Psichodermatologija
Psichodermatologija – psichosomatinės medicinos sritis, tirianti odos ir psichikos sąveika. Jos objektas – odos ligomis sergančiųjų psichologinės problemos (intrapsichinės ir tarpasmeninės) bei psichosocialiniai faktoriai, galintys būti tiek ligos priežastimi, tiek pasekme (Niemeier V., 2002).
Iki 80% besikreipiančiųjų į dermatologą reikalinga psichologo, o neretai ir psichiatro pagalba. Cotterill J.A.British Journal Dermatology,1998.
Odos ligos visada turi neigiamos įtakos pacientų gyvenimo kokybei, psichosocialinei adaptacijai. Visuomet yra ryšys tarp odos ligos ir psichologinio distreso. Kuo geriau suprasime odos ligų ir psichologinių sutrikimų tarpusavio sąveiką, tuo efektyvesnis bus gydymas, gerės ligonių gyvenimo kokybė.
Barankin B.Psychosocial effect of common skin diseases, 2002.
“Dirbdama ligoninės odos ligų skyriuje, pradėjau įdėmiau klausytis, apie ką kalba mano ligonės jų medicininės apžiūros metu, ir dar svarbiau - apie ką jos nekalba. Pacienčių oda gyvai ir aiškiai išreiškė jų nepakeliamą skausmą, apie kurį jos negalėjo nei kalbėti, nei galvoti. Kadangi žodžiai joms buvo neprieinami, savo jausmus jos reiškė kūno kalba, o aš, kaip gydytoja, turėjau juos suprasti ir galvoti, kaip suteikti ligonėms palengvėjimą…”
Dinora Pines “A woman’s unconscious use of her body. A psychoanalytical perspective”, London, 1993
GielerU.,Niemmeir 2001m. apklausė Vokietijos dermatologus.85%-psicholog.veiksniai svarbūs.5%klinicistų- dermatologų yra įgiję psichoterap sertifikatą.
Psicholog gyd būdai- gyd žodžiu, santykiu, ryšiu. Gydymo instrumentas -gydančiojo psichika, objektas-paciento psichika,o per ją-biologinis kūnas bei socialinis kontekstas.
Odos psichologinės funkcijos:
Riba tarp asmens ir aplinkos, žmogaus ir kitų žmonių.Winikotas:nėra tokio dalyko kaip naujagimis.
Kontakto organas,ypač vaikams,kurie dar nemoka kalbėti.Odos išbėrimai pritraukia motinų dėmesį,išprovokuoja glaudesnį kontaktą.suaugusių kontakto pobūdį atspindi tokie posakiai kaip”iš kailio neriasi prieš viršininką”, „jo oda stora”
Jausmų išraiškos organas:paraudo iš gėdos,pajuodo nuo rūpesčių,pažaliavo iš pavydo
Jutimo organas-šilumos,šalčio(emocinio taippat),niežėjimas,kutenimas,”oda jaučiu pavojų”
Reprezentacinė f-ja: “Rūbas”, pagal kurį aplinkiniai susidaro pirmą įspūdį.Pvz.,įsivaizduokime žmonių reakciją pliaže,kai šalia įsitaiso žvyneline sergąs žmogus.Ši odos funkcija didžia dalimi lemia psichosocialinį diskomfortą.
