Politinė sistema. Valstybė
Politinė sistema šalia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškinačius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti iš šios definicijos, politinėje sistemoje galima išskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė – tai santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.
Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Dažniausiai išskiriamos keturios tokios subsistemos.
1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, valdžios organai, politinis
režimas, politinės patijos, organizacijos, judėjimai;
2) reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, tuinčiais sąryšį su politikos sfera;
3) komunikacinė subsistema: suma visų ryšių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;
4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, požiūrius ir yra
svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.
Šios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, šalyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipiškų elementų, tačiau jų’ pobūdis, turinys ir tarpusavio ry’siai yra labai daugeliu atžvilgiu mažai panašūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios šalies skirtingų epochų, pavyzd’ziui, XVIII amžiaus ir šių laikų, politinę sistemą.
Politinei sistemai būdinga hierarchiška, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima išskirti aukšciausią, vidurinį (arba tarpinį) ir žemutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir neformalios (šešėlinės, uždaros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai žmonės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir nerašytomis normomis (“žaidimo taisyklėmis”), kad šalia formalių valdžios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi žmonės, neužimą jokių postų valstybinės valdžios struktūrose. Labai dažnai būtent šiose uždarose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir valdžios atstovai sprendžia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdžios nutarimams, arba apskritai yra neafišuojami ir plačiajai visuomenei lieka nežinomi. Tokio pobūdžio struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiškia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl aukštesnės valdžios nutarimų vykdymo, betarpiškai liečia gyventojų interesus.
Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su
kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąryšį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):
A p l i n k a
reikalavimai ______________________ sprendimai
Įėjimas ————————–>| Politinė sistema |————————–> Išėjimas
^ parama |____________________ | veiksmai |
| A p l i n k a |
|_____________________________________________________________________ |
Politinės sistema, ypač šiais laikais, nęgzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (šiuo atveju – valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).
Įėjimas – tai visi reiškiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai – signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo požiūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos maža, sistemai gresia “perkrovimas”, nes netureėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maža reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal šią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:
1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;
2. Interesų išreiškimas;
3. Interesų integracija;
4. Politinė komunikacija;
Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda šeimoje ir mokykloje, įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes, veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reikšmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per žiniasklaidą, betarpiškus kontaktus tarp įvairų grupių.
Apdorojusi signalus, išėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudžia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius žmones ir pan. Spaudžiant įvairioms grupėms, daugelyje šalių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne iš karto, o po ilgų, neretai trunkančių dešimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų. Valstybinė valdžia dažniausiai atreaguoja į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiškai pavojingu valdančiosioms grupėms.
Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia valdžios autoritetą. Tačiau valstybinė valdžia toli gražu ne visada adekvatiškai reaguoja į signalus-reikalavimus, dažnai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereiškia, kad politinės sistemos “išėjime” nieko nevyksta. “Išėjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdžios, arba net prieš jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis išspręsti iškilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jegų, sumažėja parama valstybinei valdžiai. Labai išraiškinga reakcija į valdžios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto dešimtmečio pabaigos “dainuojančios” (Čekijoje – “aksominė”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.
Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar mažiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priešiskos grupės įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas šiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.
Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai išnykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, dažnai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl iškyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).