Politinė sistema. Valstybė

Politinė sistema šalia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškinačius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti iš šios definicijos, politinėje sistemoje galima išskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė – tai santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.

Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Dažniausiai išskiriamos keturios tokios subsistemos.

1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, valdžios organai, politinis

režimas, politinės patijos, organizacijos, judėjimai;

2)  reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, tuinčiais sąryšį su politikos sfera;

3) komunikacinė subsistema: suma visų ryšių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;

4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, požiūrius ir yra

svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.

Šios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, šalyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipiškų elementų, tačiau jų’ pobūdis, turinys ir tarpusavio ry’siai yra labai daugeliu atžvilgiu mažai panašūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios šalies skirtingų epochų, pavyzd’ziui, XVIII amžiaus ir šių laikų, politinę sistemą.

Politinei sistemai būdinga hierarchiška, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima išskirti aukšciausią, vidurinį (arba tarpinį) ir žemutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir  neformalios (šešėlinės, uždaros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai žmonės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir nerašytomis normomis (“žaidimo taisyklėmis”), kad šalia formalių valdžios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi žmonės, neužimą jokių postų valstybinės valdžios struktūrose. Labai dažnai būtent šiose uždarose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir valdžios atstovai sprendžia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdžios nutarimams, arba apskritai yra neafišuojami ir plačiajai visuomenei lieka nežinomi. Tokio pobūdžio struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiškia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl aukštesnės valdžios nutarimų vykdymo, betarpiškai liečia gyventojų interesus.

Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su

kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąryšį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):

A p l i n k a

reikalavimai               ______________________    sprendimai

Įėjimas  ————————–>|      Politinė sistema       |————————–> Išėjimas

^            parama                     |____________________ |      veiksmai                           |

|                                                       A p l i n k a                                                            |

|_____________________________________________________________________ |

Politinės sistema, ypač šiais laikais, nęgzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (šiuo atveju – valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).

Įėjimas – tai visi  reiškiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai – signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo požiūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos maža, sistemai gresia “perkrovimas”, nes netureėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maža reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal šią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:

1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;

2. Interesų išreiškimas;

3. Interesų integracija;

4. Politinė komunikacija;

Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda šeimoje ir mokykloje,  įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes,  veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės  suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reikšmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per žiniasklaidą, betarpiškus kontaktus tarp įvairų grupių.

Apdorojusi signalus, išėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudžia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius žmones ir pan. Spaudžiant įvairioms grupėms, daugelyje šalių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne iš karto, o po ilgų, neretai trunkančių  dešimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų.  Valstybinė valdžia dažniausiai atreaguoja  į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiškai pavojingu valdančiosioms grupėms.

Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia valdžios autoritetą. Tačiau valstybinė valdžia toli gražu ne visada adekvatiškai reaguoja į signalus-reikalavimus, dažnai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereiškia, kad  politinės sistemos “išėjime” nieko nevyksta. “Išėjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdžios, arba net prieš jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis išspręsti iškilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jegų, sumažėja parama valstybinei valdžiai. Labai išraiškinga reakcija į valdžios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto dešimtmečio pabaigos “dainuojančios” (Čekijoje – “aksominė”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.

Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar mažiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priešiskos grupės  įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas šiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.

Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai išnykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos  būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, dažnai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl iškyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir  nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).

Integracijos problema, nors paprastai ne taip aštriai, nuolat iškyla ir tose visuomenėse, kurios yra palyginti homogeniškos. Neišvengiama vystymosi pasekmė yra diferenciacija: gylėja specializacija, atsiranda naujos socialinės grupės, kurios savo ruožtu skaldosi toliau, neišvengiamai vyksta socialinė diferenciacija. (Tuo lengvai galima įsitikinti, palyginus dabartine bet kokios visuomenės socialinę struktūra su ta, kuri egzistavo prieš keletą šimtmečių). Jeigu atsiradę nauji segmentai nėra integruojami į egzistuojančią politinę sistema, nesuranda joje savo vietos, neišvengiamai prasideda politinė fragmentacija ir poliarizacija ir, jeigu tas procesas laiku nesustabdomas, politinė sistema griūva – įvyksta revoliucija ir jos išdavoje formuojasi kito tipo politinė sistema.(Jeigu revoliucija nuslopinama, tada apskritai galima kalbėti apie įvykusį sukilimą ar maištą). 1789 m. revoliucija Prancūzijoje ar 1917 m. vasario revoliucija Rusijoje įvyko todėl, kad abiem atvejais egzistavusioje politinėje sistemoje, kurios branduolys buvo monarchija, nebuvo integruoti naujieji sluoksniai – miestiečiai ir ekonomiškai sustiprėjusi buržuazija.

Socialinė-politinė integracija apima praktiškai visas visuomenės gyvenimo puses ir tiesiogaiai ar netiesiogiai kiekviena politologinė tema turi ir integracinį aspektą. Čia trumpai apžvelgsime svarbiausius.

Pagrindinis integracijos tikslas yra visuomeninių grupių įjungimas į politinę sistemą. Šį procesą galima pavadinti politine integracija. Stabilumo palaikymo tikslais minimalus uždavinys būtų įjungti bent labiausiai įtakingas, turinčias plačią parama, politines jėgas. Tai užtikrina bent trumpalaikį sistemos stabilumą ir sudaro minimalias sąlygas jai efektyviai funkcionuoti. Tačiau  sistemos vidinis saugumas ir stabilumas žymiai padidėja, jeigu į ją  inkorporuojamos visas, tame tarpe ir aktyviai nesireiškiančias politikoje grupės. Integruotos grupės tampa politiniais aktoriais – politinio proceso subjektais, viešai išreiškia savo poreikius ir, veikdamos sistemos rėmuose, prisilaikydamos priimtų normų ir taisyklių, siekia jų realizavimo. Atreguliuota ir stabili sistema ir  jos centrinis elementas – valstybė, yra jautri “signalams”, priklausomai nuo jų stiprumo ir esamų galimybių, nustato prioritetus ir priima sprendimus arba atlieka konkrečius veiksmus. Pavyzdžiui, jei visuomenėje žymiai sustiprėja socialinė įtampa dėl turtinės nelygybės, o ekonominis elitas, vadovaudamasis savo interesais, nenori daryti nuolaidų, valdžia gali įstatymu pakelti minimalų darbo užmokestį arba padidinti mokesčius firmoms ir įmonėms ir iš padidėjusių į biudžetą įplaukų sudaryti socialinės paramos fondus.

