PEIDŽINGO TINKLO VEIKIMO PRINCIPAS
Techninis suplanavimas – sunkiausia užduotis, bandant optimaliai suderinti išlaidas ir funkcionavimo kokybę. Atrodo, kas gali bûti paprasčiau – pastatei siųstuvą zonos centre maksimaliame aukštyje ir viskas. Tačiau atsiranda problemų: mieste ar kalnuotoje vietovėje gali atsirasti “šešėlinių zonų”.
Radialinio planavimo principo alternatyva – korinis principas. Šiuo atveju aptarnaujama sritis padengiama stočių tinklu ir tuo pasiekiamas priėmimo tolygumas visoje teritorijoje. Sritis praplečiama didinant siųstuvų skaičių. Lyginant su radialiniu principu, infrastruktûros sukûrimo išlaidos daug didesnės, tačiau didesnis ir padengimo tolygumas, o tuo pačiu – peidžingo funkcionavimo kokybė. Be to, esant koriniam siųstuvų išdėstymui, gerokai sumažėja reikalavimai peidžerio siųstuvo galiai, kadangi abonentas visada yra netoli nuo bazinės stoties (tinklo imtuvo-siųstuvo). Didelė korinio ryšio problema – interferencinių trukdžių tarp gretimų siųstuvų atsiradimas.
Eterio laiką galima išnaudoti daug efektyviau, vykdant “sinchroninį transliavimą” (simulcast broadcasting), kai iškvietimo signalas perduodamas visų stočių vienu metu. Ryšių linijose, tarp peidžingo terminalo ir tinklo siųstuvų, atsirandantis vėlinimas kelia griežtus reikalavimus sinchronizacijos tikslumui.
Apžvelgiant peidžingo tinklo sukûrimą, negalime nepaminėti dispečerinių arba tarnybinių ryšių, skirtų naudoti kokios nors stambios įstaigos ribose. Pavyzdžiui, vadovybės ryšiui su darbuotojais. Pagrindinė dispečerinių tinklų ypatybė yra ribotas abonentų skaičius ir nedidelis veikimo spindulys, paprastai apimantis 3 – 5 km.