Rinkimai ir rinkiminės sistemos
Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdžios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu režimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose dabar praktiškai visose šalyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripažinimas ir visuotinės paramos išraiška, todėl net autoritariniai režimai teikia rinkimams labai svarbią reikšme. Demokratinių režimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios išreiškimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose – taip pat ir vykdomosios valdzios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (mišriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). Šalia parlamentų ir prezidento federacinėse valstubėse dar renkamos provincijų (valstijų, žemių, kantonų) legislatyvos, daugumoje šalių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei misetų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, šerifai ir pan.).
Autoritarinių režimų sąlygomis rinkimai dažnai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik už valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima skaityti laisvais ir demokratiškais, jeigu prisilaikoma žemiau išvardintų pagrindinių principų.
1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti išrinktais. Šiai sąlygai neprieštarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti pasiekė tam tikrą amžių (18-21 metų), turėti šalies pilietybę, būti psichiškai sveiki, daugelyje šalių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų pastovią gyvenamąją vietą. Šie minimalūs reikalavimai yra labai naujas reiškinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo labai ilgas procesas. Daug amžių rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštesnieji luomai, beveik visur buvo griežtas turto cenzas. Nyderlanduose, vienoje iš demokratiškiausių Europos šalių, 1800 m. teisė dalyvauti rinkimuose turėjo tik 12% suaugusių gyventojų, 1890 m. – 27%, 1900 – 63%. Jungtinėse Amerikose Valstijose rinkiminė teisė buvo mažiau apribota, tačiau negrams ji buvo suteikta tik 1870 m., o faktiškai jie pradėjo dalyvauti rinkimuose dar vėliau – nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Daugumoje Vakarų šalių visuotinė rinkiminė teisė įsigalėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir net vėliau: moterims ji buvo suteikta Amerikoje 1918 m., Prancūzijoje – 1944 m., Graikijoje – 1956 m., Šveicarijoje – 1971 m.
2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.
3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo viešo reiškia kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nėra jokių būdų išsiaiškinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.
4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja už individualius kandidatus į atstovaujamąjii organą arba asmenis, įrašytus į partijų kandidatų sąrašus. Kai kuriais stvejais renkama tarpinė grandis, pav. rinkėjų korpusas JAV prezidento rinkimuose, tačiau šiuo atveju išrinktieji atstovai iš anksto yra pareiškę, kokį kandidatą jie palaiko ir neturi teisės keisti savo nuostatos.
5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė išreikšti savo preferenciją vienam iš kandidatų.
Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai reiks;mingų funkcijų:
1) jie yra vienas iš svarbiausių politinės sistemos ir režimo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir režimui. Autoritariniai režimai dėl šios priežasties siekia užtikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritiškose situacijose būna demokratinėse valstybėse: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijose valstijose (Pandžabe, Asame);
2) rinkimai yra vienas iš svarbiausių liaudies suvereniteto išraiškos formų, nes (a) tik šiuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė valdžia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neišreiškia savo valios;
3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visiškas pralaimėjimas reiškia, kad partija fakrtiškai netenka galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl valdžios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).
Rinkiminės sistemos
Rinkimų procedūrą įvairiose šalyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo režimo tipo, valstybinės sąrangos, partinės sistemos ir kai kurių kitų faktorių. Konkrečių rinkiminių sistemų ypatybės yra pagrindas skirti keletą jų tipų. Rinkiminė sistema yra suma taisyklių, būdu ir procesų, taikomų fromuojant atstovaujamosios valstybinės valdžios organus. Rinkiminės sistemos skiriasi viena nuo kitos įvairias bruožais. Rinkimų įstatymuose reguliuojama kandidatų iškėlimo ir registracijos tvarka, rinkiminės kampanijos normos ir taisyklės, rezultatų įvertinimo sistema.
Beveik visose šalyse įstatymas nurodo minimalų rinkėjų amžių ir kandidatų amžių; parlamento nariams jis yra paprastai ne mažiau 25-30 metų. pretendentams į prezidento postą kiek aukštesnis. Skirtinga yra kandidatų iškėlimo tvarka. Austrijoje ir Švedijoje kandidatus į parlamentą gali siūlyti tik politinės partijos, Vokietijoje – partijos ir piliečiai (tam reikia 200 rinkėjų parašų), daugelyje kitų šalių – tik rinkėjai (Prancūzijoje, Japonijoje, Indijoje tam užtenka vieno rinkėjo parašo, Airijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose reikia surinkti 10-25 parašus, Rusijoje – 200 tūkstančių parašų). Daugelyje šalių nepriklausantys jokiai partijai kandidatai privalo registruojantis palikti užstatą, kuris negrąžinamas, jei kandidatas negavo nustayto minimumo balsų.
