Patariu.lt   Studijos   N-18   Sapnininkas   Receptai

PSICHOLOGIZMAS

Psichologizmo kryptis susiformavo besiremiant V. von Humboldt pažiūromis. Bet įtakojo jiems ne tik V.H. pažiūros. Buvo imtasi domėtis vidiniu žmogaus pasauliu. Jau V.H. suprato organizatorišką mąstymo funkciją, o kadangi mąstymas būdingas ne vienam žmogui, o visiems, galima kalbėti apie tautos, kolektyvo mąstymą. Visiškai akivaizdu, kad mąstymas formuojasi žmonių tarpe bendros veiklos pagrindu, bendrai žmonėms ką nors veikiant. Tam labai padeda bendra kalba(bendra veikla neįsivaizduojama be kalbos). Jei mąstymas susijęs su kalba, tai atsiranda socialiniai faktoriai, kurie veikia ir mąstymą, ir kalbą. O tai jau yra socialinės psicholohijos užuomazgos. Pradėjus kreipti dėmesį į socialinius faktorius, 19 a. antroje pusėje formuojasi socialinė psichologija ir tampa humanitariniu mokslu. Kadangi humanitariniai mokslai veikia vienas kitą, socialinė psichologija veikia lingvistiką, kalbotyrą. Iš čia atsiranda psichologizmo kryptis kalbptyroje.
Žymiausi psichologizmo atstovai: Heymann von Steinthal(betarpiškas V. Humbolto pasiekėjas, mokinys)(1823-1899), Wilhelm Wundt(1832-1920), A.A. Potebnia(1835-1891).
Psichologizmas kaip kryptis buvo nevieninga. Psichologizmo šakos:
- individualus psichologizmas;
- kolektyvinis( socialinis )psichologizmas.
Individualaus psichologizmo atstovai reikalavo tirti kalbą per individualios psichikos, ypatingos veiklos mechanizmą. Kolektyvinis psichol. laikėsi kitokių pažiūrų-žiūrėti į kalbą kaip į specifinį kolektyvo, tautos psichologinę apraišką( kadangi jie labai dažnai vartojo žodį “tauta”, išplatino terminą “tautos psichologija”). Tautos psichologijos, kolektyvinio psichologizmo pradininkai: H. von Steinthal ir Moricas Lacarus. Šie du mokslininkai leido žurnalą “Tautų psichologija ir kalbotyra”. Pirmasis numeris pasirodė 1860m., paskutinis-1890m. Kolektyvinis psichologizmas ir reiškėsi per šį žurnalą. Žurnalas buvo leidžiamas Berlyne. Ir Steinthal, ir M. Lacarus buvo labai gerai susipažinę su tuometinės psichologijos darbais; jie rėmėsi Herbarto teorija (to meto psichologo).
Herbarto teorija:
Kai žmogus susidaro vaizdinius apie jį supančią tikrovę, tuos vaizdinius valdo dėsniai-Apercepcijos ir Asociacijos (remiantis panašumu arba kontrasto požymiu; rožė-kitos gėlės,pakalnutė, ramunė; rožė-varnalėša, usnis, su ženklu ‘minus’). Aperciapcija-daiktų atpažinimas, nuomonės sudarymas apie tam tikrą daiktą, ankstesne patirtimi. Herbartas šitaip teigė apie individo psichiką, o Steinthal ir Lacarus pabandė pasižiūrėti šituo aspektu į tautos kalbą, bandė pritaikyti Herbarto dėsnius tautų psichologijai. Jie pabandė sukurti, iš tos tautos psichologijos, solidų mokslą. Jie manė, kad šis tautos psichologijos mokslas gali padėti humanitariniams mokslams-istorijai, filosofijaiir kt. Steinthal ir Lacarus parašė programinį straipsnį savo žurnale, tris uždavinius savo kuriamam tautų psichologizmui (“Mintys apie tautų psichologiją”).
- Tautų psichologija turi išaiškinti tautos dvasios esmę ir jos veiklą.
- Būtinai reikia išaiškinti tautos dvasinės veiklos dėsnius.
- Surasti atskiros tautos dvasios savybių atsiradimo priežastis. Tautos dvasinių kitimų revoliucija. Jie suprato, kad vertybės keičiasi, kartais net išnyksta, todėl svarbu žinoti kaip, kodėl ir kada jos keičiasi.
Formuluodami šiuos uždavinius, jie visiškai neatsižvelgia į kalbą. Kalba jiems- psichologinio stebėjimo objektas, kalbą jie nagrinėja apskritai. Bet jie įžvelgia keturis aspektus, kuriais remiantis galima nagrinėti kalbą:
1. Kalbą galima patyrinėti kaip kalbėjimą. Turimas omeny kalbėjimo aktas (kas dedasi žmoguje, kai žmogus kalba?).