Nacionaline integracija. Sunkiausia integruoti yra tautines mažumas, nes čia iškyla ne tik interesų, bet ir identiteto, kultūros ir gyvenimo būdo problema. Tos tautinės mažumos, kurios yra palyginti skaitlingos ir nuo seno gyvena kompaktiškoje teritorijoje šimtmečius išsaugo savo atskirą identitetą. Dažnai jų kultūra ir kalba etninės teritorijos ribose turi normatyvinį, privalomą visiems grupės nariams statusą. Išskyrus netipiškus kultūrinio pliuralizmo atvejus (Indija, su kai kuriomis išlygomis Šveicarija) integracija reiškia, kad mažuma turi pripazinti bent kaip alternatyvinę normą  daugumos kultūrą ir kalbą. Todėl dažnai tautinės mažumos (arba bent jų kultūrinis elitas) sutapatina integraciją su asimiliacija, ir visais būdais jai priešinasi. Didžiausia grėsmė politinei sistemai ir valstybei iškyla, jeigu tautinė mažuma sieka atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomą valstybę, arba prisijungti prie kaimyninės valstybės. Mažumų separatizmas būdingas daugeliui valstybių, tarp jų ir išsivysciusių demokratinių šalių (baskai Ispanijoje, Šiaurės airijos katalikai Jungtinėje Karalystėje, Kvebekas Kanadoje), nekalbant jau apie pokomunistines šalis (serbai Kroatijoje ir Bosnijoje, slavai Moldavijoje, Krymo rusai Ukrainoje, abchazai ir osetinai Gruzijoje, armėnai Azerbaidžane) ir komunistinę Kiniją (tibetiečiai, uigurai).  Dažnai separatizmas įžiūrimas taip pat teritorinės ir net kultūrinės autonomijos reikalavimuose, ypač jeigu mažuma yra dalis tautos, sudarančios daugumą kaimyninėje valstybėje. Dėl šios priežasties daugelyje šalių, ypač kurių režimai yra nedemokratiški, valdžia įvairiais būdais apriboja mažumų kultūrines teises: jų gimtoji kalba nenaudojama viešoje sferoje, nedėstoma mokyklose, ja draudžiama leisti spaudą ir knygas. Prievartinė asimiliacija dažniausiai ne tik nepasiekia savo tikslo, bet ir turi priešingas išdavas: diskriminuojama etninė mažuma nepripažįsta valstybės teisėtumo ir pradeda siekti secesijos. Todėl kiekvienai multietninei valstybei, siekiant ilagalaikio stabilumo, svarbu surasti tokius integracijos būdus, kurie skatintų ne mažumų paritkuliarizmą ir separatistinius siekius, o integraciją ir lojalumą.

Visuomenės vystymosi tikslų nustatymas.  Jau buvo minėta, kad šia funkciją paprastai, tačiau ne visada, atlieka taip pat politinė vadovybė ir elitai. Politinei sistemai kaip visumai ši funkcija yra privaloma. Vienaip ar kitaip piliečiams turi būti aišku, kokia linkme vystosi bendrija, kokie bus santykiai tarp jų ir valdžios, kokie prioritetai svarbiausi vidaus ir užsienio politikoje, kaip bus užtikrinamas teisėtumas, palaikomas stabilumas, kokia bus socialinė, ekonominė, kultūrinė politika. Visais šiais klausimais politinės sistemos funkcija yra pasiekti kaip galima platesnio pritarimo ir konsensuso. Tai yra vienas iš būdų išvengti politinio ir socialinio nestabilumo, kurie iškiltų, jeigu laimėjusi rinkimus politinė partija pradėtų vadovautis išimtinai savo programinėmis nuostatomis: socialistai – kurti socialistinę santvarką, konservatoriai – restauruoti ankstyvesnįjį režimą, religinės pakraipos partijos – kurti teokratinę valstybę.

Integracijai svarbią reikšmę turi visuomeninės politinės veiklos režimo reguliavimas. Visuomeniniai politiniai santykiai, o kartu ir politinė sistema, gali būti stabilūs tik su sąlyga, kad piliečiai, įvairios jų grupės, politinės partijos ir pati valstybė prisilaiko priimtų normų, santykiai tarp valstybės ir nevalstybinų organizacijų, o taip pat individualių piliečių, yra aiškiai apibrėžti ir atitinka istorinėms tradicijoms, visuomenės ir jos atskirų grupių nuostatoms.

Politinė sistema ir jos subsistemos nuolat kinta, evoliucionuoja. Jų vystymosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidinių istorinių, kultūrinių, ekonominių ir kitų, o taip pat išorinių faktorių. Todėl vargu ar galima kalbėti apie kokį nors universalų politinių sistemų vystymosi modelį. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakarų šalyse buvo madinga politinio vystymosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis – link Vakarų demokratijos modelio. Pagal šią teoriją besivystančios šalys būdavo išrikiuojamos į eilę, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarų standarto. Tačiau laikas ir gilesni tyrinėjimai parodė, kad net artimos politinės sistemos vystosi ne identiškai, ir tuo labiau nėra jokio iš anksto nubrėžto ir privalomo maršruto. Galima kalbėti tik apie kai kuriuos bendrus politinių sistemų vystymosi dėsningumus. Pirma, kiekvienai sistemai būdingos priešingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos, išreiškiančios interesų konfliktą tarp bendranacionalinių ir vietinių elitų. Antra, socialinės diversifikacijos ir diferenciacijos išdavoje, o taip pat didejant socialiniam mobilumui ir augant gyventojų išsilavinimo lygiui, plečiasi politinis dalyvavimas, politikoje dalyvauja daugiau grupių ir piliečių. Atitinkamai politinės sistemos struktūra darosi sudėtingesnė ir jos efektyvumas, kaip taisyklė, padidėja. Trečia, vykstant politinės sistemos kaitai, beveik neišvengiamai atsiranda fragmentacijos simptomų: sustiprėja kova dėl valdžios tarp skirtingų grupių, susiformuoja labai daug politinių partijų, nustoja veikti kokios nors bendros normos. Tokia situacija buvo būdinga daugeliui Azijos ir Afrikos šalių – buvusioms kolonijoms pirmuosius keletą metų po neprikalusomybės paskelbimo, vėliau ji pasikartojo postkomunistėse šalyse. Tačiau egzistuoja tokios fragmentuotos ir nęfektyvios sistemos gana neilgai: arba per keletą metų pasiekiamas minimalus nacionalinis konsensusas, įsitvirtina bendros normos, smulkios negyvybingos partijos išnyksta ir sistema stabilizuojasi, arba, jeigu fragmentacija nemažeja ir visuomenei gresia chaosas, viena iš galingesnių politinių jėgų ivykdo perversmą ir įveda autoritarinį režimą, kuris tampa stabilumo garantu.

Valstybė

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė polititinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika).

Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose šitas organizacinis aspektas išreikštas pačiame termine: state, etat reiškia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikšmės); 2) suvereni politinė bendrija, Įvairiose kalbose žodžio vartojimas žymiai skiriasi: anglai beveik nevartoja jo

Valstybės svarba labai ryškiai išreikšta žmonių identifikacijoje. Tai mažiau pastebima, esant savo šalyje, tačiau bet kur užsienyje žmogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybę: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninės savimonės.

Valstybė visuomenės politinėje organizacijoje:

______________________

/                    |                       \

/                       |                         \

/ Partijos          —— Visuomeninės \

|                   /         \  organizacijos |

|_________|Valstybė|__________|

\                   \______/                    /

\    Žiniasklaida |    Bažnycia       /

\___________ |___________/

Centrinė valstybės padėis būdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Tačiau jos vaidmuo būna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduoją valstybės ribas, priartėja prie išorinio rato: tai simbolizuotų, kad valstybė beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, žiniasklaidą, bažnyčią. Kitais atvejais, atvorksččiai, mažas valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra žymiai apribotos.

Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos (prinuždenije) aparatu;

2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

3. Gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių;

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelią įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijoe (JTO, Tarptautinėje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienjimuose (pavyzdžiui, Europos Sajungoje).

Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.

