Politinė sistema. Valstybė
XX amžiuje bendra federacijų vystymosi tendencija buvo augantis federalinės valdžios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismų sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (Šveicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesčius (Kanadoje, Australijoje). Tačiau šiame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvų augimas, kiek didėjanti reikšmė galių, kurios visada buvo centro kopmpetencijoje (gynyba, prekyba).
Į klausimus, kokia valstybės sąranga – unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikšmiškai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms šalims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir dažnai labai specifiškomis regionų problemomis, ne mažiau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės už provincijos reikalus ir todėl sukelia mažiau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinės reorganizacijos (ypač 1956 ir 1971 metų) išdavoje visos didesnės tautos, o šiaurės rytų pasienyje taip pat ir mažos tautelės, gavo autonomiją, ir tai sustiprino jų lojalumą valstybei. Panaši buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmė Belgijoje ir Ispanijoje.Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina išcentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzdžiai – Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neišvengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaištama pozicijų suderinimui ir toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. (Racionalūs šveicarai, siekdami išvengti bereikalingų debatų, konstitucines pataisas ir daugumą bendravalstybinių įstatymų priima referendumuose). Federacijose neįmanoma išvengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų išlaidų. Amžina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosiosios visada nepatnekintos, kad iš jų per daug atimama, kitos – kad jos pernelyg mažai gauna iš federalinių fondų. Nuo seno ši problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.
Išsivysčiusiose šalyse bendra tendencija yra artėjimas prie maždaug vienodo centralizacijos lygio: unitarinėms valstybėms daugiau būdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinėse, ypač Jungtinėse Amerikose Valstijose, stiprėja integracinės tendencijos ir centralizacija.
Konfederacijos teisiniu atžvilgiu yra ne valstybės, o suverenių valstybių sąjungos, kuriose yra tik kai kurie viršvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sąjungą, kai kurie konfederacijos bruožai būdingi Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS).
Teokratinės valstybės buvo Omejidų ir Abbasidų chalifatai, jėzuitų valstybė Paragvajus XVII amžiuje, Čečenija imamo Šamilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinę padetį tarp pasaulietinių ir teokratinių valstybių dabar užima tos šalys, kuriose viena iš religijų paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudi Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.