2. Kalbą galima nagrinėti kaip sugebėjimą kalbėti. Foziologinis sugebėjimas (kalbos padargai) ir vidiniai sugebėjimai (garsų, žodžių įprasminimas; sugebėjimas išreikšti mintis jausmus).
3. Tyrinėti kalbą kaip kalbinę medžiagą. Tai jau konkretus rezultatas, visi elementai, kuriuos žmogus įformino, išreiškė, sukūrė (tai, ką ‘padarė’ sugebėjimas kalbėti)
4. Jie ragina tyrinėti konkrečią kalbą, kurios nors tautos kalbinę visumą.
Steinthal ir Lacarus tai buvo aiškinamasis mokslas. Tiek kalbotyra, tiek tautų psichologija- jiems tai aiškinamieji mokslai. Jiems atrodė, kad ir kalbotyra, ir tautų psichologija- pagalbinis, dar platesnio mokslo, šakos. O tas “platesnis mokslas” jiems buvo Bendroji psichologija.
Ir Steinthal, ir Lacarus pažiūros savo laiku buvo svarbios, paskatinusios daug darbų. Bet šalia jų pažiūrų buvo dar ir kitokių. Į psichinę veiklą šiek tiek kitaip žiūrėjo Wilhelm Wundt.
Wilhelm Wundt buvo garsus ir kaip filosofas, ir kaip gydytojas. 1875m. Leipcigo Universitete gavo filosofijos profesoriaus vietą. W.W. atrodė, kad mokslai skirstomi į dvi grupes: Mokslai apie materialųjį pasaulį (gamtos mokslai) IR Mokslas apie dvasinį pasaulį (humanitariniai mokslai). Tiltas tarp šių dviejųmokslų grupių, jungtis- psichologija. W.W. tvirtino, kad būtent psichologija turi būti filosofijos pamatas. Savo pažiūras išdėstė veikale (dešimties tomų; 1890m. buvo išleistas pirmas tomas, kurį sudarė dvi knygos ) “Tautų psichologija”. Pirmame tome sutilpo pagrindinės W.W. pažiūros į kalbą ir kalbotyrą. Rašydamas apie kalbą, tą pačią reikšmę teikia ir garsinei, ir gestų kalbai. Gestų kalba- tokia pat savarankiška kalbos forma kaip ir garsinė kalba. Paskui jis pradeda nagrinėti garsinę kalbą. Nagrinėja kalbos garsus, jų kitimus, vėliau- žodžių darybą (morfologiją), vėliau- sintaksę, semantiką. W.W. rašo apie kalbos kilmę, sprendžia kalbos filosofines problemas. Jis įsitikinęs, kad kalba ir mąstymas susikūrė kartu, vienu metu. Mąstymo procese kalba yra sudėtinė, neatskiriama dalis. W.W. sako, kad kalba yra, iš vienos pusės, dvasinė veikla (psichikos veikla), iš kitos- kūno veikla (fiziologinė, kalbos padargų veikla). Kalba- psichofiziologinis reiškinys, psichofizinė žmogaus veikla. Kalba- instrumentas, kurio pagalba žmogus reiškia jausmus, mintis, troškimus (saviraiškos, išraiškos priemonė). Aiškindamas kalbos mechanizmą W.W. sako, kad mes tariame išsklaidomus garsų kompleksus. Kalba- visų pirma yra visuma, o po to ji yra skaidoma. Tokį priėjimą prie kalbos būtų galima pavadinti globaliniu. Kai žmogus kažką suvokia, jis suvokia iš karto visumą. W.W. atrodo, kad žmogus operuoja bendrybėm ir tik vėliau skaido į smulkesnius dalykus. Norėdami kažką išreikšti, mes iš karto pateikiame visą informaciją (pvz., sakinį). Svarbiausias kalbos vienetas yra sakinys, nes yra išbaigtas ir turi savo intonaciją. Kiekvienas sakinys yra dvinarė struktūra (veiksnio grupė ir tarinio grupė). Veiksnio grupę galima taip pat išskaidyti- veikiantysis ir jo savybė. Tarinio grupė- veiksmo procesas ir jo objektas (į ką tas veiksmas yra nukreiptas ). Pvz.: Mažas vaikas ima knygą.
W.W. pažiūros- savotiškos, 20a.antroje pusėje susiformavusios, generatyvinės gramatikos pranašavimas, užuomazgos. W.W. gilinosi ir į logikos dalykus. Nagrinėjo gramatines, logines kategorijas, egzistuojančias kalboje. Gramatinės kategorijos remiasi loginėmis kategorijomis, sąvokomis. Daiktas, savybės, veiksmas (t.y., loginės kategorijos) egzistuoja kiekvieno žmogaus mąstyme, todėl ir kiekvienoje kalboje yra daiktavardis, būdvardis ir veiksmažodis. W.W. buvo svarbus kalbos, kaip socialinio reiškinio, supratimas. Kalba- kolektyvinės, dvasinės veiklos produktas.

Susiję įrašai:


Hey.lt - Nemokamas lankytoj� skaitliukas