Priešmokyklinio amžiaus vaikų kūno kultūra

Moksliniai tyrimai rodo, kad tarp centrinės nervų sistemos ir raumenų yra glaudūs grįžtamieji ryšiai. Judėjimas sumažina jaudinimą galvos smegenų žievėje, nes iš judančių raumenų plin­tanti nervinė impulsacija sukelia apsauginį slopinimą. Antra vertus, energinga mankšta skatina vegetacinės nervų sistemos simpatinės dalies veiklą, dėl to pagerėja bendras organizmo bio­tonas ir įvairios neuroreguliacinės funkcijos. Žaidimai ir prati­mai gerina galvos smegenų kraujotaką, intensyvina medžiagų apykaitos procesus ir neurodinamiką normalizuoja pagrindi­nių nervinių procesų jėgą, pusiausvyrą, paslankumą. Taigi cen­trinės nervų sistemos funkcinė būklė psichinės funkcijos, emo­cijos glaudžiai susijusi su raumenimis. Nuolatinė dozuota raumenų veikla iškrauna psichoemocinę įtampą, grąžina gerą nuotaiką ir savijautą. Reguliari fizinė veikla teigiamai veikia vaiko sveikatą, didina fizinį ir protinį darbingumą.

Vaikams būdingas siekimas judėti, be paliovos ką nors veik­ti, nuolat mostiguoti rankomis, kojomis. Mažylis nesąmoningai, lyg ir instinktyviai mankština raumenis įvairiais judesiais, ku­rie skatina organizmo veiklą, raiščių, sąnarių darbą, parengia vaiko judamąjį aparatą įvaldyti sudėtingesnius judesius. Stebėdami mažylį pamatysime, kiek kartų jis pritupia, spyruokliuo­ja kojomis, lyg ir bando atlikti veiksmą. Kartu vaikas įtraukia į darbą tuos mechanizmus, raumenis ir juos reguliuojančius ner­vinius centrus, kurie vėliau dalyvauja atliekant įvairius judesius. Taip vaiko judesiai lavėja, kaskart darosi vis koordinuotesni, tikslesni, daiktai ir žaislai labiau paklūsta rankai. Pats veiksmas vaikui teikia džiaugsmo, pasitenkinimo, žadina norą vėl ir vėl kartoti judesį, skatina veikti vis aktyviau ir savarankiškiau. To­kį natūralų siekimą judėti būtina palaikyti.

1. Visapusiškos asmenybės ugdymas.

Mažųjų kūno kultūra ne vien kūno mankšta ir fiziologinių funkcijų treniruotė. Tai- universali visapusiškos asmenybės ugdymo praktinė mokykla: galingas stimulas protui, vidinių          galių pasireiškimo ir plėtojimo, gražaus elgesio, estetinių jausmų bei darbštumo formavimo priemonė.           Žaidybiniai veiksmai,­ imitavimas, muzika, įdomus pasakojimo turinys sudaro emocinį foną, kuris skatina vaikus savo vidinį pasaulį, jausmus išreikšti kūno judesiais, veiksmais, gestais, mimika, garsais. Vaikas lengvai persikūnija į pasakų personažą, laki vaizduotė sukuria simbolinius veiks­mus, kuriais jis išsivaduoja iš kasdienės veiklos (rengtis, praus­tis, valgyti), tenkina savo dvasinius poreikius. Čia palankios sąlygos pasireikšti vaikų elgesiui, jų gebėjimams savarankiškai spręsti iškilusius uždavinius, patiems rasti išeitį iš vienos ar ki­tos situacijos. Žaidimo taisyklės skatina paklusti, laikytis draus­mės ir tvarkos, derinti savo veiksmus su draugų judesiais, gebėti veikti kolektyviai, draugiškai dalintis įvairiomis priemonėmis ir žaislais.

Judesių lavinimas neatsiejamas nuo vaiko protinio ugdymo. Fizinė veikla praturtinama užduotimis intelektui ugdyti, pasauliui pažinti. Pavyzdžiui, suskaičiuoti, kiek kartų metei kamuolį aukštyn, draugui, kiek kartų sugavai, pasakyti, kuris kamuolys guminis ar kimštinis yra didesnis, kuris sunkesnis, kokios jis formos ir spalvos. Arba, tarkime, nustatyti, kokios formos taikinys, į kurį metamas smėlio maišelis- skri­tulio, kvadrato, ar trikampio. Kokių spalvų ant jo nubrėžti koncentriniai ratai, kuris iš jų didesnis. Taikinys -tai skritulys, nes jo vidus pilnas, o gimnastikos lankas- apkritimas, nes jo vidus tuščias. Pabandyk įlipti į lanką, peršokti per jį, pralįsti.

