Politinis režimas
Funkcionalinį politinių sistemų aspektą išreiškia politinis režimas – politinių santykių tarp visuomenės ir valstybės visuma, valstybinės valdžios formavimo ir funkcionavimo metodų sistema. Politinio režimo charakteristika duoda atsakymą į klausimą: kam priklauso valstybinė valdžia ir kaip ji naudojama. Kaip rašo prancūzų politologas Raimondas Aronas, “režimai skiriasi vienas nuo kito politinių vadovų rinkimo procedūromis, realios valdžios subjektų paskyrimo būdais, valdžios viršenybės fikcijos transformacija į tikrąją valdžią” (1993: 48).
Dabar dažniausiai priimta skirti du režimo tipus: demokratinius ir autoritarinius (autokratinius). Totalitarinį (fašistinį, komunistinį) režimą vieni tyrinėtojai skaito esant kraštine autoritarinio režimo forma, kiti – atskiru tipu. Dažnai atskiru tipu skaitomas ir mišrus, arba pereinamasis režimas, kurį be išlygų negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Kaip autoritarizmo sinonimas neretai varojamas terminas diktatūra, kurio pagrindine reikšmė yra politinės, ekonominės ir ideologinės valdžios koncentracija vieno vadovo arba siauros grupes rankose. Todėl politinių režimų tipologija ir klasifikacija yra vienas iš kebliausių ir sudėtingiausių politikos mokslo klausimų. JAV politologas Robertas Dahl’is siūlo atsisakyti griežtos tipologijos ir vietoj jos naudoti dinamišką schemą, kurioje kampus užima abstraktūs režimų modėliai, o konkrečios sistemos yra tik artėjimas prie vieno iš kraštinių taškų: uždaros hegemonijos, poliarchijos, konkurencines oligarchijos ir inkliuzyvios hegemonijos. Didžiausią lauką šioje schemoje užima tarpiniai arba mišrūs režimai:
__________________________________________
^ Konkurencinės Poliarchijos
| oligarchijos
| / III
Liberalizacija | I /
(vieša konku- | /
rencija) | Mišrūs /
| režimai /
| /
| /
| /
| /
| Uždaros / II Inkliuzyvios
| hegemonijos / hegemonijos
|________________________________________>
Inkliūzivumas (dalyvavimas)
(R.Dahl 1971: 7)
Pagal Roberto Dahl’io schemą skirtingi režimai nėra įspraudžiami į griežtai atsiribojusias kategorijas, o užima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga vieša konkurencija dėl valdžios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias – link konkurencines oligarchijos, ir tik žymiai vėliau, nuo XIX amžiaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, režimas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose šalyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur režimas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platūs gyventojų sluoksniai), tačiau realios konkurencijos galimybės yra ribotos.
Roberto Dahl’io schemą galima skaityti bene geriausiu politinių režimų klasifikacijos problemos sprendimu. Tačiau politiniame diskurse, žiniasklaidoje ir kasdieninėje kalboje nuo senovės Graikijos laikų yra vartojamos sąvokos “demokratija”, oligarchija, tironija, o XX a. pabaigoje dažniausiai kalbama apie du režimų tipus: demokratinį ir autoritarinį (arba autokratinį).
Demokratinis režimas
XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus išryškėjo trys požiūriai į demokratiją:
1) pagal valdžios šaltinio kriterijų demokratija yra liaudies valdžia;
2) pagal valdžios tikslų kriterijų demokratija yra valdžia, veikianti žmonių labui ir jų vardu;
3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, užtikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdžios organus.
Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau – valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai – beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai teigė antikiniai autoriai, tik mažose valstybėse, tokiose kaip senovės Graikijos poliai. Naujaisiais laikais žinoma nemaža pavyzdžių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios valdžia – ochlokratija. Tai gali atsitikti tik epizodiškai ir, svarbiausia, vietiniu, o ne valstybės mastu, todėl ochlokratijos fenomenas paprastai nėra aktualus klausimas. Teorinės ir praktinės problemos iškyla, bandant išsiaiškinti liaudies valią.
Viena iš demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiškai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasdešimt piliečių sprendžia kaimo ar mažos gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius žmonių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma šalies mastu. Vienintele išeitis yra patikėti sprendimų priemimą išrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, išrenka savo atstovus ir įgalioja juos išreikšti ir ginti rinkėjų interesus. Šita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.
Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir mažumos paieška. Dažniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrėžianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amžiaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiškai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai dažnai, ypač jei persvara yra nežymi, priimtas sprendimas išreiškia faktiškai mažumos nuomonę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija mažumos (arba mažumų atžvilgiu); ketvirta, visos išvardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neišvengiamą didėliose bendrijose atstovavimo principą.
Dėl visų šių priežasčių šiuo metu populiariausias yra požiūris, kad demokratija yra tam tikras valdžios formavimo būdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos – tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėtį” (Zeigler 1993: 74). Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti valdžią. Kitaip tariant, demokratija turi (1) kiek galima sumažinti tikimybę, kad valdžia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos priešams ir (2) kaip galima daugiau apriboti piktnaudžiavimą valdžia ir valdančiųjų galimybes pridaryti žalos.
Demokratijos prielaidos
Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Iš to galima daryti išvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.
Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalejimu. Daugumoje demokratinių šalių šie rodikliai iš tiesų yra aukšti, tačiau ir išimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki šiol yra neturtinga šalis, daugumas jos gyventojų mažaraščiai. Iš kitos puses aukštas išsivystymo lygis neužtikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. Žlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos išsivystymo lygis praktiškai buvo identiškas, tačiau pastarojoje šalyje demokratinis režimas neįsigalėjo.