Oda
MELANINAS, ODOS SPALVA IR ĮDAGA
Žmogaus odai spalvą suteikia trys veiksniai:
a) tamsus pigmentas melaninas, kurį gamina ir kaupia odos ląstelės melanocitai,
b) geltonas pigmentas karotenas,
c) pro epidermį prasišviečiantis kraujas.
Šakoti melanocitai yra išsidėstę giliausiame epidermio sluoksnyje. Tačiau ne visa oda yra vienodai ryškiai nudažyta melaninu. Šviesiausia oda dengia delnus ir padus. O daugiausia melanocitų turi krūčių spenelių, išorinių lytinių organų oda.
Melaninas taip pat nudažo plaukus, o akyse – rainelę ir pigmentinį sluoksnį po tinklaine.
Odos ir rainelės melanino funkcija yra sugerti ultravioletinius spindulius, kurie pažeidžia ląstelių nukleino rūgštis ir sukelia mutacijas. Intensyvi ultravioletinė spinduliuotė gali nužudyti ląstelę. Todėl žmonių populiacijos, gyvenančios kraštuose su intensyviu UV spinduliavimu, yra prisitaikiusios – jų oda tamsi nuo melanino. Tai ypač būdinga vadinamosioms pusiaujo rasėms – negridams ir australidams.
Žmogaus organizmas gali sustiprinti melanininę apsaugą nuo UV spindulių. Kai oda smarkiau apšvitinama UV spinduliais, melanocitai ima gaminti daugiau melanino. Melaninas kartu su kitomis naujai susidarančiomis epidermio ląstelėmis keliauja į epidermio paviršių ir suteikia tamsią spalvą. Kuo didesnę dozę UV spindulių sugeria oda, tuo labiau tamsėja oda.
Kai kurių žmonių oda tamsėja nevisai vienodai tolygiai. Pavasarį, kai tik sustiprėja UV spinduliavimas, [Kodėl pavasarį? Integracija su geografija ir astronomija] nedideli jų odos lopeliai patamsėja. Taip pavasarį išryškėja šlakai. Šlakus galima laikyti odos lopelių įdaga, kuriai atsirasti reikia labai nedaug UV spindulių.
Kas nutinka persikaitinus saulėje?.
UV spinduliai priverčia išsiplėsti odos kraujagysles, į odą suteka daugiau kraujo, todėl oda parausta.
Per didelė UV spinduliuotė yra kenksminga, nes UV spinduliai pažeidžia ne tik nukleorūgštis, bet ir fermentus, ląstelių membranas, pažeidžia metabolizmą. Yrančių ląstelių likučiai patenka į kraują ir sukelia karščiavimą. Todėl persikaitinus saulėje ir nudegus odą ima krėsti šaltis. Tai savotiško apsinuodijimo saule pasekmė.
UV spinduliai sužadina melanocitus, ir šie ima intensyviai gaminti melaniną. Epidermio kamieninės ląstelės ima sparčiau dalintis. Naujai susidarančios ląstelės keliauja aukštyn, pakeisdamos pažeistas ląsteles. Paprastai naujosios epidermio ląstelės paviršių pasiekia per maždaug per keturias savaites, kur jos žūsta, nepastebimai nupleiskanoja ir nubyra. Tačiau įdegant odai ląstelės dalinasi taip greitai, kad paviršių pasiekia per 4-5 dienas. Tuomet senasis pažeistas epidermis ima luptis. Pasirodo įdegusi oda.
Daug žmonių mano, kad pradžioje reikia raudonai nudegti, tik tada normaliai įdegsi. Tačiau taip nėra. Dermatologai rekomenduoja saulėje kaitintis tarpsneliais po 10 min., kol normaliai įdegi. Toksai deginimasis trunka ilgiau, bet sveikesnis odai.
Kasmetinis nuolatinis kaitinimasis saulėje kenkia odai. Ji praranda stangrumą, greičiau susidaro raukšlės. Taip nutinka žmonėms, dirbantiems saulėkaitoje (pvz., aukštikalnėse, kur oras ir dieną gali būti šaltas, bet UV spinduoliuotė itin intensyvi), pernelyg entuziastingiems įdagos gerbėjams, nesilaikantiems odos higienos reikalavimų. Saulėje daug būnantiems žmonėms rekomenduojama vartoti kremus, turinčius medžiagų, sulaikančių UV spindulius. [Reikia lentelės su UV filtrų klasifikacija]
Pagrindinis persikaitinimo UV spinduliuose pavojus yra ne raukšlės, o melanoma. Tai ypač pavojinga labai piktybinė vėžio forma, kurios priežastis – melanocitų suvėžėjimas.
ODOS ŽAIZDELIŲ GIJIMAS
Perpjovus odą ši išsyk ima gyti. Gijimas gali trukti nuo savaitės iki mėnesio, tai priklauso nuo sužeidimo smarkumo ir gijimo sąlygų.
Odos žaizdelės gyja taip [Carola-129(5.5)]:
1. Įpjaunant odą perpjaunamo ir odos kraujagyslės. Iš jų į žaizdą teka kraujas. Trombocitai paliečia odos kolageno skaidulas ir pradeda kraujo krešėjimą. [žr. Kraujo krešėjimas]. Susidaro kraujo krešulys, kuris užkemša žaizdą ir kiek susitraukdamas suartina žaizdelės kraštus.
