PRANCŪZŲ LINGVISTIKOS MOKYKLA: KITŲ SRIČIŲ TYRINĖTOJAI
Kitas žymus sociologist. Krypties atstovas Žozefas VANDRIJESAS (Vendryès, 1875-1960). Jis, kaip ir Mejė, buvo indoeuropeistas, vienas iš žymiausių baltistikos specialistų. Pagrindinis jo teorinis darbas yra “Kalba. Lingvistinis įvadas ir istorija”. Jis nuosekliai laikėsi bendros prancūzų sociologizmui būdintos tezės, kad kalba yra socialinis reiškinys. Ja remdamas, jis bandė teoriškai pagrįsti ryšį tarp vidinės kalbos sandaros ir sąlygų, kuriose kalba funkcionuoja (t.y.visuomenės socialinė struktūra, kultūros lygis ir t.t.). Jis pastebėjo ir akcentavo sąlygišką vidinės kalbos sandaros savarankiškumą. Jis manė, kad nėra tiesioginio ryšio tarp tautos gyvenimo, jos kultūros raidos, tos tautos kalbos gramatinių kategorijų. Kiekvieno lingvistinio ženklo, pvz. žodžio, forma yra atsitiktinis ir sąlyginis dalykas. Dėl šios priežasties žodžio forma gali būti ir individualios kilmės. Tačiau ne visi individualios kilmės žodžiai tampa visų vartojamais žodžiais. Kad jais taptų, jie turi įgyti savo vietą kalbos sistemoje, atitikti jos tendencijas. Šį Vandrijeso teiginį patvirtina literatūrinių (bendrinių) kalbų istorija: ne kiekvienas kalbininkų ar rašytojų pasiūlytas žodis įsitvirtina bendrinėje kalboje.
Panašiai kaip Mejė, Vandrijesas manė, kad žodžių reikšmės kitimo priežastis yra socialiniai faktoriai. Kalbos gramatinės sandaros vystimąsi jis aiškino kaip 2 peišingų tendencijų susidūrimą. Pasak jo, kalba nuolatos kinta, nes viena vertus, vyksta jos formų įvairėjimas (diferenciacija), o kita vertus – unifikacija (vienodėjimas, paprastėjimas). Toks gramatinės sandaros kitimo aiškinimas rodo, kad kalbos kitimas yra vidinė pačios kalbos sistemos būtinybė, o ne vien išorinių faktorių sąlygojamas procesas (panašią mintį kėlė ir Kruševskis).
Be šių teorinių dalykų Vandrijesas iškėlė emocinės kalbos problemą. Jo teigimu, kiekvienas šnekos aktas yra emociškai nuspalvintas, šnekoje nėra paprasto konstatavimo-viskas joje yra tam tikros emocinės būsenos, nusiteikimo išraiška. Todėl, jo manymu, vienas ir pats turinys niekada nenusakomas vienodai.
Kitas žymus prancūzų lingvistikos mokyklos atstovas E. BENVENISTAS (1902-1976) – mylimiausias Mejė mokinys, kuriam 1935m. jis paliko savo katedrą Collège de France ir Paryžiaus lingvistų draugijos pirmojo sekretoriaus pareigas.
Benvenistas priklauso jaunesniajai prancūzų lingvistų kartai. Jo požiūriui paveikė 30-aisiais metais išpopuliarėjusios struktūralistinės lingvistikos idėjos. Tačiau jis nepriklauso nei tradicionalistams, nei struktūralistams, nes jo pažiūrose nėra kraštutinumų, kurie būdingi abiejų krypčių atstovams. Jo pažiūros yra labai savarankiškos ir jau pačios savaime gali būti laikomos atskira kalbotyros kryptimi.
Benvenistas yra indoeuropeistas. Sekdamas savo mokytojo pavyzdžiu, vienintele teisinga kalbos analizės metodika laikė kruopštų darbą su tiriamąja medžiaga, visišką tiriamosios kalbos mokėjimą. Žymiausias jo darbas yra “Indoeuropietiškų kalbų žodžių darybą” (1935). Čia yra pristatyta jo garsioji ide. šaknies teorija, kuri leidžia rekonstruoti pirmykštės ide šaknis. Jis taip pat paskelbė straipsnių seriją – “Apie lingvistikos ženklo prigimtį”, “Struktūros sąvoka lingvistikoje”. 1974m. rusų kalba išėjo Benvenisto darbų rinktinė “Obščaja lingvistika”, kuri yra 1966 metais Paryžiuje pasirodžiusio veikalo “Bendrosios lingvistikos problemos” vertimas.
Kiti žymūs Prancūzų lingvistinės mokyklos atstovai: Jean-Pierre Rousselot, Michel Bréal, Maurice Grammont, Antoine Meillet, Ferdinand de Saussure ir kiti.