Pučiamieji instrumentai
Pučiamieji instrumentai skirstomi į:
1. Varinius pučiamuosius
2. Medinius pučiamuosius
Variniai pučiamieji
Varinius pučiamuosius sudaro metalinis vamzdis, kurio vienam gale yra piltuvėlio formos pūstukas, o kitame- platėjančios žiotys. Muzikantui pučiant į pūstuką, oras vamzdyje virpa tam tikru dažnumu. Kuo labiau muzikantas lūpas prispaudžia prie pūstuko, tuo aukštesnius garsus išgauna. Varinių pučiamųjų natos eina darnia eile: pirmiausia pagrindinė arba žemiausia, po jų oktava aukštesnės, tada kvinta aukštesnės ir taip toliau laipsniškai mažėjančiais intervalais. Visų varinių instrumentų bėda ta, kad reikia trumpinti arba ilginti vamzdį, norint pakeisti garso aukštį. Visų, išskyrus tromboną, garso aukštis keičiamas spaudant ventilius- tokiu būdu keičiantis vamzdelių ilgiui, išgaunami skirtingi garsai.
Variniai pučiamieji:
1. Valtorna. Seniausias rago tipo instrumentas, padarytas iš gyvulio rago. Šiuolaikinės valtornos, kartais dar vadinamos prancūzų ragu, pavadinimas kilo ne iš tokio jau tolimo protėvio- prancūzų lenkto medžioklės rago. Ištiestas šio rago vamzdis būtų gerokai ilgesnis nei trys metrai. Tai toks instrumentas, kuriuo sunku pagroti gerai, bet nepaisant to, XIX a. kompozitoriai pirmenybę teikdavo tik jam, norėdami sukurti romantišką ir paslaptingą atmosferą, kaip Mendelsono noktiurne iš „Vasarvidžio nakties sapno”. Iki XIX a. pradžios valtornininkas keisdavo garso aukštį, naudodamas įvairius „kablius”. Tai buvo įvairaus ilgio vamzdeliai, įstatomi į pagrindinį kanalą: kuo ilgesnis vamzdelis, tuo žemesnis garsas.
2. Trimitas. Šaižiausiai ir pakiliausiai skambančio instrumento- trimito- kariška dvasia atgyja, grojant kartu su timpanais- šitokį derinį dažnai išgirsi Hendelio, Bacho, Haidno kūriniuose. XIX a. pradžioje, kol ventiliai dar nebuvo plačiai paplitę, trimitų ir valtornų vaidmuo kūriniuose orkestrui apsiribojo vien kariškais signalais. Trimito partijos būdavo tokių paprastų temų kaip solo trimitui Bethoveno uvertiūros „Leonora Nr.3″ pabaigoje arba turėdavo tik ritmines figūras. Trimitai gali būti įvairaus dydžio- nuo mažojo trimito, kurį savo kūriniuose vartojo Bachas, iki bosinio trimito, kurį mėgo Vagneris ir Štrausas.
3. Trombonas. Nepaisant tokių detalių, kaip pūstuko forma ar žiočių praplatėjimas, trombonas beveik nepakito nuo viduramžių. Jis genialiai paprastas: vietoj sudėtingos ventilių sistemos trombono vamzdis pailginamas arba patrumpinamas, dešine ranka aukštyn ir žemyn stumdant slankiklį. Labiausiai įprastas – tenorinis trombonas, kurio vamzdis daugiau nei 3m ilgio. Bosinio trombono prireikia daugelyje kūrinių orkestrams nuo XIX a. vidurio iki šiol.
4. Tūba. Sodraus tembro ir rezonuojanti tūba sukuria galingą garsų pagrindą visiems pučiamiesiems. Ji išsirutuliojo XIX a. pabaigoje iš ofikleido, kuriam savo kūrinius skyrė Berliozas ir jo amžininkai. Kariniuose orkestruose tūba pabrėžia maršo tempą. Bet ja galima pagroti ir itin išraiškingai. Tūba, šalia kurios muzikantas atrodo visai menkutis, pažiūrėti tikras gremėzdas. Tūbos esti įvairių dydžių- nuo tenorinės tūbos, kurios vamzdžio ilgis apie tris metrus iki kontrabosinės tūbos (vamzdžio ilgis- šeši metrai). Įprastinė orkestro tūba turi vidutinio ilgio vamzdį- keturių metrų.
Mediniai pučiamieji.
Ne taip kaip styginiai, kurie sudaro vieningą šeimą, mediniai pučiamieji instrumentai tokie įvairūs, jog vargu ar juos būtų galima priskirti vienai šeimai. Pagal garso aukštį jie įvairuoja nuo aukšto ir šaižaus mažosios fleitos tembro iki žemo kontrafogoto murmėjimo. Jie gali būti lyriški raminantys arba grėsmingi, kūrinio orkestrui meistriškumas priklauso nuo to, kaip kompozitorius sugeba panaudoti medinius pučiamuosius instrumentus. Fleitos ir obojaus diapazonas maždaug atitinka smuiko diapazoną, o klarneto ir fagoto- alto ir violončelės. Mediniai pučiamieji gali turėti viengubą arba dvigubą liežuvėlį. Instrumentai su dvigubu liežuvėliu yra žymiai aštresnio tembro už tuos , kurie turi tik viengubą liežuvėlį.
