Politinis vystimasis
Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai yra viena iš politologinių koncepcijų, buvusi ypač populiari šeštame ir septintame dešimtmečiuose (political development). Ji buvo plačiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinėse Azijos ir Afrikos šalyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politinių sistemų evoliucija link Vakarų, ypač anglosaksų demokratinės sistemos modelio. Plačiaja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyčiai politinėje sistemoje, politinėje kultūroje ir elgsenoje.
Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, išorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kryžkelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtą revoliucionierių (Lenin ir Co.) atvykymą į Rusiją 1917 m. pavasarį galima skaityti atsitiktiniu įvykiu, nulėmusiu bolševikinį perversmą, tačiau pastarasis pasisekė todėl, kad karo sąlygomis Rusijoje labai sustiprėjo nepasitenkinimas carine valdžia ir ją pakeitusia laikinąja vyriausybe. Tai atvėrė revoliucijos galimybę kaip vieną iš alternatyvų evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai į steigiamąjį susirinkimą). Bolševikų atvykimas ir valdžios nesugebėjimas izoliuoti juos padarė perversmą neišvengiamu. Atsitiktinumais galima skaiyti taip pat daugybė klaidingų, voliuntaristinių sprendimų, kurių daug kiekvienos šalies istorijoje.
Politinį vystymąsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu požiūriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzdžių, iliustruojančių kaip civilizacijos, kultūros, valstybės, pasiekusios aukščiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultūrinio vystymosi pakopas, vėliau šimtmečius degraduoja ir neretai visai išnyksta. Tai būdinga ir politinėms sistemoms. Jų raidoje išskiriami keturi pagrindiniai etapai:
1) politinės sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perėjimas iš vienos sistemos, išsėmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprėjusių antisisteminių grupių požiūriu, į kitą sistemą. Formavimosi periodu keičiasi politinės institucijos, procedūros, sprendimų priėmimo mechanizmos, normatyvinė politinė kultūra;
2) politinės sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminėtose sferose įsitvirtina, o taip par sutvirtėja valdančiųjų grupių pozicijos; šiam etapui būdinga sistemos reprodukcija ir nusistovėjusios sąveikos formos su išorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama “įejimo” stadijoje ir sprendimais bei veiksmais “išėjime”);
3) politinės sistemos evoliucija susieta su socialinių politinių jėgų balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyčiais; nuo XIX amžiaus vidurio politinės sistemos daugumoje Vakarų šalių beveik visais atžvilgiais labai pasikeitė, tačiau visos reformos vyko tos pačios sistemos rėmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;
4) politinės sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunančios tendencijos, veikiant antisisteminėms grupėms, labai susilpnėja parama ir sistemos sugebėjimas adekvatiškai reaguoti į jų spaudimą ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartą ir represijas, arba centrinė valdžia nustoja efektyviai kontroliuoti periferiją ir tada įvyksta sistemos dezintegracija (Romos, Didžiųjų Mogolų imperijos, Sovietų Sąjunga, buvusi Jugoslavija.
Per žinomą žmonijos istorijos periodą nueitas didžiulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovės laikais ir viduramžiais žymiai sudėtingesnė tapo valstybė ir labai išaugo jos funkcijų apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai išaugo piliečių paramos valstybei vaidmuo, šalyse, kur įsigalėjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinė valdžia tapo viešos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyčius, įvykusius per pastaruosius keletą amžių, reikšmingiausiais galima skaityti sekančius.
1) Sudėtingesnė tapo visuomenės politinė sistema: atsirado naujos politinės srovės, susiformavo ir svarbią vietą užėmė politinės partijos ir judėjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujų elementų, atliekančių specializuotas funkcijas ir atatinkamai išaugo valdymo aparatas (biurokratija).
