizmai ir naujadarai, jie turi būti susipažinnę su kalbos istorija.
Prireikė visos jų teorijos norint atpažinti žodžioformos senumą. Norint jį nustatyti reikia pasinaudoti centriniais ir periferiniais arealais. Jie sako, kad jei žodis yra paliudijamas periferiniame areale, tai daugiau tikimybės, kad jis yra senesnis. Tokia pati teorija ir su izoliuotu arealu. Jei žodžio senumo nepatvirtina šių arealų nagrinėjimas, neolingvistai siūlo orientuotis į paplitimo apimtį.
Neolingvistai pasiūlo substrato, superstrato ir adstrato teoriją. Substrato teoriją įveda Ascoli. Kitus du įveda jaunesni neolingvistai. Ta kryptimi eiti juos paskatina ir lingvistinė geografija, ir lingvistiniai kalbų tyrinėjimai. Daugiausia neolingvistai tyrinėja romanų kalbas(italų, prancūzų, ispanų). Paskatina ir Šucharto teorija apie kalbų kryžiavimąsi. Substratas-kalba, kuri egzistuoja atitinkamoje teritorijoje anksčiau už dabar esamą. Superstratas-atnešama kalba. Substratas ir superstratas suformuoja dvikalbystę. Adstratas-paralelinis dviejų kalbų egzistavimas.Dvikalbystę nugali superstratas su substrato liekanomis.
Neolingvistus labiau domina substratinės kalbos. Jiems atrodė, kad formuojantis naujoms kalboms daugiau įtakos turėjo substratai, o ne superstratai.
Juos labai domino kalbų santykiai imant geografiniu mastu. Jie įvedė terminą>kalbinės sąjungos” – tokia kelių kalbų, egzistuojančių geografiškai viena šalia kitos sąveika, kai pereina fonetiniai ar kokie kiti panašumai. Buvo trys sąjungos:1.germanų, keltų, romanų.2. graikų, romanų, slavų.3.graikų, slavų, serbų ir kt. Balkanų pusiasalio kalbų sąjungos.