Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
Descartes’as teigia, jog egzistuoja mąstančioji ir tįsioji substancijos, kurias atitinka siela ir kūnas. Jų abiejų prigimtis yra visiškai skirtinga, abi šios substancijos yra nepriklausomos viena nuo kitos. Nors tiek kūnas, tiek siela gali įtakoti vienas kitą, tačiau tiesioginio poveikio vienas kito procesams nedaro.
Pažinimas priklauso nuo proto. Tai, kas protui yra akivaizdu ir aišku, iš tikrųjų egzistuoja. Jusliniai pojūčiai nėra naudingi pažinimo procese. Jie neatskleidžia tiesos. Jutimai reikalingi tik praktiškai parodyti, kas yra naudinga gyvenime. Descartes’as yra griežtas racionalistas. Jis teigia, jog žmogaus protui yra būdinga galimybė turėti įgimtas idėjas. Įgimtos yra tokios idėjos, kaip substancija, Dievas ir t. t. Jos nepriklauso nuo išorinio daiktų poveikio ar valios; jos yra paprastos, aiškios ir akivaizdžios.
Descartes’as išskiria du potyrių tipus: pasyvius ir aktyvius. Aktyvūs potyriai yra teigimas, neigimas ar sprendimas. Pasyvūs – įsivaizdavimas, svajojimas. Klaida atsiranda tik iš aktyvių potyrių – klystama darant sprendimą. Valia yra aktyvaus pobūdžio sugebėjimas. Ji yra susieta su sprendimais, todėl nuo valios apsisprendimo ir priklauso teisingumas ar klaidingumas. Kai valia išeina už proto ribų, atsiranda klaida. Protingas valios apsisprendimas neleidžia suklysti.
Descartes’o filosofijos įtaka buvo labai didelė ir tęsiasi iki pat šių dienų. Pagrindinės kritikos ji sulaukė iš britų empiristų.