Paklausos ir pasiūlos elastingumas
Elastingumo poveikis mokesčių efektui
Elastingumo teorija padeda.suprasti irtai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas, kaip pamatysime, gali mokesčių efektą nukreipti nepageidaujama linkme
Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės paklausa yra elastinga ir ši prekė yra apmokestinta 5 litų mokesčiu. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, jos dydis turėtų išaugti 5 litais. 19 pav. a šis pasikeitimas pavaizduotas pasiūlos kreivės S pasislinkimu į ST- vietą. Pasislenka ir pusiausvyros taškas iš E į ET. Valstybė paima 5 litus už kiekvieną parduotą prekę, tačiau vartotojui kaina išauga tik 2 litais. Tuo tarpu 3 litus apmoka pardavėjas, kurio pajamos už kiekvieną parduotą prekę sumažėja šia suma. Nauja kaina pardavėjas realizuos nebe 30000, o tik 20000 prekės vienetų.
Mokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jeigu yra apmokestinama tokiu pat mokesčiu prekė, kurios paklausa neelastinga. Tai iliustruoja 19 pav. b. Čia 5 litų mokestis pakeičia pusiausvyros tašką E, atitinkantį 10 litų kainą ir 30000 vienetų realizavimo apimtį, nauja pusiausvyra taške ET esant 14 litų kainai ir 27000 vienetų apimčiai. Tačiau 4 litų dydžio mokesčių našta tenka vartotojui, o pardavėjui – tik litas.
Taigi, esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu tada, kai paklausa elastinga. Kuo paklausa yra elastingesnė, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui.
Anksčiau pateikta tiesioginių pardavimų apmokestinimo pasekmių priklausomybė nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo leidžia tiksliau paaiškinti ir kitus reiškinius, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su elastingumo problema: išteklių alokaciją, pajamų paskirstymą, nedarbo lygį, valstybės pajamas. Jei valstybė siekia padidinti savo pajamas nesukeldama didelio kainų augimo, ji turi apmokestinti neelastingos pasiūlos prekes. Kartu tokia politika neskatins žymiai mažinti gamybos apimties ir užimtumo lygio. Gamintojai negalės lengvai perkelti išteklių kitų prekių gamybai, nors ir bus priversti nešti didžiąją mokesčių naštos dalį.
Valstybės pajamas labiau padidins prekių, kurių paklausa yra neelastinga, apmokestinimas. Perskirstyti pajamas norima linkme galima irgi tik atsižvelgiant į elastingumą. Kuo paklausa mažiau elastinga, tuo didesnę mokesčio dalį apmoka vartotojai. Išteklių alokaciją mokesčių pagalba galima lengviau pakeisti apmokestinant prekes, kurių pasiūla yra elastingesnė.