Mediniai pučiamieji:
1. Fleita. Tai begalo švelnus ir skaidrus instrumentas. Jos diapazonas maždaug atitinka smuiko diapazoną. Nors šiuolaikinė fleita ir smarkiai pakitusi, bet tebėra ta pati piemens švilpynė iš Arkadijaus legendų. Kadangi dabar dažniausiai šis instrumentas yra gaminamas iš metalo, muzikai diskutuoja ar galima naująją fleitą vadinti mediniu pučiamuoju. Kol kas ji dar tebepriklauso šiai grupei. Fleitos gali būti įvairios- tai ir paprastoji, ir mažoji, ir išilginė fleitos. Mažoji fleita yra perpus trumpesnė už paprastąją. Ja grojama kaip ir paprastąja, tačiau ji skamba oktava aukščiau. Todėl grojant orkestre, jos šaižūs garsai labai dažnai išsiskiria iš viso skambesio. Labiausiai iš fleitų skiriasi išilginė fleita. Ja grojama išilgai muzikanto, ji turi aštuonias pirštais uždengiamas skylutes ir yra labiau panaši į dūdelę, nei į fleitą. Nors šis instrumentas nebėra labai populiarus, jo klestėjimo era baigėsi, bet kartais dar galima ją išgirsti grojant ir Lietuvoje. Kazlų Rūdoje išilginėmis fleitomis groja visas mokyklos “Elma” orkestras.
2. Klarnetas. Ne taip kaip fleitos, kuri atsirado žiloje senovėje, klarneto išradėjas yra tiksliai žinomas- tai buvo J.K.Deneris iš Niurnbergo. Apie1700m. Teneris sukonstravo medinį pučiamąjį instrumentą su viengubuoju liežuvėliu. Iš pradžių jo liežuvėlis buvo viršuje, dabar- apačioje. Klarnetas turi tris registrus, kurių tembras labai skiriasi. Žemiausias (chalumeau) labai tinka dramatinei nuotaikai perteikti ir kartais skamba niūriai. Vidurinysis (clarino), iš kurio kilo ir pats klarneto pavadinimas, registras skamba šiltai ir raiškiai. Aukščiausiojo registro garsai yra aštrūs ir šaižūs.
3. Saksofonas. Saksofonas, kaip ir fleita, yra priskiriamas medinių pučiamųjų grupei, nors ir daromas iš žalvario. Jį apie 1846 m. sukonstravo belgų instrumentų meistras Adolfas Saksas. Jis turi viengubąjį liežuvėlį kaip klarnetas ir kūgišką vamzdžio kiaurymę kaip obojus ir esti įvairaus didumo. Šiais laikais saksofonu dažniausiai grojamas džiazas.
4. Obojus. Obojus veikiausiai atsirado prancūzų karalių rūmuose apie 1655m. Jo pavadinimas kilęs iš prancūziško žodžio hautbois- aukštas medis. Kadangi obojaus vamzdžio kiaurymė yra kūgiška, o tai reiškia, kad šią formą žymiai sunkiau išgauti, tai šis instrumentas yra daug brangesnis už fleitą ar kokį kitą medinį pučiamąjį. Obojus turi pūstukus su dvigubuoju liežuvėliu, taigi muzikantas burna nesiliečia prie paties instrumento. Dvigubas liežuvėlis- labai svarbi dalis, ir obojininkai jį dažniausiai darosi patys. Šio medinio pučiamojo tembras švelnus, todėl kai kuriuose kūriniuose jis varžosi su fleita.
5. Fagotas. Medinių pučiamųjų kvartete fagotu tenka boso vaidmuo. Kaip obojus, jis turi vadinamąjį dvigubąjį liežuvėlį, sujungtą su pačiu instrumentu lenktu metaliniu pūstuku, kuris vadinamas kabliu. Skirtingai nuo kitų medinių pučiamųjų, fagoto vamzdis toks ilgas (apie pustrečio metro), kad yra perlenktas pusiau ir atrodo gan gremėzdiškai. Fagoto garsas sodrus, bet gali skambėti ir žaismingai. Kontrafogotas- du kartus didesnis už fogotą ir skamba oktava žemiau. Dažniausiai jis groja kontraboso partiją.
Pasaulyje yra begalės įvairiausių instrumentų. Daugelio iš jų net nepaminėjau, kaip antai fortepijono, dūdmaišio, tambūrino ir begalės kitų. Vieni iš jų užmirštami, kiti- sugrįžta. Vieni- sukurti prieš šimtmečius, o kiti- dar tik dešimtis metų gyvuoja. Kad ir kokie jie būtų turėtume stengtis išlaikyti, išsaugoti bei puoselėti instrumentus, kad jie visi tarnautų mums ir padėtų sukurti nuostabų muzikos pasaulį.