Objektyvaus ir vienintelio teisingo liaudies atstovų išrinkimo būdo nėra. Teoriškai gali pasiūlyti daug rinkiminės sistemos variantų, pagrįstų skirtingais principais ir siekiančių skirtingų tikslų, tačiau nė viena iš jų nebus tobula ir priimtina visoms politinėms jėgoms ir visoms gyventojų grupėms. Realiai susiformavo dvi pagrindinės sistemos – mažoritatinė ir proporcionali – ir mišri, vienokiu ar kitokiu būdu naudojanti dviejų pirmųjų sistemų principus.
Mažoritarinė sistema veikia 8 iš 23 išsivysčiusių Vakarų šalių. Pagal šią sistemą šalies teritorija yra padalijama į rinkimines apygardas, kuriose renkamas vienas ar keli deputatai. Išrinktu skaitomas tas, kandidatas (rečiau – kandidatų sąrašas) kuris surinko arba nustatytą absoliučią balsų daugumą (t.y. 50 % + 1 balsas iš visų, dalyvavusių rinkimuose), arba kandidatas, gavės daugiausia balsų. Pastaroji sistema dažnai vadinama “pirmas prie finišo” (first past the post) ir taikoma anglosaksų politinės tradicijos šalyse: Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje (pastaroji apskritai perėmė daug Westminterio modelio elementų). Jeigu reikalaujama absoliuti dauguma, arba bent tam tikras rinkėjų aktyvumas (balsavusių rinkimuose rinkėjų procentas), surengiami pakartotiniai rinkimai. Juose balsuojama už kandidatus, kurie pirmame rate surinko daugiausia balsų, tačiau pakartotinų rinkimų rezultatai vertinami skirtingai įvairiose šalyse: nugalėjusiu gali būti paskelbtas arba surinkęs absoliučią daugumą (tai dažniausiai praktikuojama šalyse, kur į antrą ratą išeina du pretendentai), arba paprastą daugumą (pav. Prancūzijoje, kur į antrąjį ratą patenka tie, kurie pirmajame surinko virš 10% balsų).
Mažoritarinė sistema turi keletą svarbių privalumų. Rinkėjai balsuoja už kandidatus, kurie žinomi apygardoje arba bent tampa žinomais rinkiminės kampanijos metu. Be to, ji gana efektyviai užkerta kelią į valdžią smulkioms partijoms, palanki stabilios legislatyvos formavimuisi, kliudo partinės sistemos fragmentacijai. Mažoritarinė sistema geriausiai veikia dvipartinės sistemos sąlygomis, kada šalyje veikia dvi maždaug vienodo pajėgumo partijos. Kitais atvejais mažoritarinė sistema gali pridaryti daug painiavos. Jeigu partinė sistema yra labai fragmentuota, rinkimų rezultatai gali labai iki neatpažįstamumo iškreipti realų jėgų santyki. Teoriškai visai įmanoma, kad konkuruojant 10 vienodo popoliarumo partijų, viena iš jų, surinkusi 10,01% balsų gali (jei įstatymas nenumato antrojo rinkimų rato) visas vietas parlamente ir pastarasis (ir jo suformuota vyriausybė) atspindės tik labai mažos rinkėjų dalies preferencijas: juk 89,99% dalyvavusių rinkimuose rinkėjų faktiškai balsavo prieš šią partiją. Tai, be avejo, hipotetiškas atvejas. Tąciau jei partinėje sistemoje dominuoja viena partija, labai dažnai atsitinka, kad apie 40% gautų balsų užtikrina 2/3 ar net 3/4 vietų parlamente. Dar blogiau, kad legislatyvos su tvirta dauguma gali būti suformuotos net tokiais atvejais, kada rinkimuose dalyvauja vos keliolika procentų rinkėjų. Be to, daugiapartiškumo sąlygomis mažoritarinė sistema gali skatinti įvairius politinius sandėrius: atskiros partijos gali susitarti nekonkuruoti tarpusavyje konkrečiose arba visose apygardose ir, jeigu toks sprendimas paskelbiamas paskutinę dieną prieš rinkiminių biuletenių patvirtinimą, kitų partijų šansai laimėti labai sumažėja. Tokie manevrai ypač būdingi besivystančioms šalims, kur tradicinės visuomenės mažiau teikia reikšmės ideologiniams ir politiniams principams. Pavyzdžiui, Indijos rinkiminėje praktikoje gausu priešrinkiminių sandėrių tarp kairiųjų ir dešiniųjų, sekuliaristinių ir religinių, bendranacionalinių ir aiškiai separatistinių partijų.