Valstybės elementai.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti

valstybinė valdžia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

1) teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant Į jos sudėtį ikivalstybinius

susivienijimus;

2) nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų terotirijos dalies;

3) dinastinės sąjungos;

4) politinės sąjungos (Šveicarija);

5) buvusių imperijų adminstracinių sienų ribose (buvusios Europos šalių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje);

6) tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.

Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”,  arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etnininių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumu, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažista egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema.

Valstybinis aparatas. Be daugiau ar mažiau išvystytas valdžios aparato negali

apsieiti jokia bendrija ar organizacija: kaimas, politinė partija, universitetas. Valstybinės valdžios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa šalies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. Šiuolaikines valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:

- valstybės galva (prezidentas, monarchas);

- legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

- vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

- teisinės valdžios organai.

Tarp jų pagal užimtųjų valdininkų ir tarnautojų skaičių labai išsiskiria vykdomosios valdžios organai. Išsivysčiusiose šalyse valstybinėje tarnyboje, įskaitant ginkluotasias pajėgas ir policiją, užimta iki 8% viso dirbančiųjų skaičiaus. JAV valstybinių tarnautojų priskaičiuojama apie 17 milijonų, (1950 m. buvo 6.4 mln). Valstybinių tarnautojų skaičius skirtingose šalyse labai svyruoja, priklausomai nuo valstybės funkcijų apimties.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didėjimas. Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yara biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose šalyse yra mokytojai (išskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, municaplitetų darbuotojai, vidutinio ir aukšto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas ir t.t.). Aukšto rango valdininkai dažniausiai yra baigę prestižingas  savo šalies arba (kalbant apie besivystančius kraštus) užsienio aukštasias mokyklas, kur jie įgyja techninę arba vadybininko specialybę. Išsivysčiusioms šalims būdinga aukštos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiosese nepriklausomose valstybėse tarnautojams dažniausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, bešališkumo ir kitų savybių, be kurių efektyvus darbas nėra įmanomas.

Max Weber atžymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:

- pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs vadovui ir per jį – aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;

- neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles; tuo sąlygojamas būdingas biurokratijai formalizmas, “popierizmas”, kada net sprendžiant paprasčiausius iš pirmo žvilgsnio klausimus iš lankytojo reikalaujami įvairūs pažymejmai, kitų valdininkų parašai;

- darbo pastovumas: tarnautojai užimti visą darbo dieną, laikui bėgant gali kilti

aukšciau tarnybos laiptais;

- profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruošimo, tarnautojas privalo gerai žinoti taisykles, instrukcijas.

“Kauno dienos” korespondentė Aušra Lėka rašė apie dabartinę Japonijos biurokratiją: “1948 metais įsteigta vyriausybinė Valstybės tarnautojų agentūra kasmet organizuoja egzaminus įvairių sričių specialistams, pretenduojantiems į valstybinę tarnybą. Sėkmingai išlaikiusieji egzaminus patenka į kvalifikacijos sąrašą, iš kurio valstybinės institucijos renkasi pretendentus vienoms ar kitoms pareigoms…Jei kartą patenki į valstybinę įstaigą ir nepadarysi rimtesniuų prasižengimų, pamažu, vėl gi pagal specialias amžiaus ir darbo stažo lenteles, kasmet gali kopti karjeros laiptais, bet ne greičiau, nei tai numatyta prieš dešimtmečius nubraižytose lentelėse. Teoriškai galima pagreitinti šį procesą, tačiau tai greičiau reta išimtis nei taisyklė. Tik artėdamas prie 40-ies gali tikėtis tapti padalinio direktoriaus pavaduotoju, dar po dešimties metų – generaliniu direktoriumi, o peržengęs 55 metų ribą, jei karjera klostėsi idealiai, pasiekti aukščiausią karjeros valdininko – viceministro postą” (Kauno diena 1998 09 26).

Šiuolaikinėje valstybėje biurokratija yra galinga jėga.Paprastam piliečiui būtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra “valstybė”: policininkai, vietinių savivaldų ir kitų įstaigų tarnautojai, kolektyviai vadinami “viešąja administracija” (public administration). Priklausomai nuo rinkimų rezultatų parlamentų ir vyriausybių sudėtis gali pasikeisti, nes aukščiausius postus užima nugalėjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Amerikoje iki XIX a. pradžios  nugalėjusioji partija paskirdavo valdininkais  savo narius visuose lygiuose (net policijos ir pašto skyrių viršininkus), Europos šalyse valdininkų postus buvo galima paprasčiausiai nupirkti. Tokia praktika darė valdymą neefektyviu, ir plečiantis valstybės funkcijoms, buvo pamažu pereita prie pastovios valstybinės tarnybos. Pagrindiniu viešojo adminstravimo elementu tapo biurokratija, apsaugota nuo politinio spaudimo. Vidutinio ir žemesnio lygio tarnautojai lieka, be to, ilgai dirbdami toje pačioje vietoje, jie daug geriau, negu politiniai vadovai, žino savo sferos problematiką, niuansus, turi plačius ryšius. Todėl biurokratija ne tik įgyja savo specifinius interesus, bet ir turi plačias galimybes juos apginti, o politinė valdžia, ypač legislatyvinė, fiziškai neįstengia kontroliuoti biurokratijos. Todėl viešoji administracija yra ta jėga, kuri betarpiškai “daro” politiką kasdieniniame gyvenime, įgyja autonomiją ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek iš eilinių piliečių, tiek iš vyriausybės ir legislatyvos pusės. Tai ypač būdinga didelioms valstybėms. Kai kurios Indijos valstijos ar Kinijos provincijos gyventojų skaičiumi pralenkia bet kuria Europos valstybę, ir centrinei šių šalių valdžiai sunku kontroliuoti vietinės biurokratijos darbą. Be to, sunku rasti objektyvius kriterijus, kurie leistų įvertinti valstybinio tarnautojo darbo kokybę.

Korupcija.Ūgdo cinizmą, nepagarbą įstatymui, diskredituoja politinę sistemą, padaro didžiulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dėl korupcijos Italijos valstybinė skola  – 1993 m. duomenimis – padidėjusi 15%, arba 200 milijardų dolerių).

Kontrolės mechanizmai:

1) Valstybės kontrolierius (Švedijos ombudsman) tikrinia piliečių skundus dėl viešosios administracijos piktnaudžiavimo.

2) Informacijos laisvė: piliečių teisė susipažinti su administracijos dokumentais, taisyklėmis, darbo tvarka.

3) Politinių lyderių kontrolė taikoma labai ribotai.

4) Viešosios nuomonės spaudimas ir kritika.

Teisminė valdžia

Legislatyvinės valdžios priimti įstatymai apibrėžia žmonių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasižengimus įstatymui ir nubaudžia nusikaltusius.

Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.

Kitose Europos šalyse pagrindinių teisinių normų šaltinių buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja valdžia. Šia tradiciją naujaisiais laikas sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradžioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautuose kraštuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi mažesnę svarbą, sprendžiant bylas remiamasi pirmiausia kodeksais (civilinių, kriminaliniu ir kt.). Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos (habeas corpus teisės), teisės neliūdyti prieš save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje šalių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.

Skirtumas tarp dviejų sistemų XX amžiuje žymiai sumažėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripažistama habeas corpus teisė (Prancūzijoje nuo 1959 m.). Šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse iškyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporaciju, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje šalių sudaryti  administraciniai teismai, kurie remiasi daugiasia teisinio precedento sistema. Kiek mažiau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse šalia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panašios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.

Šalyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Irakas, Saudų Arabija, JAE, Jemenas, Afganistanas, Pakistanas ir kt.) šalia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema – šarija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinėmis sistemomis šarija yra ne tokia lanksti, dažnai numato labai griežtą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos žalos. Pavyzdžiui, už vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Šarija draudžia imti procentus už paskolą, gerti vyną. Tai buvo išvystyta teisės sistema jau X amžiuje.

Valstybės vaidmuo daugumoje pasaulio šalių nuolat didėja. Apie tai akivaizdžiai liūdija valstybinių išlaidų augimas. Antroje XIX – pirmoje XX a. pusėje Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir JAV jos sudare tik 8-10% BVP, dabar pakilo iki trečdalio (JAV, Britanija) ir net pusės (Švedija, Danija, Italija) BVP, o kai kuriose šalyse (Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje) net daugiau (57-59% BVP, Lietuvoje 1999 m. – 21.1%). Šis reiškinys, dažnai vadinama valstybės ekspansija, sąlygoja įvairios priežastys.  Demokratinėse šalyse valdančiosios partijos stengiasi įvykdyti pažadus, duotus rinkiminės kampanijos metu, ir todėl didina tiesioginius arba netiesioginus (PVM, akcizė) mokesčius. Piliečiai savo ruožtu kelia didesnius reikalavimus valstybei; daugelyje mažiau pasiturinčių sa’lių tai vyksta turtingesnių šalių demonstracinio efekto įtakoje. Didėjant visuomenės ir politinės sistemos sudėtingumui, valstybė, norėdama atlikti reguliavimo ir kontrolės funkcijas, priversta plėsti savo aparatą. Galiausiai, kiekvienai biurokratinė struktūrai būdinga augimo ir plėtojimosi savybė.

Funkciniu požiūriu kai kurie politologai skirias du valstybės tipus: individualistines valstybes ir kolektyvistines. Individualistinės valstybės sampratą vystė Hobbesas, kurio nuomone valstybė egzistuoja individui, užtikrindama jo saugumą, privačios nuosavybės neliečiamumą ir tvarką. Kolektivistinės  valstybės, grindžiamos Rousseau ir jo pasekėjų, ypač utopinių socialistų idėjomis, siekia įgyvendinti vienaip ar kitaip suprantamą bendrą valią ir kolektyvinio gėrį, jose stipriai išreikšti (arba dominuoja) socialistiniai principai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomenėje ir tarp  mokslininkų populiari nuomone, kad valstybė pirmiausia yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Iš tiesų resursų paskirstymas yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupa lėšas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos viešiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų šalies regionų, ūkio šakų vystymui ir t.t. Tačiau ne mažiau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatanti lėšų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių išlaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudžetą, tačiau ši procedūra atliekama, prisilaikant ilgalaikės vystymosi strategijos, kurioje apytikriai numatoma, kokia biudžeto dalis skiriama socialiniam aprūpinimui, švietimo ir mokslo sferai, gynybai, valstybinio aparato išlaikymui ir t.t. Tiek strategijos nustatymas, tiek biudžeto priėmimas formaliai yra valstybinės valdžios prerogatyva, tačiau sprendžiant šiuos klausimus aktyviai dalyvauja ir kiti politinės sistemos elementai: spaudimo ir interesų grupės, profesinės sąjungos, politinės partijos, žiniasklaida.

Labai plati yra reguliavimo funkcija, kuria atlieka visos trys valdžios šakos. Legislatyva priima įstatymus, kuriose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja  tarpatutines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja užsienio politikos sferą. Be to, ji tvirtina biudžetą ir kontroliuoja jo vykdymą.Teisinė valdžia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisė pažeidimo atvejais. Vykdomoji valdžia vykdo legislatyvinės ir teisinės valdžių sprendimus. Kaip ir resursų paskirstymo sferoje, reguliavimo funkcija, ypač normų nustatymas, vyksta dalyvaujant taip nevalstybinėms institucijoms, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Kuo svarbesnis klausimas, kuo daugiau jis liečia piliečių interesus, tuo aktyviau – demokratinio režimo sąlygomis – visuomenė, atskiros grupės reiškia savo nuomonę. Ypač svarbiais klausimais valstybinė valdžia taip pat tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama klausimą spręsti referendume arba plebsicite. 1991 m. Lietuvoje buvo surengtas plebiscitas nepriklausomybės klausimu, 1992 m. referendumu priimta konstitucija. Įvairiais klausimais referendumai buvo organizuoti daugumoje postkomunistinių šalių, arba jų atskirose dalyse. Šveicarijoje nuo seno  visi svarbesni įstatymai priimami referendumuose, ir jie ten rengiami kasmet po keletą kartų.

Itin svarbi reguliavimo sfera yra konfliktai. Jie iškyla tarp individualių piliečių, tarp įvairių grupių, tarp individų, grupių ir pačios valstybės. Pagrindinis valstybinės valdžios uždavinys konfliktų reguliavimo srityje yra kaip galima sumažinti konfliktų dažnuma ir intensyvumą. Svarbiausia primonė, siekiant šio tikslo yra instituciniai būdai. Konfliktai tarp indidvidualių piliečių, rečiau – tarp piliečių ir grupių – sprendžiami dažniausiai  teisme. Tačiau konfliktai tarp grupių dažniausiai turi politinį pobūdį ir todėl spręstini  politiniais būdais. Geriausia, jei yra galima surasti kompromisinį, priimatiną abiem konfliktuojančioms pusėms sprendima, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė, kad klausimas vėl nebus keliamas ir konfliktas nesitęs. Žymiai sunkiau sprendžiamos konfliktai, kurie apibūdinami kaip žaidimas su nuline suma (zero-sum game) ir kurių esmė yra ta, kad laimėjusioji pusė gauna lygiai tiek, kiek netenka pralaimėjusioji. Pavyzdžiui, po sovietinio režimo žlugimo daug bažnyčių grąžinta unitams, stačiatikių bažnycįa jų neteko. Panašaus pobūdžio yra konfliktai tarp kelių bendrijų, pretenduojančių į teisę valdyti tą pačią teritorija. Tokiais atvejais toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą ir priimti kompromisinį sprendimą. Priiemus sprendimą, remiantis daugumos nuomone,  pralaimejusioji pusė dažniausiai neatsisako vilties, kad  nuosprendis gali būti  ateistyje pakeistas, jeigu ji veiks aktyviau arba imsis ryžtingesnių žingsnių. Todėl sprendimų vienos puses naudai išdavoje konfliktas neretai dar daugiau pąštrėja.

Termino administravimas reikšmė yra valdymas, Amerikoje žodis administracija vartojamas kaip “vyriausybės” sinonimas. Adminstravimas – tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpiškai, o ne apsiriboja tarpininkavimu arba lėsū paskirstymu.

Gynyba yra visose šalyse vyriausybės monopolija. Krašto apsaugai daugumoje šalių skiriama 2-5% BVP, kai kur žymiai daugiau:  Izraelyje ir Artimųjų Rytų šalyse – virš 10%, Šiaurės Korėjoje – virš 25%).  Daugumoje šalių tarnyba armijoje yra privaloma ir tęsiasi paprastai nuo 10 (Prancūzija) iki 18 mėnesių, rečiau iki 3 metų (Izraelis, Egiptas, o Šiaurės Korėjoje net 5-8 metai). Kai kuriose šalyse (JAV, Indijoje) armija yra profesionali, tarnyba joje apmokama ir pasirenkama savo noru. Norma yra skaitoma, kad ginkluotose pajėgose užimta  1% visų gyventojų; realiai kariškių lyginamasis svoris svyruoja tarp 5% (Šiaurės Korėja; Izraelis – 3.4%) ir 0.1-0.2% (Madagaskaras, Indija, Japonija).

