RENESANSO KALBOTYROS UŽDAVINIAI NACIONALINIŲ KALBOTYRŲ SRITYJE IR TŲ UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMAS
15-16a. atsiranda lūžių požiūryje į kalbą. Susilpnėjo lotynų kalbos dominavimas ir ji po truputį buvo stumiama iš bendravimo sričių. Pagrindinio to priežastis buvo knygų spausdinimo pradžia. Norint perduoti informaciją ateinančioms kartoms, ją atnaujinti, buvo patogiau naudotis gimtosiomis kalbomis. Dėl šių priežasčių dėmesio centre pamažu atsiduria nacionalinės kalbos. Kadangi tos kalbos turėjo būti taisyklingos, Renesanso laikotarpiu su jomis daug dirbama. Jas imta norminti, sudaromi žodynai, kuriasi akademijos, kyla diskusijos apie gramatines ir literatūrines problemas. Prancūzų kalbą sukūrė visa visuomenė, kuri labai daug prisidėjo prie jos tobulinimo.
Pagrindiniai renesanso laikotarpio uždaviniai šioje srityje buvo kurti nacionalinę kalbą, ją “tvarkyti”, tobulinti, normalizuoti. Kad būtų galima tai įgyvendinti, reikėjo gramatikų. Vieni pirmųjų gramatikas ėmė sudarinėti italai (Pietro Bembo), ispanų gramatika atsirado anglo R. Percyvallio ir prancūzo C. Oudino dėka. Prancūzų kalbos gramatika pasirodė tik 16 amžiuje – viena pirmųjų buvo lotyniškai Jacques Dubois parašyta 1531-32 metais pasirodžiusi gramatika. 1555m. Louis Meigret parašė gramatiką prancūziškai – “Traité de la grammaire francaise”. Šiek tiek vėliau pasirodė P. de la Ramée, R. Estienne gramatikos. Anglai A. Berclay ir J. Palsgrave taip pat rašė prancūzų kalbos gramatikas, nors pastarojo gramatika patiems prancūzams ilgai buvo nežinoma
dėl įtemptų Prancūzijos ir Anglijos santykių.
Kuriant nacionalinę kalbą taip pat reikėjo stabilizuoti rašybą, o tai taip pat buvo susiję su knygų spausdinimu. 16 a. prancūzų rašyba dar buvo labai netobula (daug nereikalingų raidžių, ryški lotynų kalbos įtaka). Taip pat reikėjo suvienodinti tarimą, o vienodinant tarimą, buvo domimasi artikuliacinėmis ypatybėmis.
Kai ėmė klestėti nacionalinės literatūros, pasidarė svarbu apibūdinti stilistines savo kalbos ypatybės. Iš pradžių buvo gana daug orientuojamasi į lotynų, graikų retoriką, tačiau ilgainiui žvelgiama labiau į nacionalinę kalbą.
Renesanso laikotarpiu buvo susidomėta gimtosios kalbos kilme. Iš pradžių, ieškant kilmės, buvo žiūrima į leksiką (jei dvejose kalbose yra panašių žodžių, tai jos giminingos), tačiau greitai buvo pažengta toliau: Europoje imta suvokti, kad yra bendrašaknių žodžių, nors Renesanso laikais šaknies sąvoka dar nebuvo pakankamai apibrėžta.
Kita Renesanso laikotarpio užduotis buvo kalbų katalogizacija, registravimas. Tai padeda išryškinti kalbų santykius. Taip prieinama prie kalbų lyginimo, kuriami didžiuliai žodynai. Renesanso žmonėms tai padėjo nustatyti, kokios yra kaimyninės kalbos.
16 amžiuje domimasi kalbų egzistavimu, kiek ir kokios jos yra, užsimenama apie kalbų giminystę leksikos atžvilgiu. Tuo metu prieinama prie žodžio skaidymo į morfologines dalis. Tuo metu suformuluojama mintis, kad giminingų kalbų žodžiai panašūs ne tik ištisa savo forma, bet ir bendromis šaknimis. Imama domėtis gimtosiomis kalbomis.
Lietuvoje kalba imta nagrinėti 17a., atsiranda teorija, kad ji kilusi iš lotynų kalbos. 1615m. Mykolas Lietuvis supažindina su lietuvių, totorių ir maskvėnų papročiais, ir ten teigia, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų ir kaip įrodymą pateikia apie 100 žodžių, savo forma panašių į lotynų kalbos žodžius (ignis-ugnis, dentes-dantys, vivus-gyvas, primus-pirmas).Tarp jų yra ne vien ištisinių atitikmenų, bet ir bendrašaknių formų (sede-sėdėk, rota-ratas, dies-diena). 18a. lietuvių kalbos kilmės ieškoma kitoje kalboje. Pradedama tvirtinti, kad ji kilusi iš graikų klb. Pilypas Ruigys knygoje “Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas” pateikia 395 žodžių atitikmenis (tiek žodžius, tiek bendrašaknius žodžius). Tarp jų yra abejonių keliančių: gimnos-nuogas, bei visiškai sutampančių: esmi-esu (esmi-senoji liet.klb.).
Kita labai aktuali 16a. besiformuojančios kalbotyros kryptis-esančių kalbų registravimas, žodynų sudarymas. Kalbininkų dėmesį patraukia kalbų įvairovė. Šioje srityje nebuvo jokios diskriminacijos – į lotynų ir graikų kalbas žiūrima pagarbiai, bet kitos kalbos taip pat nebuvo nuvertintos.
1542m. buvo išspausdintas pirmasis daugiakalbis žodynas, kuriame buvo 7 kalbos. Iki 1592m. jis buvo pildomas – 1586m. jame jau buvo 10 kalbų. Pirmasis variantas priklauso Ambrogio Calepino. Jį sudarant, buvo atrenkami patys pagrindiniai bendravimui reikalingi žodžiai-viso apie 200.
1555m. Šveicarijoje atspausdintas Conrad Gessner žodynas “Mithridates”. Jame įvairiomis kalbomis buvo pateikta malda “Tėve mūsų”. 1603m. šis žodynas atspindėjo jau 400 kalbų. Jo autorius buvo J. Mégiser. 18a. pasirodė kalbų apimtimi mažesnis “Mithridates”, kuriame buvo iki 400 kalbų. 1787-1789m. Rusijoje pasirodo du tomai. Keliautojas Peter is ……. Pallas pirmame tome pateikia 185 žodžius dviem kalbomis. 1791m. jau yra 4 tomai, kuriame yra 272 kalbos ir kuris įtraukia 23 Amerikos indėnų ir 30 Afrikos kalbas.
1806-17m. publikuojamas J. Chr. Adelungo veikalas, kuriame buvo apie 500 kalbų. Jis pateikia maldą “Tėve mūsų” įvairiomis kalbomis, o taip pat rišlius tekstukus įvairiomis kalbomis.