2. Jungiamojo audinio ląstelės fibroblastai (skaiduldarės) ima artėti prie žaizdos.
3. Mažiau kaip per 24 val. krešulys praranda dalį vandens ir virsta šašu.
4. Fagocituojančios ląstelės neutrofilai iš kraujagyslių skverbiasi į žaidos vietą ir čia ryja mikroorganizmus, ląstelių liekanas, kitus svetimkūnius.
5. Žaizdos pakraščiuose ima intensyviai dalintis epidermio kamieninės ląstelės. Jos ima apaugti žaizdos paviršių. Šį ląstelių dalinimąsi skatina trombocitų išskiriamas baltymas. Šį baltymą taip pat išskiria kraujagysles iš vidaus išklojančios epitelinės ląstelės ir lygiųjų raumenų ląstelės.
6. Į žaizdą iš aplinkinių audinių ima migruoti monocitai. Antrą ar trečią dieną po sužeidimo monocitai žaizdoje ima virškinti čia likusius svetimkūnius.
7. Epiderminės ląstelės po šašu apauga žaizdos paviršių. Vėliau susidarius normaliam epidermiui šašas nukrenta.
8. Fibroblastai tuo metu gamina rando jungiamąjį audinį.
9. Maždaug 10 dieną po sužeidimo epidermis būna visiškai suformuotas, šašas nukrenta.
10. Randinis audinys tvirtėja, kolageno skaidulos jame persirikiuoja taip, kad atitiktų aplinkinės odos įtempimą.
Į žaizdą patekus mikroorganizmų gali prasidėti uždegimas. Jo metu oda apie žaizdelę parausta, ištinsta, ima skaudėti, o neutrofilai ir monocitai turi itin daug darbo. Palyginus su paprastu neuždegiminiu gijimu prisideda šie veiksniai:
1. Išsiplečia kraujagyslės, sustiprėja kraujotaka, kadangi apie žaizdą išskiriamas histaminas, labai smarkiai kraujagysles plečianti medžiaga.
2. Į pažeistus audinius patenka daug skysčių, praskiedžiančių erzinančias medžiagas. Todėl audiniai patinsta.
3. Kapiliarai pasidaro pralaidesni kraujo baltymams ir leukocitams. Leukocitai intensyviai kovoja su mikroorganizmais. Žuvę leukocitai ir audinių ląstelių likučiai sudaro pūlius.
Odos embrioninis vystymasis
Apie 7 savaitę po apvaisinimo paviršinės ektodermos ląstelės sudaro pirminį epitelį, vadinamą peridermiu. Vėliau peridermio ląstelės ima ragėti ir virsti epidermio ląstelėmis. Tai baigiasi apie 21 savaitę.
Apie 11 savaitę mezenchimos ląstelės ima sudaryti kolagenines ir elstinines gijas ir ima sudaryti dermą.
Melanocitai melaniną ima gaminti prieš gimimą.
PLAUKŲ AUGIMAS
Plauką sudaro stiebas – virš odos kyšanti dalis,- ir šaknis – odoje įtvirtinta dalis. [Carola-132(5.7) Plaukas. A. Išilginis plauko pjūvis. B. Mikroskopinė plauko sandara. C. Elektronmikroskopinė galvos plauko nuotrauka (padidinta 4375 kartus). ]
Plauko skerspjūvyje matuyti trys ląstelių sluoksniai. Centre esančią šerdį sudaro gana puriai išsidėsčiusios minkštos paragėjusios epitelinės ląstelės, kurių tarpuląsčiuose yra oras ar vanduo. Antrąjį labai storą sluoksnį sudaro kietai suragėjusios ląstelės. Jų pigmentai suteikia plaukams spalvą. Kai pigmento nėra visai, o tarpuląsčiai užildyti oru, plaukai būna visiškai balti. Plauko odelę (kutikulą) sudaro plokščios žvyniškai išsidėsčiusos suragėjusios ląstelės. Šią odelę minkština, o kartais visiškai ištirpina stipriai chloruotas vanduo.
Plauko šaknis yra epitelinių audinių makštyje. Šio makšties ertmėje yra naujai susidariusi plauko stiebo dalis. Nuo ertmės skerspjūvio priklauso plauko banguotumas. Kai ertmės skerspjūvis apvalus, plaukas būna tiesus, kai ovalus – banguotas. O kai ertmė yra spirališka, plaukas būna garbanotas.
Plauko šaknies apačioje yra spenelis, kurio kraujagyslė maitina tenai esančias besidalinančias plauko ląsteles. Šios ląstelės nuolat dalinasi, po to ragėja ir virsta subrendusiomis plauko ląstelėmis. Po tam tikro laiko tarpo šios ląstelės nustoja dalintis, visiškai suragėja ir žūsta. Plauko šaknis atsiskiria nuo spenelio, ir plaukas gana daug išsitraukia iš makšties, sustodamas ties riebaline liauka. Tuo metu spenelis apmiršta. Po 3-4 mėnesius trunkančio ramybės tarpsnio susidaro naujas spenelis, kuris ima auginti naują plauką. Ilgėjantis naujasis plaukas išstumia visiškai senąjį plauką, jei tik šis iki tol nebuvo išpeštas.
Puslapiai: 1 2