Partijos, visuomeniniai politiniai judėjimai ir organizacijos. Interesų grupės
Pasverti interesų grupių ir politinių partijų vaidmenį postindustrinų visuomenių demokratinės sistemose yra gana sunku. Iš vienos pusės yra bent keletas faktorių, mažinančių suinteresuotų grupių efektyvumą. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranašumą turi grupės, kurių nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau išsilavinę, labiau priklausomi nuo valdžios priimamų sprendimų. Todėl ne visų grupių balsas vienodai girdimas. Pavyzdžiui, daugumoje Vakarų šalių verslo grupės turi įtaką, neproporcinga šio sluoksnio svoriui tarp visų gyventojų. Daugelyje besivystančių salių panašiai labai įtakingi yra stambūs žemvaldžiai, paprastai turį stiprius ryšius su armija (jų seįmos nariai sudaro didžiausią dalį karininkų). Izraelyje dėl dviejų didžiausių partijų (Likud ir Darbo partijos) lygsvaros, neproporcingai sustiprėjo ortodoksinių religinių sektų įtaka. Dėl jų spaudimo šeštadieniais gyvenimas Izraelyje apmiršta, net neskraido nacionalinės aviakompanijos “El Al” lėktuvai. Amerikoje daugumas gyventojų pasisako už asmeninių ginklų apribojimą, tačiau įtakinga National Rifle Association daugumoje vietovių efektyviai sukliudė priimti griežtesnius įstatymus. Antra, daugumas suinteresuotų grupių nėra itin demokratiškos organizacijos. Kaip ir politinėse partijose, grupių lyderiai panaudoja administracinę struktūra savo valdžiai įtvirtinti ir dažnai nelabai paiso eilinių narių nuomonės. Teoriškai pastarieji gali pereiti į kitą grupę, tačiau praktiškai tai nėra būdinga, nes suintersuotų grupių narius nuo to žingsnio sulaiko lengvatos ir privilegijos, kurias suteikia grupė savo nariams.
Tačiau galima pateikti nemaža argumentų, įrodant kad partijų reikšmė ir net politinė įtaka yra dar labiau ribota. Problemą labai aiškiai reziumuoja italų politologas Alessandro Pizzorno (1990: 66-67): “Didėjantis ekonominis tarpusavio priklausomumas nacionaliniame ir tarptautiniame lygiuose stiprina tarptautinių ir privačių nacionalinių aktorių (arba inetresų grupių. – A.P.) veto galias, apribodamas sistemos centrinės valdžios autonomiją, jos galimybę vykdyti ilgalaikę politiką (policies) ir suformuoti vieningą valią pakeisti visuomenę pagal kokią nors bendrą programą… Kadangi politiniai sprendimai yra vien derybų tarp atskirų interesų išdava, politinės partijos turi pritaikyti savo struktūrą prie realių aktorių – ineteresų grupių poreikių.
Tačiau ne visi politiniai sprendimai yra derybų tarp privačių interesų rezultatas. Net pliuralistinėse sistemose tam tikro lygio sprendimai apeina pliuralistines atstovavimo procedūras, nes jie liečia sistemos kaip visumos problemas jos santykiuose su kitomis sistemomis tarptautinėje scenoje. Čia yra arcana imperii sfera: sprendimai yra slapti, uždari, svarbūs (momentous). Nei interesų organizacijos, nei politinės partijos nėra tinkamiausios struktūros formuoti sprendimams, tokios yra tik mažos grupės valdančiųjų, arba neformaliai susietų su jais asmenų. (Tai nereiškia, kad visi užsienio politikos sprendimai priskirtini šiam lygiui; didelė jų dalis yra derybų tarp įvairiausių interesų rezultatas.
Atrodo, kad natūrali pliuralistinių režimų išdava yra dualinė valdžios struktūra: cezarinis, uždaras sprendimų lygis ir realiai pliuralistinis, poliarchinis, derybinis… Prie šių dviejų valdžios lygių reikėtų pridėti trečiąjį – “nevaldžios” lygį: tą gyventojų dalį, kuri įeina ir išeina iš darbo rinkos, neturi saugumo, nepriklauso jokiai sąjungai, partijai ar asociacijai, neturi jokio ryšio su bet kokia politinio atstovavimo struktūra, balsuoja arba nebalsuoja, vadovaudamasi vien mechanišku polinkiu (allegiances). Politinės partijos galbūt galėtų susidomėti šiuo gyventojų sluoksniu, tačiau jo mobilizacijos kaina joms būtų pernelyg aukšta”.
* * *
Partijų, visuomeninų judėjimų ir organizacijų, o taip pat interesų grupių sistemą galima vertinti kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų,, labai žymiai apribojančių politinių ar ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme. Kartu visų šių grupių skaitlingumas ir susiskaidymas sąlygoja jų tarpusavio konkurenciją ir demokratinėse šalyse gana efektyviai užtveria kelią kokios nors vienos grupės hegemonijai. Kartu reikia atžymėti, kad Vakarų Europos partinėse sistemose pastaraisias dešimtmečiais vyksta reikšmingi pokyčiai, kurių tolimesnė raida dar neaiški ir kuriuos kol kas sunku įvertinti. “Dabar, atžymėdama naujų politinių partijų atsiradimą, tradiciškai dominavusių alternatyvų nuosmukį, ir visuotiną elektoralinį nestabilumą, dabartinė [politologinė] literatūra verčia mus patikėti, kad mes stebime masinę politinę transformaciją ir stovime prie visiškai naujo masinės politikos amžiaus pradžios, amžiaus, kuriame susiskaidymas (cleavages) nėra įšaldytas, tradiciniai socialiniai skirtumai tampa politiškai nereikšmingi, o partijos griūva” (Mair P., 1990: 11)