Švietimas, ypač pradinis ir vidurinis mokslas (išskyrus privačias mokyklas) yra valstybės finansuojamas. Išsivysčiusiose šalyse šiam tikslui skiriama apie 5% BVP (Izraelyje – apie 9%); neturtingose šalyse svyruoja nuo 2-3% (Haiti, Madagaskaras, Indija, Kinija) iki 8% (Alžyras, Botsvana). Išsivysčiusiose šalyse vidurinėse mokyklose mokosi 90- 100% atitinkančios amžiaus grūpės vaikų; Trečiojo pasaulio valstybėse – apie 50% ar net mažiau (Madagaskare – 18%, Haityje -22%).

Sveikatos apsauga ir socialinis aprūpinimas. Daugumas valstybių, ypač išsivysčiusiose šalyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialinių aprūpinimu senatvėje arba netekus darbingumo. Sįems tikslams skiriama arti pusės biudžetinių išlaidų, o Švedijoje – net du trečdaliai. Daugumas neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti mažiau 10% (Sirijoje – 4.1%) biudžetinių išlaidų. Šios lėšos skiriamos nemokamai medicinei pagalbai neturtingiems gyventojams (Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje taip pat vyresniems, negu 65 metų), subsidijuojamų butų ir namų statybai, išmokoms daugiavaikėms šeimoms, bedarbiams ir t.t. Paramos programos yra labai įvairios, priklausomai nuo valstybės galimybių ir vietinių są’lygu. Pavyzdžiui, daugelyje tropiniu kraštų labai aštri yra geriamojo vandens problema, ir kaimo vystymo programose daug dėmesio skiriama šulinių įrengimui.

Mokslas ir technika. Išsivysčiusios šalys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Tai ypač svarbu todėl, kad dėl brangios darbo jėgos jos negali konkuruoti pasaulinėje rinkoje su žymiai pigesne produkcija iš besivystančių šalių. Apie pusę (Japonijos atveju – 3/4) išsivysčiusių šalių eksporto sudaro taip vadinamos aukštosios technologijos (high-tech) prekės: sudėtingos staklės ir mašinos, ginklai, automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai ir pan. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat užsakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.

Ekonominis vystymasis.

Kultūra.

Valstybės formos

______________       ___________

—————|Valdymo forma |—–|Monarchija|          -  Absoliutinė

|                  |______________|      |__________|  – Konstitucinė (parlamentinė)

|                              |                                               – Dualinė

|                              |

|                              |

|                              |

|                              |                       ___________

Valstybės                      |——————|Respublika |  – Parlamentinė

formos                                                  |__________|   – Prezidentinė

|                                                                                 – Mišri

|                   _______________      ____________

|————— |Valst. sąranga  |—–|Unitarinė    |

|                   |______________|      |valstybė      | (taip pat turinčios aut. vienetus)

|                               |                       —————–

|                               |                       ____________

|                               |——————-|Federacija   |

|                                                       |—————-|

|

|                                                       (Konfederacija)

|                   ________________    _____________

|—————-|Politinis režimas|—-|Demokratinis|

|_______________|     |____________|

|

|                       ____________

|——————-|Autoritarinis|   -   Karinis

|                       |___________|

|                         ______|_____

|——————-| Totalitarinis |

|                       |___________|

|                       ____________

|——————-|Pereinamasis|

|___________|

————————-

|Religijos vaidmuo|         – pasaulietinė

————————-      – religinė

Valdymo formos kriterijus yra valstybės galvos postas. Monarchijoje (graik. “vieno valdžia”) tai yra karalius (Japonijoje – imperatorius), kurio valdžia paveldima.

Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėmos monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Didžoji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys, Nepalas.

Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojų, tačiau jei pirmame rate nė vienas iš pretendentų nesuranka absoliučios daugumos balsų, prezidentą iš dviejų, daugiausia balsų gavusių pretendentų, renka parlamentas.

Prezidentinėse respublikose prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės (t.y. vykdomosios valdžios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nėra, Prancūzijoje yra). Prezidentas ir parlamentas (JAV – Kongresas, Prancūzijoje – Nacionalinė asamblėja) yra renkami tiesiogiai ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl joms būdingas griežtas legislatyvinės, vykdomosios ir teisinės valdžios pasidalijimas. Parlamentas neturi teisės nušalinti prezidento, išskyrus atvejus, kada prezidentas yra  apkaltintas (dėl tokios galimybės 1974 m. atsistatydino JAV prezidentas Nixonas, 1992 m. – Brazilijos prezidentas Collaras), o prezidentas – paleisti parlamentą. Prezidentas formuoja vyriausybę (daugiausia iš savo partijos narių), turi teisę vetuoti parlamento priimtus įstatymus. Ministrai paprastai nėra parlamento nariais. Vyriausybė nepriklausoma nuo parlamento, ir pastarasis negali išreikšti nepasitikejimo vyriausybe. Tačiau ir parlamentas mažai priklauso nuo vyriausybės. Parlamentuose labai svarbų vadmenį vaidina komitetai, nuo kurių žymia dalimi priklauso siūlomų įstatymų projektų likomas. Balsuojant partinė afiliacija neturi tokios reikšmės, kaip parlamentinių respublikų legislatyvose, nes vyriausybė yra nepriklausoma nuo parlamento ir jo narių lojalumas jai nėra svarbus.

Prezidentinės respublikos yra JAV, daugumas Lotynų Amerikos šalių, Prancūzija.

Privalumai. PR leidžia sukurti stiprią vykdomąją ir legislatyvinę valdžią, stabilią vyriausybę. Prezidentas nevaržomai sudaro kabinetą (JAV paprastai vadinamą administracija)  daugiausia iš specialistų: profesorių (JAV valstybės sekretoriai Henry Kiessinger ir Zbigniew Brzezinski), juristų, menedžerių (gynybos ministras Robert McNamara).  Tačiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai partijai. Priešingu atveju iškyla nesutarimai ir net galimos konstitucinės aklavietės,  pavyzdžiui, legislatyva gali laiku nepatvirtinti vyriausybės pateikto biudžeto (taip neretai atsitinka JAV) arba kito įstatymo projekto, o prezidentas savo ruožtu gali vetuoti įstatymus. Todėl labai dažnai būna neaišku, kas konkrečiai atsakingas už valdžios padarytas klaidas, o rinkėjams sunku apsispręsti, už kokį kandidatą ar partiją balsuoti rinkimuose. Dėl atsakomybės neaiškumo, įstatymų leidėjai neretai balsuoja neatsakingai, pavyzdžiui, pasisakydami kartu už mokesčių sumažinimą ir išlaidų socialinei sferai padidinimą. Dėl tos pačios priežasties rikimų metu partijos dažnai žada pernelyg daug: neįvykdžius pažadus, prezidentas kaltę visada galima suversti kongresui, o kongresas – prezidentui. Dar didesnis fragmentuotos valdžios minusas yra jos nesugebėjimas priimti ir vykdyti plačias programas, nes tam reikia įvairių institucijų pritarimo. Galiausiai, prezidentinėse sistemose nepraktikuojamos reguliarios vyriausybės narių ataskaitos legislatūrai. Vykdomoji valdžia dirba izoliuotai, o jos prasižengimai, kurie lengvai būtų išsprendžiami parlamentinėse sistemose, gali turėti rimtas pasekmes (Watergatėo skandalas, kainavęs Richardui Nixonui prezidento posto, Bobo Clintono ryšys su  Monika Lewinsky).