2) Išaugo gyventojų politinis dalyvavimas. Labai padidėjo skaičius grupių, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia “įėjimo” stadijoje). Naujausiais laikais valdžia tapo prieinama trečiajam luomui, vėliau masinių judėjimų (darbininkų, profesinių sąjungų, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojų sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, įvedus visuotinę rinkiminę teisę bent juridiškai visi piliečiai gali dalyvauti formuojant valdžią. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo būtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes priešingu atveju padidėja atstumas tarp valdžios ir piliečių, politika tampa elitų tarpusavio kovos dėl valdžios ir privilegijų arena, išauga korupcija, politinės partijos ir valstybinė valdžia netenka piliečių paramos.
3) Susiformavo visiškai naujo tipo politinė kultūra: naujos politinės vertybės, lūkesčiai, elgsenos normos. Ypač ryškus pavyzdys yra politinės laisvės ir žmogaus teisių samprata. Piliečio ir valstybės santykių problemą nagrinejo dar antikinės Graikijos filosofai, sprendę ją valstybės (polio) naudai. Naujaisiais amžiais Europoje (bet ne Rytuose) įsigalejo visuomeninės sutarties teorija, anot kurios valstybė turi apsaugoti pagrindines žmogaus teises (gyvenmo, laisvės, nuosavybės), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX amžiaus pradžios politinės laisvės samprata tampa universalia, visame pasaulyje pripžinta politine vertybe ir net autokratiškiausieji pasaulio režimai skelbia save laisvės šalininkas (stalinistinė Sovietų Sąjunga – “laisviausia šalis pasaulyje”, Kuba – “laisvės sala”). Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus teisės tampa visuotinai pripažinta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioninių (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautinių dokumentų.
4) Nuo XIX a. formuojasi globalinė politinė kultūra. Pradžioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada įjugtose į Vakarų valsrybių kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos šalyse pradėjo vesternizacija kaip vienas iš modernizacijos aspektų: pamažu elitiniai sluoksniai perėmė metropolijų politines normas, teisinės valstybės sampratą, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis režimas pagal defiiciją yra autokratiškas (suveneritetas priklauso metropolijai), tačiau kolonijose (ypač D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju – taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios valdžios funkcijas tradicinėms institucijoms), o svarbiausia, įvedus europietiška švietimo ir aukštojo mokslo sistemą ir vystantis žiniasklaidai, pradėjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idėjos. Demokratinės normos ir procedūros labiausiai įsigalėjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje šalių demokratinio tipo politinės sistemos, kurias sukūrė prieš išeidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir užleido vietą autoritariniams režimams, demokratinis eksperimentas sudarė paliko ženklų pėdsaką politinėje kultūroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisias dešimtmečiai, paspartėjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripažintos liberalizmo įdėjos tampa masinės politinės sąmonės elementu. Tai, “dainuojančios revoliucijos” Rytų ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse), politinė liberalizacija Pietų Korėjoje, Taivane, daugelyje Lotynų Amerikos šalių akivaizdžiai patvirtina, kad masinė ir profesionalioji politinė daugelio šalių polinė kultūra įsisavino bazinius globalinės politinės kultūros elementus.
5) Formuojasi pilietinė visuomenė ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidėja eilinių žmonių vaidmuo: neskaitant antikinių poliu, kurie iš šiuolaikinės perspektyvos atrodo kaip minivalstybės, pirmą kartą istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus valdžios lygius) nustojo būti siaurų elitinių grupių privilegija: nors galima argumentuotai įrodynėti, kad valdo mažuma, svarbu tai, kad jos valdžia dabar apriboja ne tik teisinės normos (arba tradicija ankstyvesnėse visuomenėse), bet ir nuolatinis visuomenės arba atskirų interesų grupių spaudimas. Valdymo procesas, sprendimų priėmimas tapo nepalyginamai sudėtingesnis, negu praeityje. Ypač tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskaldžiusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinė valdžia negali imtis strateginių uždavinių sprendimo, priversta nuoat laviruoti, tampa nęfektyvi.