Politinės srovės
Liberalizmas
Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinoomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).
Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.
Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: XVIII a. pabaigos maastytojas
Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip rašė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas, mažumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.
Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį – apsugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyveimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo mažiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas išreikštas ir prancūzišku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).
Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.
XIX a. pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam būdinga:
- siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;
- valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;
- socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;
- valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisės ir laisvių užtikrinimo.
Naujasis liberalizmas Vakarų Europoje faktiškai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip “naktinio sargo” koncepcijos. Ypač ryškus posūkis įvyko po ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vykusios pasaulinės depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) “naujasis kursas” (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdavių piktnaudžiavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, viešųjų darbų /public works/ plėtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo įvedimas kitose šalyse reiškė, kad paminėtus naujojo liberalizmo principus pradėta įgyvendinti.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaudžiant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai iš dešinės ir socialdemokratai (JAV – demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentinių partijų (išskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso požymiu. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija virš 50 partijų. Tačiau daugumas jų (išimtys – JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atrodo konservatyviomis.
Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai sumažėjo pirmiausia todėl, kad jo pagrindiniai principai išsivysčiusiose šalyse seniai įgyvendinti, į juos žiūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX amžiuje, vieta yra istorijos šiukšlyne”. Tačiau šis verdiktas gali pasorodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių režimų įvairiose šalyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) žlugiimo labai išaugo liberalizmo sąlininkų skaičius ir atsirado nauji milžiniški plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.
Konservatizmas
Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).
Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatorių nuomone žmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas – ribotas. Todėl jie atmetė Švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomeninės sutarties koncepciją, kurios logiškas tėsinys buvo individo laisvė. Būdamas aritokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo žmogaus, visuomenės ir valstybės santykius. Konservatorių nuomone visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl indidvidas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbė: “Žmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenė sukuriama tik sau”. Tačiau toliau ši idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, žmonės iš prigimties nėra ir negali būti lygūs, todėl visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikėjo, kad taikos ir tvarkos negalima išsaugoti, jei nelaikomasi tradicijų, nepuoselėjamos ilgaamžės institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvė kaip ją suprato Prancūzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikrąja laisve, kurią turi anglai papročių ir tradicijų dėka. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomeninės santavarkos pertavarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybės vardan.