Reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje
Reformacija ir kontrreformacija Lietuvoje
XVI a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito reformacijos sąjūdis. Tam pasitarnavo Renesanso kultūros plitimas, humanistų veikla. Lietuvoje buvo bandoma užkirsti kelią reformacijai plisti. 1520 m. ir 1535 m. įsaku Žygimantas Senasis uždraudė įvežti į savo karalystę M. Liuterio knygas.
1542 m. gegužės 19 d. Žygimantas Senasis išleido LDK vyriausybės dekretą. Šį dokumentą inspiravo Vilniaus vyskupas Polinas Alšėniškis, padavęs į bažnyčios teismą Abraomą Kulvietį bei uždaręs jo mokyklą.
Abraomas Kulvietis (1510 -1545) buvo pirmasis labai išsilavinęs lietuvis, pasisėmęs kultūros svetur ir ėmęs ją skleisti savo tėvynėje. Jis studijavo Krokuvos, Liuneno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Baigęs mokslus, A. Kulvietis gavo teisės daktaro laipsnį.
1539 m. Kulvietis Vilniuje įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą. Ji turėjo rengti bajorų jaunimą studijoms užsienio universitetuose. Joje mokėsi apie 60 mokinių, dirbo keli mokytojai. Beje, šiai švietimo įstaigai padėjo atsirasti karalienė Bona. Mokykla buvo atidaryta be vyskupo sutikimo. 1542 m. paskelbus LDK vyriausybės dekretą, A. Kulvietis su savo mokyklos bendradarbiais pabėgo į kryžiuočių nukariautą Lietuvos dalį pas reformacijos rėmėją Prūsijos hercogą Albrechtą, paskutinį Ordino magistrą. Jis, 1544 m. įsteigęs Karaliaučiuje universitetą, A. Kulvietį, S. Rapolionį paskyrė šio universiteto profesoriais. A. Kulvietis dėstė graikų ir hebrajų kalbas. Jo veikla padėjo formuoti prielaidas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti. Tai buvo Martyno Mažvydo katekizmas su elementoriumi, išleistas 1547 m.
Kulviečio išvijimas iš Vilniaus buvo susijęs su reformacijos pradžia. Pirmieji reformatai Lietuvoje buvo liuteronai. Bet jų bendruomenė Vilniuje susiformavo tikį 1555 m.
Gana greitai plito kalvinizmas. Jis aprėpė palyginti įvairius visuomenės sluoksnius, ypač paplito tarp didikų ir bajorų. Kalvinizmą rėmė ir protegavo Radvilos – Mikalojus Juodasis ir Mikalojus Rudasis.
XVI a. viduryje LDK atsirado radikalioji reformacijos kryptis – antitrinitoriai. Radę daugiausia sekėjų tarp miesto plebėjų, jie pasidarė pavojingi valdantiesiems, nes ne tik atmetė Šventąją Trejybę, bažnytinę hierarciją, bet ir kėlė viešumon didžiuosius socialinius prieštaravimus. Didžiausias reformacijos nuopelnas – kad ji pažadino tautinę sąmonę ir paskatino tautinį valstybinį kūrimąsi. Daugelyje tautų į pirmą vietą iškilo gimtosios kalbos vartojimo ir tautinės Bažnyčios klausimas.
Nuo 1586 m. reformacija pradėjo smarkiai slūgti. Tais metais į katalikybę grįžo apie 300 stambių feodalų, jais pasekė bajorai. Tėvai buvo uoliausi reformatai, o vaikai jau naikino jų reformacines knygas. Blėso apie porą dešimtmečių trukęs sąjūdis, kulminaciją pasiekęs trečiame XVI a. ketvirtyje. Reformacijos žlugimo priežastys:
1. Reformacijos nepriėmė liaudis, nes ji nebuvo skelbiama lietuvių kalba.
2. Pasikeitė valdovo pozicija reformacijos atžvilgiu. Žygimantas Augustas gyvenimo pabaigoje pradėjo uoliai remti katalikus.
3. Patys reformatai susiskaldę: Lietuvoje buvo kelios dešimtys sektų, kovojusių tarpusavyje dėl įtakos. Nuo kalvinų atsiskyrė radikalioji kryptis – arijonai, antitrinitoriai. Tai silpnino reformatų jėgas.
4. Prasidėjo kontrreformacija – katalikų priešpuolis, atėjęs iš Vakarų.
Kontrreformacija Lietuvoje
Siekdama sustabdyti reformacijos plitimą, katalikų bažnyčia 1545 m. Tridente sukvietė visuotinį katalikų bažnyčios susirinkimą, kurio nutarimų įsigaliojimu prasidėjo kontrreformaciją.
Svarbiausia kontrreformacijos jėga tapo Jėzuitų ordinas, kurį 1534 m. įsteigė Paryžiuje smulkus ispanų bajoras Ignatas Lojolą. Sis vienuolių ordinas popiežiui prisiekė visišką paklusnumą. Jėzuitai siekė kontroliuoti visą dvasinį aukštųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą. Specialiai įsteigtos įstaigos rengė dvasininkus misijoms tarp protestantų.
Jėzuitai į Lietuvą atvyko 1569 m. Juos pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vyskupo kvietimą ir jėzuitų atvykimą nulėmė žinia, kad Radvila Juodasis, LDK kancleris bei Livonijos vietininkas, miręs 1565 m., užrašė didelius turtus steigiamam reformatų universitetui ir kad to universiteto atidarymu rūpinasi filosofijos ir medicinos daktaras Georgas Blandrata. Vilniuje jėzuitai gavo rūmus, Šv. Jono bažnyčią, už miesto keletą dvarų. Jėzuitams Lietuvoje sekėsi. Antai Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Jurgis atsivertė, tapo Vilniaus vyskupu bei pasižymėjo naikindamas tėvo išleistą Bibliją. Didikai pravoslavai, atsimesdami nuo reformacijos, į pravoslavybę nebegrįžo ir virto uoliais katalikais. 1578 m. LDK įsigaliojo Tridento susirinkimo nutarimai, kurie sudarė palankias sąlygas jėzuitų veiklai. Šie, kovodami su reformacija, leido religinio turinio lietuviškas knygas (M. Daukšos “Katekizmas”, 1595 m., “Postilė”, 1599 m.). Tačiau, protestantizmą įveikus, domėtis lietuvių kalba nustota. Jėzuitų veiklą Žemaitijoje plėtė vyskupas Merkelis Giedraitis. XVII a. viduryje kontrreformacija pasiekė visišką pergalę.