Politinės srovės
Chalifato tikslu musulmonų teisininkai skaitė islamiškojo socialinio teisingumo realizacija, tikinčiųjų ummos interesų gynimą. Tačiau faktiškai islamo politinė teorija ignoravo liaudį. Bendrijos vardu islamo teisinės normos įtvirtino elitų viešpatavimą. Jau Omeijidų chalifate (661-750) susiformavo despotiška monarchija, chalifo “rinkimai” tapo formalumu: religinis elitas automatiškai tvirtino chalifo pasiūlytą įpėdinį, o vėliau ir bet kokį valdžios uzurpatorių.
Tradicinė chalifato koncepcija užima svarbią vietą šiuolaikinių musulmonų valstybės ir teisės teoretikų darbuose. Palygindami chalifatą su šiuolaikinėmis politinėmis sistemomis, jie teigia, kad chalifatas yra daug tobulesnis, turi visas atstovaujamos demokratijos institucijas.
Daugelyje musulmoniškųjų šalių monarchą (karalių, emirą, šeichą) formaliai “renka” religinių autoritetų kolegija. Saudų Arabijoje karaliui priklauso aukščiaušia vykdomoji ir teismine valdžia, be to, jis gali vetuoti įstatymus. Jungtiniuose Arabų emiratuose karalius pats priima įstatymus. Kai kurios musulmonų valstybės oficialiai paskelbtos islamiškomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir šarija yra teisės pagrindas (Saudų Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybės tipui skaitomi Iranas, Saudų Arabija, JAE.
Teoriškai islamo valstybė neturi sienų – visa musulmonų umma turėtų sudaryti vieną valstybę su bendra armija, žalia islamo vėliava (su pusmėnuliu), biudžetu. Musulmonų valstybės užsienio politika turi tarnauti vienam tikslui – islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybė turi rūpintis savo piliečių švietimu ir gerbbūviu ir auklėti juos kaip giliai tikinčius musulmonus.