Politinis režimas
Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: “naujas žmogus”: entuziastingas ir atsidavęs režimui.
Realūs ir potencialūs režimo turi įsitikinti savo bejėgiškumu ir baimintis, kad net už mažiausią nelojalumo apraišką jie būs griežtai nubausti. Masinės represijos buvo ypač būdingos Sovietų Sajungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).
Ryškiausios totalitarizmo formos yra fašizmas ir bolševizmas. Ideologijos pobūdžiu jie priešingi ir nieko bendra neturi. Vokiškajam fašizmui būdingas tautos ir rasės kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai išvystytos ir užbaigtos ideologijos nacizmas neturėjo. Bolševizmas atvirkšciai, proklamuoja internacionalizmą (darbo žmonių, tautų, progresyviosios žmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių ir prielaidų svarbą ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos pakopa. Tiktai Brežnevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbęs, kad sovietinės politinės sistemos branduolys yra KPSS).
Poststalininiį režimą Sovietų Sajungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti – autoritariniu, ar viena iš autokratijos atmainų (ideokratija).
Totalitariniu režimu laikytinas ir Libijos, oficialiai vadindamos Socialistinė Libijos arabų liaudies džamahirija (Al Jumahiriyah al Arabiyah al Libiyah ash Shabiyah al Ishirakiyah). Formaliai valdžia priklauso liaudžiai (per tarybas), tačiaui faktiškai Libija yra karinė diktatūra. Svarbiausia nacionalinė šventė – Revoliucijos diena yra rugsėjo pirmoji – tą dieną 1969 metais pulkininkas Muammar Abu Minyar al-Qadhafi įvykdė karinį perversmą ir užgrobė valdžią. Aukščiausias vyldomosios valdžios organas formaliai yra Generalinis liaudies komitetas, kurį renka tarybos. Įstatymų leidybos organą – Generalinį liaudies kongresą taip pat renka tarybos. Dalyvavimas tarybų rinkimuose yra privalomas visiems piliečiams. Politinių partijų nėra, nelegaliai veikia tik siauri arabų nacionalistiniai sąjūdžiai. Oficiali doktrina suformuluota Qadhafi “Žaliojoje knygoje”. Naftos eksporto dėka Libija yra viena turtingiausių Afrikos šalių (per capita GDP 1995 6510 USD – aukščiausias)
Mišraus tipo ir pereinamieji režimai
Šie režimai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir žymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinėtojai juos vadina “autoritariniu parlamentarizmu” ar net “autoritarine demokratija”. Pagal R.Dahl’io klasifikaciją jie išsidėsto tarp uždaros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arčiau konkurencinės hegemonijos (Didžioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Čekoslovakija) arba arčiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS žlugimo išvakarėse, dabartinė Ukraina, Slovakija, Albanija).
Pereinamojo tipo režimai dažniausiai yra nestabilūs. Politikoje aktyviai reiškiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis režimas užspaudavo, ir tai kelia grėsmę pereinamajai sistemai. Opozicija reikalauja daugiau teisių (Liaudies frontas Azerbaidžane). Jei daromos nuolaidos, gali paspartėti demokratijos konsolidacija (Baltijos ir Vidurio Europos valstybės devintojo dešimtmečio pavaigoje), tačiau neretai imamasi represiju ir grįžtama prie autokratijos. Šiaip ar taip, pereinamasis režimas negali ilgai stovėti prie demokratijos slenksčio.