Kiekviena užduotis turi ne tik lavinti vaiko fizines išgales, bet ir skatinti mąstyti, pažinti aplink esančius daiktus, jų savy­bes, nustatyti erdvinius ryšius, laiko trukmę, atstumą iš akies.

Vaikai pratinami pajusti žmogaus fizines galimybes, paly­ginti savo fizinį pajėgumą su draugų ir suaugusiųjų, nustatyti kūno judėjimo greitį, jėgą, ištvermę, atskirų kūno dalių  kryptį, amplitudę, įvairias padėtis, diferencijuoti jėgos paramet­rus, derinti įvairių kūno dalių judesius. Muzika padeda pajusti judesių grakštumą, lengvumą, tempą, ritmą.

Vaikai pratinami padėti auklėtojai išdėlioti įvairias prie­mones ir įrankius, juos sutvarkyti, prižiūrėti aikštelės, salės, inventoriaus švarą ir tvarką.

5.      Visapusiškas vaikų fizinių galių lavinimas.

ikimokykli­nio amžiaus vaikų fizinio ugdymo pagrindas yra visapusiškas fizinis parengimas, kompleksinis fizinių ypatybių lavinimas. Žai­džiami įvairūs žaidimai, kuriuose dominuoja visi pagrindiniai judesiai: ėjimas, bėgimas, šuoliai, mėtymai, laipiojimo veiksmai, pusiausvyros pratimai. Taip pat vaikai prieinama jiems forma supažindinami su įvairių sporto pratimų ir žaidimų elementais: vasarą- važinėjimu dviratukais, paspirtukais, plaukimu, krep­šiniu, badmintonu,          futbolu; žiemą- važinėjimu rogutėmis, slydimu ledo takeliais, slidinėjimu, čiuožimu, ledo rituliu. Įvairūs pratimai ir žaidimai praturtina vaikų judamąją patirtį; su­pažindina su įvairiais judesiais, sporto šakų elementariausiais veiksmais. Fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai. Greitumas, ištvermė, jėga, vikrumas, pusiausvyra- tarpusavyje glaudžiai susi­jusios ypatybės. Praktiškai negalima įsivaizduoti vienos ku­rios nors ypatybės tobulinimo. Harmoningai išvystytos fizinės ypatybės didina vaikų judėjimo galimybes, tobulina koordina­cinius rnechanizmus, sudaro palankias sąlygas įvaldyti vis daugiau naujų judesių.

Mažųjų kūno kultūra neatsiejama nuo visų raumenų grupių lavinimo. Ypač svarbu lavinti silpnesnes raumenų grupes, pavyz­džiui, pilvo preso raumenis, kurie užtikrina normalų vidaus organų darbą. Kartais daroma per mažai judesių, lavinančių pil­vo preso, pečių juostos ir riešo raumenis. Pastebima dešinės ir kairės rankos asimetrija- netolygus dešinės ir kairės rankos jėgos vystymasis.

Vaikai pamažu sistemingai mokomi kaskart vis sudėtingesnių judesių. Sąlygos dažnai keičiamos, palengva sunkinamos. Ju­desiai atliekami iš įvairių pradinių padėčių, keičiama judesių atlikimo kryptis, amplitudė, greitis. Veiksmai atliekami su įvairaus dydžio, formos, svorio įrankiais. Tai ugdo gebėjimą dife­rencijuoti judesių parametrus­ pajausti erdvę, suvokti laiko truk­mę. Čia nereikia pernelyg daug mokyti technikos. Turime turėti galvoje ne tik tai, kokių rezultatų vaikai gali pasiekti treniruo­damiesi, bet ir tai, kokių fizinių ir dvasinių jėgų tam reikės. Nevertėtų stengtis per anksti mažylį mokyti jam dar nesupran­tamų dalykų, monotoniškai diena iš dienos kartojamų sudėtin­gų, didesnių fizinių ir psichinių pastangų reikalaujančių judesių.

Puslapiai: 1 2

Share on Facebook