Parlamentinėse respublikose aukščiausias įstatymų leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai – nuo šimto iki kelių šimtų žmonių – yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumą vietų formuoja vykdomąją valdžią – vyriausybę (ministrų kabinetą), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu). Vyriausybės nariai dažniausiai yra  kartu parlamento deputatai.  Premjeras gali paleisti parlamentą ir paskirti naujus rinkimus, o parlamentas – išreikšti nepasitikėjimą vyriausybe (tokiu atveju taip pat skelbiami nauji rinkimai). Parlamentinėse respublikose realiai nėra legislatyvinės ir vykdomosios valdžios pasidalijimo, nes viena ir  kita yra tos pačios partijos arba koalicijos rankose, ministrai yra kartu ir parlamento nariai. Nors formaliai vyriausybė priklauso nuo parlamento ir yra jam atsakinga, faktiškai ministrų kabinetas, sudarytas iš valdančiosios partijos lyderių, kontroliuoja parlamentą. Įstatymų projektus beveik visada pateikia vyriausybė, o parlamentas juos tik svarsto. Debatuose dalyvauja ir balsuoja taip pat ministrai, kurie paprastai yra įtakingiausi valdančiosios partijos nariai, todė įstatymai  dažniausiai priimami be esminių pakeitimų. Pavyzdžiui, Britanijos parlamento Bendrovių rūmai patvirtino 97% kabineto pateiktų įstatymo projektų, 1967-1971 m. atmetė tik dvi iš kabineto pasiūlytų 1772 įstatymo projekto pataisų, tačiau priėmė tik 210 iš 4198 pataisų, kurias pasiūlė parlamento nariai. Valstybė galva (monarchas arba prezidentas) tik pasirašo priimtus įstatymus ir atlieka tik reprezentacines funkcijas. Taigi, parlamentinėse respublikose įstatymų leidyboje pagrindinis vaidmuo priklauso vykdomajai valdžiai – ministrų kabinetui.

Privalumas – lankstumas.  Valdančioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar įstatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba iškilus svarbioms problemoms. Todėl ir piliečiams, tarp jų ir rinkėjams yra aišku, kas atsakingas už klaidingus sprendimus ar neefektyvią valdžios veiklą – tai visada yra valdančioji partija arba jų blokas, turėję visas galimybes įvykdyti savo pažadus. Be to, parlamentinė sistema stimuliuoja daugiapartinės sistemos vystymąsi, suteikia galimybę net neskaitlingoms mažumoms dalyvauti aukščiausios valdžios lygyje, sukuria palankias sąlygas politiniam dialogui ir kompromisinių sprendimų ieškojimui.

Tačiau šie privalumai gali tapti ir parlamentinės sistemos trūkumais. Jei nė viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinę, arba mažumos vyriausybę, kuri abiem atvejais gali būti nestabili. Koalicijos partneris, net jeigu tai nedidelė partija, turinti tik keletą vietų parlamente, gali dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, jeigu neįvykdomi kokie nors jos reikalavimai) pasitraukti iš koalicijos. Parlamentas gali visada pareikšti nepasitikėjimą mažumos vyriausybe. Jai atsistatydinus, vyksta nauji rinkimai, bet ir jie gali neduoti aiškios persvaros kokiai nors vienai partijai. Nestabilumas gali tapti chronišku, o parlamentinė sistema neretai netenka gyventojų pasitikėjimo. Nuolatinės vyriausybės krizės Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1933 m. baigėsi nacistų įvykdytu perversmu, Prancūzijoje nuo 1945 m. iki 1958 m., kada kariškiai įvedė prezidentinę sistemą, per 13 metų pasikeitė net 25 vyriausybės. Italijoje, daugiausia dėl vidinių Krikščionių demokratų partijos nesutarimų,  vyriausybė vidutiniškai išsilaiko mažiau, negu vienerius metus:  1945-1994 m.  vyriausybė ten keitėsi 53 kartus (nuo 1995 iki 1998 m. spalio 9, kada Romano Prodi kairiojo centro “Alyvmedžio” koalicija vieno balso dauguma parlamentas išreiškė jai nepasitikėjimą, – du kartus).

Parlamentinėse sistemose gana ribotos yra parlamento galios įstatymų leidybos sferoje, nes parlamentas faktiškai privalo priimti (tegu ir po ilgų debatų) vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, nes jų atmetimas būtų tolygus nepasitikėjimo išreiškimui ir vyriausybė turėtų atsistatydinti, o parlamentas – paleistas.

Kitas trūkumas yra tai kad premjeras parlamentinėje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, kokį turi tiesiogiai renkamas prezidentas Margaret Thatcher ir Helmuth Kohl, užėmę premjero (kanclerio) postą tris terminus iš eilės yra išimtini atvejai. Galiausiai, jeigu viena partija turi kvalifikuota dauguma (paprastai virš 2/3 vietų), ji įgyja beveik neribotą valdžią ir net gali savo nuožiūra keisti konstituciją arba bent tas jos dalis, kurias keisti parlamentas turi teisę. Pavyzdžiui, 1975 m. partija Indijos nacionalinis kongresas, turėdama 2/3 vietų parlamente, priėmė keletą konstitucinių pataisų, kurios žymiai apribojo opozicinių partijų, taip pat ir piliečių teises.

Galiausiai, lyginant su prezidentinėmis sistemomis, specialios parlamento komitetai (nacionalinio saugumo, užsienio politikos, teisės ir kitais klausimais) savo kompetencija ir įtaka nėra labai reikšmingi, ypač D.Britanijos parlamente, kur nėra pastovių komitetų ir sudaromi tik laikini, skirti konkretaus bilio svarstymui. (JAV Kongrese biliai nesvarstomi, jei jų nerekomeduoja atitinkamas komitetas).

Atžymėti parlamentinės sistemos trūkumai anaiptol nereiškia, kad parlamentas yra tik simboliška institucija, vyriausybės priedas. Parlamente viešai svarstomi vyriausybės pateiktų įstatymų projektai ir tuo suteikiama galimybė išsakyti savo nuomonę tiek valdančiosios partijos, tiek opozicijos nariams. Po debatų vyriausybė labai dažnai padaro pataisas jos pačios pasiūlytuose biliuose. Be to, parlamentas atidžiai seka vyriausybės veiklą, o kabinetas savo ruožtu reguliariai atsiskaito parlamentui: tuo tikslu yra rengiamos kasmetinės ataskaitos, kurių būtina dalis yra tolimesnės veiklos programa. Daugumos parlamentų dienotvarkėje taip pat numatomas atsakymų į klausimus laikas, kada vienas kabineto nariai atsakyti į klausimus apie savo darbą.

Mišriose respublikose prezidento kompetencija platesnė, negu parlamentinėse, tačiau jis turi žymiai mažiau valdžios, negu prezidentinėse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybės, neturi veto teisės.