Psichologiniai faktoriai dermatologijoje,kas turi įtakos odos patologijos formav:
Aleksitimija – nesugebėjimas suvokti, priimti ir žodžiais išreikšti savo jausmų, emocijų. Neišreikštos emocijos sukuria vidinę įtampą, kuri išsiveržia išorėn simptomais.Aleksitimijos laipsnis didžia dalimi priklauso nuo ankstyvosios aplinkos, tėvų empatiškumo – sugebėjimo atpažinti ir aprėpti(atjausti,toleruoti)mažo vaiko emocijas.Kuo daugiau draudimų,ypač jausmų srityje(pvz.”liaukis verkti,pykti”,”aš tau draudžiu tokiu tonu su manimi kalbėti…”),nurodymų,vaiko iniciatyvos slopinimo,nesugebėjimo spręsti savo emocines problemas,tuo lėčiau formuojasi vaiko sugebėjimas suvokti ir verbalizuoti savo jausmus- reaguojama veiksmu(AS)arba kūnu.Paradoksas,bet aleksitimiški žmonės yra neblogai prisitaikę,ir visai nesijaučia turį psichologinių problemų.jie”tik” serga
Stresas.Kiekvienas žmogus turi gana platų streso įveikimo strategijų,didžia dalimi nesąmoningų, arsenalą. Eina kalba apie psichologinius gynybos mechanizmus-išstūmimą,neigimą,racionalizaciją,išveikimą ir kt.. Psichosomatiniai simptomai -tik viena iš nesąmoningų streso įveikimo strategijų (“bėgimas į ligą”,somatizacija). Sąmoningi -atsipalaid,pokalbis,sportas,menas.Pvz.,sunkios acne formos gali simbolizuoti nesąmoningą baimę bendrauti su kita lytimi.kai tokio bendravimo tikimybė išauga,ligos simptomai paaštrėja.
70% neurodermitų, 77% dilgėlinės, 72% žvynelinės atvejų pacientai nurodo prieš susirgimą patyrę stiprų stresą. Grossbart monograf „skin deep”apžvelgia studijas ir daro išvadą,kad tie likę procentai nėra mažiau jautrūs stresui,jie tiesiog jo neatpažįsta. Pirmieji – geresni kandidatai psichoterapijai: jie geriau atpažįsta trigerius. Džnai tai praradimai,gedėjimas. Arba konkurencija dėl duonos,pinigų,partnerio,garbės.
“Organo reitingas” - odos, plaukų, išvaizdos vieta paciento vertybių skalėje. Jo kitimas priklausomai nuo žmogaus gyvenimo etapo, amžiaus tarpsnio.paaugliai,jaunuoliai gali taip sureikšminti savo veido ar kitų kūno dalių patrauklumo reikšmingumą socialiniuose ryšiuose,kad gali ryžtis suicidui.
Antrinė ligos nauda – sąlyginė ir neįsisąmoninta. Ji kiekvienam ligoniui unikali, išsiaiškintina individualiai.Dažniausiai odos ligos „padeda” šiais psichosocialinių sunkumų atvejais:
-asmuo bijo bendrauti,tačiau sau ir kitiems teisinasi liga,”atbaidančia potencialius partnerius”;
-asmuo nesaugus,bijo konkuruoti,simptomai atlieka šarvo funkciją;
-asmuo nori aplinkinių dėmesio,bet nesugeba jo pasiekti,todėl pasąmonė „pasirūpina”simptomais. Pvz ligonis gaus intymaus dėmesio jei ne iš merginos,tai bent iš gydytojos,rūpest.motinos ar sesers. Simptomas-visada kompromisas tarp pasąmonės impulsų spaudimo ir realybės ar moralinių normų reikalavimų.
Nemažai diskut.,ar yra kažkokie specifiniai asm bruožai,lemiantys konkrečios odos ligos genezę. Grossbart monograf.Skin deep dermatolog.praktikai kalba apie asmenybės tipą – „greičiau,greičiau…”-lyg žmogus bėgtų nuo kažkokio juos persekiojančio monstro. Ar jų oda elgiasi taip pat? Žvynelinės atv. odos ląstelės atrodo raudonos,nesubrendę.Simbolika: skubota perprodukcija sukelia gausų pleiskanojimą.Psichoterap.metu ligoniai gali išsiaiškinti,kad juos gena ne įsivaizduojami išoriniai, o vidiniai. Dermatolog.gali patarti:lėtinkit tempą,pažiūrėkit atidžiau,kas jus gena,ko bijot,kokia išorinė ir vidinė parama jums reikalinga.
Musaph apibrėžia dilgėline sergančiųjų psich.charakt.: pasyvumas kontaktuose,pažeidžiamumas meilės ryšiuose,žema nerimo tolerancija,polinkis įsikabinti-emociškai priklausomo tipo bruožai.
Psichosocialinės problemos psichodermatologijoje
Socialinė-psichologinė kompetencija -tai žinios ir mokėjimai,formuojantys sugebėjimą efektyviai bendrauti,įtakoti tarpasmeninę sąveiką ir įvairiose socialinėse situacijose pasiekti geidžiamų tikslų.
