Poetinė leksika
Leksika – visi kurios nors kalbos žodžiai. Meninė kalba naudojasi ir tais žodžiais, kurio lieka už bendrinės kalbos ribų (archaizmas, dialektizmas, barbarizmais, neologizmais).
Archaizmai – seni, beveik nevartojami žodžiai, padedantys sukurti tam tikrą senoviškumo atspalvį.
Dialektizmai (tarmybės) – žodžiai, vartojami atskirose tarmėse. Jie padeda išryškinti tam tikros vietovės žmonių buities koloritą.
Barbarizmai - svetimos kalbos žodžiai, kūrinyje padedantys sukurti tam tikros epochos dvasią.
Neologizmai – nauji, neįprasti bendrinėje kalboje žodžiai, sugalvoti paties kūrėjo (jie retai prigyja bendrinėje kalboje). Neologizmais siekiama atkreipti skaitytojo dėmesį, stebinti, šokiruoti ar net paryškinti poetinį vaizdą gražia garsų derme.
Prozoizmai – į poetinę kalbą įvesti kasdieniniai pasakymai. Prie jų priklauso ir profesionalizmai – žodžiai iš profesinės leksikos.
Meninės kalbos leksika turtinama įvairiai vartojant žodžius tiesiogine ar perkeltine reikšme. Žodžio pavartojimas tiesiogine prasme būdingas deminutyvams, epitetams, palyginimams.
Deminutyvai – mažybinės maloninės reikšmės žodžiai (lelijėlė, motinėlė, brolužis). Paprastai tekste deminutyvai kuria švelnumo, malonumo įspūdį, bet kartais gali įgyti priešingos reikšmės – menkinimo, niekinimo niuansų.
Epitetas – meninis pažyminys (baltapūkis debesėlis, žvarbus lietus). Epitetas pabrėžia daikto ar reiškinio ypatybes, vaizdo plastiškumą, spalvą ir pan. (tai – vaizdiniai epitetai), gali suteikti tam tikrą emocinį atspalvį (emociniai epitetai). Tautosakoje tuos pačius daiktus ar reiškinius pažymi įprastiniai žodžiai – nuolatiniai epitetai (močiutė sengalvėlė, baltosios rankelės).
Palyginimas – dviejų dalykų sugretinimas. Lyginamajam daiktui, veiksmui ar reiškiniui sugretinimas teikia naujų požymių, prasmės atspalvių. Gali būti ir neigiami palyginimai. Pvz.: “Tie debesėliai – tokie baltučiai / Kaip garbanėlės kūdikio mano”, “Ne gegutėlė / Girioj kukuoja, / Tik sesutėlė / Klėtelėj verkia”.
Žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme, vadinami tropais. Pagal reikšmės perkėlimo būdą yra skiriamos dvi tropų grupės: metaforos (metafora, personifikacija, alegorija, simbolis) ir metonimijos (metonimija, sinekdocha, antonomazija, hiperbolė, litotė).
Metafora – paslėptas palyginimas, paremtas panašias savybes turinčių daiktų ar reiškinių sugretinimu. Pvz., topolių žvakės (topolio liemuo ir žvakės liemuo – ČČČbenoka – “liemuo”). Metaforų gausu ir šnekamojoje kalboje, jų paskirtis – teikti informaciją (bėga metai, slenka laikas, gyvas pokalbis, laiminga diena…), poetinės metaforos paskirtis – estetinė, ji originali, negirdėta (“Rudenėlis aukso šarvais apsidengęs”).
Personifikacija (įasmeninimas) – žmogaus būdingų savybių suteikimas gamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams. Įasmeninimas tarsi sudvasina vaizduojamus reiškinius, leidžia pamatyti juos iš nenuspėjamo taško (“Parugėm gelsvom basa / Vasara nubėgs.”).
Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu. Paprastai ja sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis ir svarstyklėmis rankose). Įprastos alegorijos yra patarlės, priežodžiai. Alegoriniai būna veikėjai (lapė – suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija), siužetai ar kūriniai (pvz., pasakėčios).
Simbolis (gr. k. “sutartinis ženklas”) – daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį. Pvz., aušra, rytas – gyvenimo pradžios, vilties simbolis, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simbolis. Visada išlieka paslapties elementas, simbolis iki galio neiššifruojamas, jo reikšmė daugiau nujaučiama. Yra gana pastovių simbolių, pvz., liaudies dainose lelijėlė – mergelė, dobilėlis – bernelis ir pan.
Nuo alegorijos simbolis skirsis tuo, kad jis daugiareikšmis (pvz., gulbė – ištikimybės, grožio, meno, moters simbolis). Simbolių prasmę gali įgyti bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ir net epitetas.
Metafora (gr. k. – vardo pakeitimas) – daikto ar reiškinio pavadinimo pakeitimas kitu susijusiu su pirmuoju. Metafora paremta skirtingų dalykų palyginimu, metonimija sukeičia ne panašių, bet tarpusavyje susijusių daiktų pavadinimus. Pvz., patinka Mocartas (vietoj Mocarto muzika); Kas nedirba, tam šaukšto nėra.
Sinekdocha – vienaskaitos pavartojimas vietoj daugiskaitos (dalis vietoj visumos arba atvirkščiai). Pvz.: “Lenko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą”, “Medžių ant saulės kepintas lapas / Nuspindo rasa”.
Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme (“O skurdas gimdė prometėjus, / Ir krūpčiojo naktis šalta”).
Hiperbolė – daikto, veiksmo ar reiškinio meninis padidinimas. Pvz.: “Geras artojas ir žąsinu paaria”, “Ten ašarėlių – ik pažastėlių, / Ogi kraujelių – iki kelelių”.
Litotė – vaizduojamo dalyko meninis sumažinimas. Pvz., “Upę perbridęs, šaukšte prigėrė”, “Būk mažesnis už aguonos grūdelį”.
Ironija – žodis, pavartotas priešinga tiesioginei reikšme. Pvz., “Gudrus kaip asilas”, “Greitas kaip apatinis girnų akmuo”. Ironija neigia teigimo forma. Ironija gali būti geraširdiška, bet gali būti ir kandi, pikta. Kandžiausia ironija – sarkazmas.
Oksimoronas – priešingos reikšmės žodžių derinys, panašus į kontrastišką metaforą – skaudus džiaugsmas, spengianti tyla.
Perifrazė – žodžių junginys, apibendrintai išreiškiąs daikto ar reiškinio bruožą. Pvz., akis – regėjimo organas, diena – metas nuo ryto ligi vakaro. Meninėje kalboje perifrazės nebūna neutralios. Pvz.: “Ilgas gyvenimas / vaikiškoj lovelėj miega” – kūdikis, kuriam gyvenimas dar prieš akis. “Kur baltas miestas, / kur Nemunėlis” – Kauno įvardijimas.
Oksimoronas ir perifrazė paprastai nepriskiriami minėtom dviem tropų grupėm, bet oksimoronas artimesnis metaforų grupei, perifrazė – metonimijų grupei.