Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
Šiuo laikotarpiu yra pereinama nuo centrinių teologinių klausimų sprendimo paieškų prie humanistinės klausimų kėlimo (Michelis de Montaigne) bei gamtos filosofijos problemų (Giordano Bruno, F. Bacon) nagrinėjimo. Renesanso filosofija pakankamai eklektiška, kad sudarytų vieningą laikotarpio sistemą. Vėl suklesti neoplatonizmas, atstovaujamas Marsilio Ficino bei Giovanni Pico della Mirandolos. N. Machiavelli sprendžia politinės filosofijos klausimus. Tačiau filosofinės kryptys dažnai persipina ir su mistiškais, alchemiškais samprotavimais.
FRANCIS BACON (1561-1626) gimė Anglijoje, kilmingoje šeimoje. Buvo anglų valstybės veikėjas ir filosofas. Darė sėkmingą karjera politiniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau gyvenimo pabaigoje buvo apkaltintas kyšininkavimu, ir jo karjera sugriuvo. Teko sėdėti kalėjime, o likusį gyvenimą gyveno atsiskyręs.
Jo svarbiausias kūrinys „Didysis mokslų atnaujinimas” taip ir liko neužbaigtas, tebuvo parašytos dvi jo dalis, o trečiosios liko tik fragmentai. Šiuo savo kūriniu Bacon’as siekė pertvarkyti visą mokslų sistemą. Savo etines ir politines studijas paskelbė savo kūrinyje „Essays”.
F. Bacon’as ėmėsi suklasifikuoti visą mokslą. Tai buvo labai didelė sritis. Nes tais laikais, mokslas buvo suvokiamas žymiai plačiau nei dabar. Pavyzdžiui, poezija priskiriama mokslams. Dalis mokslo šakų Bacon’o buvo traktuojama dar pagal antikinę tradiciją: istorija traktuojama kaip faktų aprašymas, nepriklausomai ar tai gamtos istorija, ar žmogaus. Pati klasifikacija buvo visiškai nauja, nes ją visą Bacon’as parėmė psichologiniu pagrindu. Mokslas pagal Bacon’ą skirstėsi į tris grupes, kurios atitiko tris sielos galias. Tai: vaizduotė, protas ir atmintis. Vaizduotei priklauso poezijos mokslas, protui – filosofija, atminčiai – istorija. Filosofija, anot Bacon’o, – tai bet koks bendrasis pažinimas. Filosofijos objektas apima:
- tiek Dievą. Iš čia išbraukiamos apreiškimo tiesos, tai tikėjimo dalykas;
- tiek gamtą. Gamtos filosofiją jis suskaldė į pažįstančiąją dėsnius – spekuliatyviąją; ir juos pritaikančią – operatyviąją. Taip pat išskyrė fiziką – aiškinančią daiktų sandarą ir atsiradimą; ir metafiziką – aiškinančią daiktų esmę. Toks skirstymas buvo visai naujas, būdingas Renesanso epochai;
- tiek žmogų. čia Bacon’as išskyrė politiką ir antropologiją. Antropologija suskirstė į dvi dalis, viena aiškina kūną, kita – sielą ( šiai daliai priklauso logika bei etika).
Bacon’as išskyrė mokslo šaką aiškinančią pamatinius dalykus, tai – „pirmoji filosofija”. Bacon’o mokslo programa nebuvo nauja, tai derinys senosios Aristotelio metafizikos ir naujosios fizikos.
Bacon’as, pagal naują to laikmečio dvasią, filosofijoje nebesiekė spekuliatyvinių apmąstymų, o moksle ieškojo praktikos kaip patirties. Dabar pažinimas turėjo tarnauti praktiniams tikslams. Pažinimas tampa jėga, kuri padės apvaldyti ir panaudoti gamtą. Iš gamtos siekiama gauti kuo daugiau turtų. Iš tokio Bacon’o požiūrio, tipiško Renesanso epochai, ir kilo jo ypatingas gamtotyros mokslo vertinimas. Taigi, dabar labiausiai iškyla praktinė mokslo vertė, tai išradimai, teikiantys turtų ir naudos bei technika. Anot Bacon’o, moksle turi būti vadovaujamasi ne prielaidomis, o patirtimi. Bacon’as skiria daug dėmesio naujam mokslo metodui – indukcijai, kuri laipsniškai apibendrina žinias. Norint taikyti indukcijos metodą, reikia naudotis tiek protu, tiek juslėmis, taip sudaromas teisingesnis aplinkos vaizdas, anot Bacon’o. Taigi juslės ir protas paskirai paėmus nėra tobuli. Metodologija suskirstoma į dvi dalis: destruktyviąją ir konstruktyviąją. Destruktyvioji metodologija siekia išsiaiškinti ir patraukti suklydimų priežastis, o konstruktyvioji nurodyti tinkamus patirties gavimo būdus.
Destruktyviąją metodologijos dalį sudarė Bacon’o sąmonės stabų teorija. Čia jis išskiria 4 stabų rūšys: 1) giminės; 2) olos; 3) aikštės; 4) teatro.
1) Giminės stabai bendri visai žmonių giminei, tai žmogaus prigimties stabai. Šiems stabams pavaldūs pojūčiai ir protas. Žmonės linkę reiškinius sužmoginti ir ieškoti juose tikslo, pastovumo ir nekonkretinti abstrakcijų.
