PASTATŲ KONSTRUKCIJOS
Pastatų konstrukcijos skirstomos į : laikančiąsias ir atitvarinęs.
Laikančiosios konstrukcijos – tai tokios konstrukcijos, kurios atlaiko visų rušių apkrovas bei atsirandančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui.
Atitvarinės konstrukcijos – tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinio aplinkos nepageidaujamo poveikio, taip pat vienas patalpas nuo kitų.
Pagal išdėstymą konstrukcijos skirstomos į vertikaliąsias, horizontaliąsias ir nuožulniąsias. Vertikaliosios – tai išorinės ir vidinės sienos , laiptinių, liftų šachtos, sienos kolonos, pertvaros. Horizontaliosios – perdangos, sijos, snatvaros. Nuožulniosios – stogo gegnės, laptatakiai.
Šiolaikinės statybos daugiaaukščių pastatų konstrukcinės sistemos yra: sieninė, tūrinė blokinė, karkasinė, stiebinė ir jų deriniai.
Sieninė konstrukcinė sistema – pagrindines apkrovas atlaiko plokštieji elementai – išorinės ir vidinės sienos.
Tūrinė blokinė konstrukciją sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams.
Karkasinė sistema – svarbiausias apkrovas atlaiko linijiniai elementai – kolonos, rygeliai.
Karkasas – tai pastato skeletas, sudarytas iš linijinių elementų ir atlaikantis pastatą veikiančias apkrovas.
Karkasiniai pastatai būna su ištisiniu arba daliniu karkasu. Ištisas karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į kraštines kolonas, o išorinės sienos daromos save laikančiomis arba nelaikančiomis iš pakabinamų plokščių. Dalinis karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į išorines sienas. Kad pastatas būtų stabilus, kolonos jungiamos su ryšine (diafragmine). Karkaso rėmus ir ryšius jungiančių perdangų horizontaliąsias apkrovas atlaiko visa konstrukcinė sistema, kuri vadinama ryšine rėmine, arba rėmine diafragmine.
PERDANGOS – tai vidaus horizontalios konstrukcijos, skiriančios pastatą į aukštus. Jos atlaiko ir perduoda į sienas arba kolonas nuolatines bei laikinas vertikaliąsias apkrovas.
Pagal funkcinius požymius perdangos skirstomos į: rūsio, esančias virš rūsio patalpų, tarpaukštines, atskiriančias gretimus aukštus, ir pastogės, esančias virš viršutinio aukšto.
Pagal medžiagas iš kurių pagamintos perdangos būna: medinės, plieninės gelžbetoninės, taip pat kombinuotosios iš plytų, keraminių blokų.
Pagal laikančiųjų elementų konstrukciją perdangos būna sijinės ir nesijinės. Sijinių perdangų laikančiosios sijos išdėstytos tam tikru žingsniu išilgai ar skersai ir atremtos į sienas ar kolonas. Nesijinių perdangų plokštės remiasi tiesiog į kolonas ar jų kapitelius.
Pagal degamumo laipsnį perdangos yra trijų tipų: nedegamosios, sunkiai degamosios ir degamosios.
Pagal įrengimo būdą gelžbetoninės perdangos skirstomos į monolitines, surenkamąsias monolitines ir surenkamąsias.