Daugumoje prezidentinių valstybių yra vienokia ar kitokia konstitucinės priežiūros forma. JAV Aukščiausiasis Teismas gali pripažinti negaliojančiu bet kokį prezidento aktą arba Kongreso įstatymą. Aukščiausieji teismai arba konstituciniai teismai atlieka panašias funkcijas Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Meksikoje, Indijoje. Tačiau yra daug šalių, kur konstitucinės priežiūros nėra: tai Šveicarija,  Belgija, Danija, Didžioji Britanija,  Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir kt.

Unitarinės valstybės yra absoliutinių monarchijų paveldėtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo įvestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei įstatymai ir valdžios organai. Didžioji dauguma dabartinių valstybių yra unitarinės. Demokratinėse valstybėse   administraciniai vienetai paprastai turi plačias savivaldos teises (išskyrus įstatymų leidybą), nes tokiu būdu yra skatinama vietinė iniciatyva ir atitinkamai padidėja valdymo efektyvumas. Vietiniai valdžos organai rūpinasi ūkio klausimais (gyventojų aprūpinimas elektra, viešasis transportas, sveikatos apsauga, švietimas). Tačiau jie yra tik valdymo ir administracinės struktūros, betarpiškai pavaldžios šalies vyriausybei. Tačiau centrinė valdžia gali anuliuoti bet kokį vietinių savivaldybių priimtą politinį sprendimą Kitaip tariant, pastaroji turi neribotą suverenitetą visoje šalies teritorijoje. Unitarinė sąranga padeda ugdyti nacionalinę vienybę, nekyla politinių ir teisinių konfliktų tarp centrinės ir vietinės valdžios organų. Todėl, jei tarp įvairių rajonų gyventojų nėra didelių kultūrinių skirtumų, ypač grupių, kurioms būdingas specifiškas tautinis identitetas, unitarinė sistema sudaro prielaidas efektyviam valdymui. Tačiau jai stinga lankstumo, jautrumo vietinei, ypač kultūrinei  specifikai. Tai dažnai sukelia tautinių mažumų nepasitenkinimą, ir jos pradeda reikalauti platesnių savivaldos teisių. Daugelyje valstybių į tokius reikalavimus  atsižvelgiama. Autonominiai vienetai su savo legislatyvomis ir joms pavaldžiais vykdomosios valdžios organais sudaryti Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Filipinuose ir kai kuriose kitose šalyse.

Federacija yra sena valstybinės sąrangos forma. Federacijos bruožų turėjo Šventoji Romos imperija (800-1806), Lombardijos lyga (1167-1250), Hanza (1158-1669), Jungtinės Nyderlandų provincijos (1567-1798). Pirmoji šiuolaikinio tipo federacija yra JAV (1787 m. konstitucija), 1848 m. federalizmo pagrindais persitvarkė Šveicarijos konfederacija, 1867 m. buvo priimta Kanados, 1871 m. – Vokietijos (vėliau – 1919 m. ir 1949 m.),  1900 m. – Australijos federalinės konstitucijos. Dabar pasaulyje tarp 180 valstybių federacinių yra 21. Iš pirmo žvilgsnio tai nedaug, tačiau jose gyvena virš trečdalio (36%) pasaulio gyventojų ir užima federacijos beveik pusę (44%) sausumos.  Tarp  jų yra didžiausios pasaulio valstybės:  Indija (25 valstijos), JAV (50 valstijų), Brazilija (26 valstijos), Rusija (89 respublikos ir sritys), Meksika (31 valstija), VFR (16 žemių), Pakistanas, Nigerija, Kanada, Australija, o taip pat  Argentina, Belgija, Malaizija, Pietų Afrikos Respublika, Ausrija, Šveicarija, Gruzija. 9 iš 21 federacijų yra buvusios Anglijos kolonijos.

Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybės ir įvairovės. Todėl svarbiausias jos bruožas  yra suvereniteto  pasidalinimas tarp dviejų lygių legislatyvinės, vykdomosios (ir dažniausiai teisinės) valdžios: federalinio centro ir federacijos narių. Todėl federacinėje valstybėje piliečiai yra pavaldūs dviem valdžioms, kurių kompetencija yra apibrėžta konstitucijoje. Federalinės ir provincijų valdžios galių pasiskirstymas yra labai skirtingas įvairiose federacijoe.  Visose  centro kompetencijoje yra gynyba, užsienio reikalai, pinigų emisija, pilietybės suteikimas, dažnai taip pat komunikacijos ir transportas ir kai kurios kitos ūkio šakos. Konstitucijos ir jos pataisų priėmimas yra bendras centrinės valdžios ir provincijų reikalas, sprendžiamas pagal konstitucijoje numatytas procedūras (paprastai pataisos priimamos tik su daugumos provincijų pritarimu). Federacijos nariams priklauso arba likusios (residual) galios (JAV, Kanadoje, Šveicarijoje) arba jos yra aiškiai išvardintos konstitucijoje. Kai kurių šalių (pav. Indijos) konstitucijose yra trys kompetencijos pasiskirstymo sąrašai: federalinės valdžios, vietinės valdžios, ir sutampančių, arba konkuruojančių, galių sąrašas. Į pastarąjį  paprastai įtraukiami klausimai, kur reikalingas yra kaip centrinės, taip ir vietinės valdžios reguliavimas, pavyzdžiui, švietimas daugiatautėse valstybėse (dėl poreikio suderinti bendras mokymo programas federacijos mastu, ir švietimo finansavimo, vadovėlių paruošimo vietine kalba ir jos dėstymo programų provincijos lygyje). Akivaizdu, kad joks sąrašas negali numatyti visų situacijų ir galimų problemų, todėl kiekvienoje federacijoje tarp federalinės ir provincijų vyriausybių konfliktai yra normalus reiškinys. Jeigu nepasiekiamas sprendimas derybų keliu, konfliktą sprendžia konstitucinis arba aukščiausiasis teismas, o Šveicarijoje – piliečiai (referendumu).

Formalus federacijos požymis yra parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: žemutinių rūmų (Bundestago – Vokietijoje, Atstovų rūmų – JAV, Valstybinės  dūmos – Rusijoje, Liaudies susirinkimo – Indijoje) deputatai renkami tiesiogiai, proporcionaliai rinkėjų skaičiui, o viršutiniuose rūmuose (Bundesrate, Senate,   Federacijos taryboje, Valstijų susirinkime) viena ar kita procedūra išrinkti ar paskirti nariai atstovauja autonomines provincijas (valstijas, žemes). Parlamentinėse sistemose vyriausybėje taip pat pagal nustatytą formulę arba prisilaikant tradicijos yra įvairuų provincijų atstovai.

Federacijos subjektams būdingi valstybingumo požymiai: paprastai yra ganantuojamas jų teritorijos vientisumas, jie turi savo konstitucijas, pilietybę, ribotą politinę autonomiją. Todėl federacijose yra normalus reiškinys, kad šalyje ir atskirose provincijose gali valdyti skirtingos partijos arba jų blokai. Pavyzdžiui Vakarų Bengalijos valstijoje Indijoje jau virš 20 metų valdo kairiųjų frontas, kuriame dominuoja Indijos komunistų partija (marksistinė). Tokiais atvejais santykiai tarp centrinės valdžios ir opozicijos arba regioninių (tautinių) partijų valdomų provincijų komplikuojasi. Vokietijoje, Indijoje ir kitose federacijose provinciniai rinkimai, ypač didžiosiose provincijose tampa valstybinės reikšmės politiniu įvykiu. Indijoje kalbama, kad šalį valdyti gali tik ta partija, kuri valdo Uttar Pradešo valstija, kur gyvena virš 100 milijonų žmonių.  Todėl rinkiminėse kamapanijose į provincijų legislatūras labai aktyviai dalyvauja bendranacionalinių partijų ir šalies vadovai.