Problemos:
-Tarpasmeninių santykių sunkumai;socialinis atsiribojimas;
-Artimo ryšio užmezgimo problemos objektyv ir subjektyv aspektai;
-Profesinės veiklos galimybių apribojimai; darbingumo sutrikimai.
Dauguma autorių nurodo,kad odos ligų psichosocialinės problemos nepakankamai identifikuojamos ir vertinamos.Dermatologinių ligonių gyvenimo kokybė panaši į sunkesnėm ligom (diabetu,epilepsija)sergančiųjų .Palyginus lengvi objektyvūs simptomai gali sukelti didelę subjektyvią kančią.Cotterill J.A.,Cunliff V.J. Suicide in dermtological patients,1997 pateikia duomenis apie jaunuolių,sergančių acne ,suicido riziką.Specializuotuose medicinos žurnaluose daugiausiai studijų apie atopinio dermatito,acne ir žvynelinės įtaką psichosocialinei adaptacijai
Ginsburg ir Link tyrė,kokie jausmai kyla,sergant žvyneline.Išvada-pagrindinis sunkus išgyvenimas yra stigmatizacija.
Stigma – biologinė arba socialinė žymė, išskirianti asmenį nuo kitų, turinti pažeminimo, diskreditavimo prasmę, komplikuojanti bendravimą.
Sudėtinės dalys:
-numatymas, kad kiti atstums
-nepilnavertiškumo jausmas
-kaltė ir gėda
-pozityvių įsitikinimų ir lūkesčių stoka
- noras slėpti savo negalavimą.
Autoriai pažymi,kad asmenys,žvyneline susirgę jau būdami suaugę,yra mažiau emociškai pažeidžiami,nei susirgę vaikystėje.
Psichoterapijos uždavinys—-padėti pacientui įsisąmoninti,
ką pozityvaus duoda jo odos problema, kokių tikslų ji padeda pasiekti,
kokie jausmai išreiškiami simptomu ir ugdyti brandesnius (sąmoningus) emocijų išraiškos(verbalizavimą), streso įveikimo bei tikslų siekimo būdus.Jei asmenybės emociniai-intelektualiniai resursai nepakankami tokiai giluminei terapijai,tuomet psichoterapiniai metodai yra orientuoti į simptomų palengvinimą bei psichosocialinės adaptacijos gerinimą.
Psichoterapinio poveikio būdų arsenalas platus. Vieni atrodo itin greiti ir efektyvūs,bet yra paviršutiniški,nes daro poveikį simptomams,bet neišsprendžia problemų,generuojančių tuos simptomus(piktžolės nupjaunamos,bet neišraunamos).
Psichoanalizė ir psichodinaminė psichoterapija: pagr idėja nuo Froido laikų- pasąmonės bei intrapsichinių konfliktų lemiama įtaka žmogaus gyvenimui ir sveikatai. Žmogus keičiasi ir auga,kai sužino apie save daugiau tiesos,o psichoanalitiniu požiūriu tiesa ne išorėje,o žmogaus viduje,intrapsichinėse problemose. Anot Froido, „ ten, kur buvo Id- nesąmoninga, turi tapti Ego- sąmoninga”. Kai žmogus įsisąmonina,kokie norai ir jausmai jį stumia,jis įgyja laisvę spręsti ir rinktis.Pacientai dažnai sako „man atsitiko,mane išbėrė,su manim taip buvo” -atrodo,kad žmogus -pasyvus vykdytojas savo psichodinaminės kovos,o ne aktyvus sprendėjas.
Simptomas,patologija psichoanlizėje traktuojamas kaip žmogaus adaptacija prie jo vidinio skausmo. Simptomas kontekstualus, labai priklausantis nuo žmogaus gyvenimo istorijos. Kažkada tai buvo adekvati organizmo reakcija,visai ne patologija,bet šiandien tai nebetinka.
Hipnozė, M.Erikson hipnozės terapija- įtaiga transo metu ar netgi be transo,naudojant visokius paradoksus,keistus patarimus.
Puslapiai: 1 2