2) Olos stabai, tai aliuzija į Platono olos alegoriją. Čia priskiriami individualus suklydimai priklausantys nuo aplinkos, gauto išsilavinimo.
3) Aikštės stabai – čia klaidos kyla iš žodžių, kurie neturi atitikmens tikrovėje. Be to, kalba yra nevienareikšmiška ir netiksli.
4) Teatro stabų klaidos kyla, kai sąvokoms suteikiama savarankiška būtis, tai specifiškai su filosofija susiję paklydimai.
Dvi pagrindinės Bacon’o metodo dalys, tai – indukcija ir eksperimentas. Eksperimentas nustato faktus, o indukcija juos apibendrina, nustato pastovias sąsajas. Bacon’as ypatingą dėmesį skyrė indukcijai. Tokiu atveju, tyrinėjant kokią nors savybę, išskiriami keli atvejai: 1) kada tiriamasis reiškinys yra; 2) kada jo nėra; 3) išimtys.
Tačiau Bacon’as neišsiveržė iš tapusios tradicine substancijos ir formos sąsajos. Tiktai Bacon’as formą vadino „dėsniu”, tačiau šis naujai įvestas žodis iš esmės nesiskyrė nuo Aristotelio „formos”.
Svarbiausi Bacon’o darbai: iškėlė ir suformulavo praktinius mokslo uždavinius, pateikė indukcijos taikymo taisykles, nurodė sąmonės klaidas, pabrėžė eksperimento reikšmę nustatant faktus.
Tačiau svarbiausias jo darbas, tai indukcijos teorija. Ir ypač tai, kad nurodė galimas klaidas, trukdančias indukciniam apibendrinimui.
GALILEO GALILEI (1564-1642) gimė Italijoje, Pizos mieste. Studijavo mediciną, filosofiją ir matematiką. Laikomas naujųjų amžių mechanikos ir astrofizikos kūrėju. Nustatė kūnų kritimo dėsnius, sukonstravo teleskopą. Už tai, kad palaikė Koperniko teoriją, buvo kaltinamas erezija. Jam netgi teko atsisakyti savo pažiūrų. Parašė du veikalus, kurie turėjo filosofinę reikšmę, tai „Prabuotojas” ir „Dialogai apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas”.
Galilei’us manė, kad spekuliatyvinis gamtos reiškinių aiškinimas nėra tikslus ir tinkamas. Anot jo, mokslas visų pirma turi remtis patirtimi. Tačiau apsiribojimas vien duomenimis, pasiekiamais patirtimi, nėra gerai, tai nėra moksliška. Nors labiausiai Galilei’us akcentavo tai, kad būtent mokslas turi būti paremtas patirtimi. Dar vienas svarbus, anot Galilei’aus, mokslo kriterijus yra tikslumas. Tai, ką tiria mokslas, turi būti pamatuojama. Tokiu būdu Galilei’us manė, kad gamtotyrai turi būti taikomi sintezės ir analizės metodai, kuriuos jis pavadino rezoliutyviuoju ir kompozityviuoju. Juos būtina taikyti, kad mokslas įgautų tikslumo. Gamtotyros objektais Galilei’us laikė figūrą ir judėjimą, būtent juos ir galima išmatuoti. Galilei’us gamtos mokslą sugretina su matematika, jis mano, kad gamtai yra būdingas matematinis tikslumas. Galilei’us susiejo patyrimą su matematiniais skaičiavimais. Matematinė dedukcija turi nagrinėti patirtimi patikrintus faktus, taip ji tampa tikrovės pažinimu. Taigi Galilei’us išskiria hipotetinius ir empirinius teiginius matematinėje gamtotyroje. Tik objektai, išmatuoti matematiškai, yra objektyvūs, anot Galilei’aus. Tuomet svarbiausia yra ištirti ir nustatyti tam tikras kūnų ir reiškinių savybes, o ne gilintis į jų vidinę esmę. Reikia ieškoti teiginių, atitinkančių visus reiškinius. Tai buvo visai naujas poslinkis tuolaikinėje mąstysenoje. Anksčiau Aristotelio pasekėjai siekė tirti tik substanciją, dabar Galilei’us tyrimo kryptį nukreipė į reiškinius ir santykius, tikėdamasis atskleisti visuotinius dėsnius. Dar vienas poslinkis, įvykęs kartu su perėjimu nuo daiktų esmės prie dėsnių Galilei’aus sampratoje, buvo perėjimas nuo tikslingumo prie priežastingumo. Galilei’us buvo pirmasis užėmęs tokią poziciją.
DESCARTES (1596-1650) gimė Turenės provincijoje, mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje, vėliau gyvendamas Paryžiuje studijavo matematiką. Siekė geriau pažinti žmones, už tai 11 metų praleido stengdamasis kuo geriau pažinti pasaulietinį gyvenimą. Dalyvavo karinėse ekspedicijose. Nuo 1629 metų 20 metų praleido Olandijoje, ten jis atsidėjo savo darbams, čia parašė svarbiausius savo veikalus. Metus prieš savo mirtį išvyko į Stokholmą, ten jį pakvietė Švedijos karalienė. Lotinizuotai Descartes vadinamas Cartesius.