Akivaizdus federacinės sistemos pranašumas yra glaudesnis ryšys tarp valdžios ir gyventojų, kas ypač aktualu dideliose valstybėse. Suteikdama daugiau teisių ir autonomiją regionams, federacijos užtikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinės valdžios tironijos. Kitas federacijų privalumas yra sugebėjimas adekvatiškai išreikšti tautinių mažumų ir kitų kultūrinių grupių interesus, atsižvelgti į vietinę specifiką. Tai daugeliu atveju sustiprina mažumų pasitikėjimą valstybe,  užtikrina politinėje sistemoje nišą regionų ir mažumų elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinę vienybę. Tačiau federacinė sistema turi trūkumų, kurie žymiai sumažina valdžios efektyvumą ir net gali sudayti pavojų valstybės vienybei. Žymiai sudėtingesnis tampa centrinės legislatyvinės valdžios darbas, ypač konstitucinių pataisų priėmimas, nes tam daugeliu atvejų reikalingas federacijos narių sutikimas. Daug laiko sugaištama, derinant bendranacionalines programas ir sprendžiant klausimus, kurie liečia provincijų interesus. Galiausiai, plati politinė ir teritorinė autonomija skatina, o neretai ir sukuria, regioninį identitetą ir gali sudaryti prielaidas ne lojalumo augimui, o atvirkščiai, separatistinių siekių stiprėjimui.

Formaliai unitarinės ir federacinės valstybės skiriasi centralizacijos lygiu. Tačiau šis skirtumas yra daugiau teisinio ir institucinio pobūdžio,  realiai centralizacijos laipsnis priklauso nuo kitų faktorių. Pirmiausia, tai politinio režimo tipas: bet kokia politinė decentralizacija, realus suvereniteto pasidalijimas yra galimi tik demokratinėse valstybėse. Autoritariniai, kariniai, komunistiniai (išsyrus Jugoslaviją po Tito mirties ir SSSR paskutiniais jos gyvavimo metais) yra nesuderinami su pagrindiniais federalizmo principais. Antra, daug ką nulemia resursų dalis, kurią per mokesčius sukaupia centrinė ir vietinė valdžia. Unitarinėse valstybėse daugumoje atveju daugiausia pajamų sukaupia centrinė vyriausybė: Nyderlanduose – 95%, Didžiojoje Britanijoje – 81%, Prancūzijoje – 78%, Švedijoje – 60%). Japonijoje šis rodiklis sudaro tik 44%, o daugiau negu pusė atitenka provincijoms ir municipalitetams. Ne mažesni skirtumai būdingi ir federacijoms: Australijos centrinė vyriausybė surenka 71% mokesčių, JAV – 56%, Vokietijoje – 42 % (iš likusių 58%  žemės, arba Länder surenka 35% ir savivaldybės – 23%), Šveicarijoje – 32% (kantonai – 45%, savivaldybės – 24%). Nesunku suvokti, kad pajamų dydis yra vienas iš svarbiausių faktorių, nuo kurių priklauso vietinės valdžios autonomija. Tačiau daug nulemia ir tradicija. Pavyzdžiui, Anglijoje nuo seno centrinė valdžia beveik nekontroliavo vietinių išlaidų, o Prancūzijoje net statant naują mokyklą pirma reikėjo gauti Paryžiaus leidimą. Federacijose, kaip taisyklė centrinė valdžia gauna daugiau lėšų, negu reikia jos funkcijoms atlikti, tuo tarpu kai provincijų valdžia turi daugiau funkcijų, negu pinigų. Ši problema yra sprendžiama keliais būdais: 1) perduodant dalį funkcijų centrinei valdžiai (tai daroma visose federacijose, tačiau sukelia politines komplikacijas); 2) perduodant provincijoms mokesčių šaltinius (tačiau tai padidina nelygybę tarp turringesnių ir skurdesnių provincijų); 3) provincijoms perduodami fondai. Pastarasis būdas yra plačiausiai taikomas. Kai kuriose federacijose (pav., Indijoje) lėšos yra perskirstomos tarp valstijų pagal specialias formules, kuriose atsižvelgiama į pajamų lygį vienam gyventojui, turimus resursus, infrastruktūros išsivystymą ir t.t., dažnai (ypač JAV) suteikiami grantai specifinėms programoms vykdyti, arba “blokiniai” – besąlygiški grantai (Australijoje, Kanadoje). JAV septintojo dešimtmečio pabaigoje federaliniai grantai sudarė 1/6 valstijų ir savivaldybių pajamų.

XX amžiuje bendra federacijų vystymosi tendencija buvo augantis federalinės valdžios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismų sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (Šveicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesčius (Kanadoje, Australijoje). Tačiau šiame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvų augimas, kiek didėjanti reikšmė galių, kurios visada buvo centro kopmpetencijoje (gynyba, prekyba).

Į klausimus, kokia valstybės sąranga – unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikšmiškai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms šalims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir dažnai labai specifiškomis regionų problemomis, ne mažiau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės už provincijos reikalus ir todėl sukelia mažiau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinės reorganizacijos (ypač 1956 ir 1971 metų) išdavoje visos didesnės tautos, o šiaurės rytų  pasienyje taip pat ir mažos tautelės, gavo autonomiją, ir tai sustiprino jų lojalumą valstybei. Panaši buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmė Belgijoje ir Ispanijoje.Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina išcentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzdžiai – Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neišvengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaištama pozicijų suderinimui ir toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. (Racionalūs šveicarai, siekdami išvengti bereikalingų debatų, konstitucines pataisas ir daugumą bendravalstybinių įstatymų priima referendumuose). Federacijose neįmanoma išvengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų išlaidų. Amžina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosiosios visada nepatnekintos, kad iš jų per daug atimama, kitos – kad jos pernelyg mažai gauna iš federalinių fondų. Nuo seno ši problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.

Išsivysčiusiose šalyse bendra tendencija yra artėjimas prie maždaug vienodo centralizacijos lygio: unitarinėms valstybėms daugiau būdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinėse, ypač Jungtinėse Amerikose Valstijose, stiprėja integracinės tendencijos ir centralizacija.

Konfederacijos teisiniu atžvilgiu yra ne valstybės, o suverenių valstybių sąjungos, kuriose yra tik kai kurie viršvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sąjungą, kai kurie konfederacijos bruožai būdingi Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS).

Teokratinės valstybės buvo Omejidų ir Abbasidų chalifatai, jėzuitų valstybė Paragvajus XVII amžiuje,  Čečenija imamo Šamilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinę padetį tarp pasaulietinių ir teokratinių valstybių dabar užima tos šalys, kuriose viena iš religijų paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudi Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.

Susiję įrašai:

• Tarptautiniai santykiai ir globalinė politika
• Politinis vystimasis
• Multietninės visuomenės: integracija ar dezintegracija?
• Politinės srovės
• Politinė kultūra ir politinė socializacija