Paramagnetizmo prigimtis. Paramagnetinio jautrio priklausomybė nuo temperatūros. Kiuri dėsnis
Paramagnetikai yra tokios medžiagos, kurių molekulės turi magnetinį momentą. Kai magnetinio lauko nėra, atomų magnetinių momentų orientacija dėl šiluminio judėjimo esti betvarkė, todėl tų magnetinių momentų vektorinė suma esti lygi nuliui. Išoriniame magnetiniame lauke B esančio magnetinio momento pm energija esti mažiausia, kai pm||B. Tačiau, veikiant magnetiniam laukui, kampas tarp atomo magnetinio momento ir magnetinio srauto tankio krypčių nesikeičia: magnetinis momentas tik precesuoja apie B kryptį, nekintant kampui tarp jų. Dėl atomų sąveikos ir susidūrimų šis precesinis judėjimas trumpam sutrinka. Tuomet magnetinis laukas ir orientuoja atomų magnetinius momentus taip, kad būtų pm||B, todėl magnetinis laukas paramagnetike sustiprėja. Šiluminis judėjimas trukdo šiam orientavimui, dėl to paramagnetikų magnetinis jautris mažėja temperatūrai didėjant.
Paramagnetikų įmagnetėjimas vyksta panašiai kaip polinių dielektrikų poliarizacija. Todėl įmagnetėjimui aprašyti tinka Lanževeno funkcija (2.6), joje vietoj pE¢ rašant pmB. Kai pmB<<kT, skleidime paėmę du narius, gauname tokią įmagnetėjimo išraišką:
(6.56)
Vietoj (6.56) dažnai užrašoma paprastesnė išraiška
(6.57)
Čia C vadinama Kiuri konstanta, o (6.57) priklausomybė – Kiuri dėsniu.
Geriau paramagnetizmą paaiškina kvantinė teorija.