Rusų opera. M.Glinkos, P.Čaikovskio, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos
Rusų operos pradžia įprasta laikyti 1779m. Tai metai pastatytos 3 operos M.Sokolovskio, J.Fomino “Malūnininkas- raganius, apgavikas ir piršlys”, M.Matinskio “Sankt-Peterburgo prekybos namai” ir V.Paškevičiaus “Nelaimė dėl karietos”. Visose šiose operose kalbamieji dialogai (be muzikonio pritarimo) kaitaliojasi su arijomis- dainomis, mažais ansambliais, kukliais chorais. Jose nemažai komiškų ir satyrinil elementų. Todėl šis naujai atsiradęs žanras buvo pavadintas rusų komiška opera.
Pirmosios operos pasižymėjo: damokratišku turiniu, neretai išryškėjo ir antibaudžiavinės nuotaikos, siekiama pavaizduoti rusų liaudie buitį, iškelti ir pasmerkti baudžiavinės santvarkos ydas. Rusų komiška opera buvo artima to meto pažangiąjai rusų literatūrai, ypač rusų komedijos žanrui. Operų muzika pagrįsta liaudies dainomis.
M.Glinka apibendrino geriausius savo pirmtakų pasiekimus, pakėlė rusų muziką į žymiai aukštesnę pakopą, davė pradžią visoms rusų klasikinės profesionaliosios muzikos šakoms. Visos Glinkos kūrybos pagrindas- rusų liaudies daina. Jis beveik nenaudojo liaudies dainų citatų, bet jo paties sukurtos muzikinės temos tokios rusiškos, kad sunku jas atskirti nuo liaudies dainų melodijų. Savo muzikoje ji įkūnijo naujus rusų klasikinės mokyklos bruožus: turinio idėjiškumą, realistišką tikrovės vaizdavimą. Glinkos menas ne tik meistriškas, bet kartu ir paprastas, suprantamas.
Svarbiausią vietą jo kūryboje užima operos “Ivanas Susaninas” ir “Ruslanas ir Liudmila”. Nuo jų tęsiasi dvi operų linijos: liaudies istorinė muzikinė drama ir epinė opera pasaka. “Ivanas Susaninas”. Pagrindinio veikėjo Ivano Susanino muzikinė charakteristika kupina liaudies dainų intonacijų. Ypač šioje operoje svarbus choro vaidmuo. Apibendrinančią reikšmę turi įžangos ir epilogo chorai. Lenkus Glinka charakterizuoja lenkų balinių šokių ritmais. Glinka naudoja įvairias operines formas: ir dideles išvystytas, ir paprastas dainas- romanso tipo arijas ir sudėtingus vokalinius ansamblius. Didelę reikšmę turi spalvingas orkestras. Jis ne tik praturtina operos vokalines partijas, plačiai vysto kūrinio tematinę medžiagą, bet ir turi svarbius savarankiškus epizodus. “Ruslanas ir Liudmila”. Veiksmas čia plaukia ramiai, lėtai. Visa opera- tai užbaigtų kontrastingų paveikslų grandinė. Šioje operoje galutinai įsitvirtino liaudiškumas ir realizmas- pagrindiniai Glinkos kūrybos principai. Realizmas išryškėja teisngai, gyvenimiškai perteikiant žmonių jausmus, charakterius. Kiekvieną veikėją Glinka apibūdina užbaigtu muzikiniu numeriu. Stengdamasis realistiškai perteikti Rytų muzikos pobūdį, Glinka naudojo originalias Kaukazo tautų, iraniečių, arabų melodijas. Svarbi vieta kaip ir operoje “Ivanas Susaninas” skiriama chorui ir spalvingam orkestrui.
N.Rimskis Korsakovas (1844-1902). Svarbiausią kūrybinį palikimą sudaro 15 operų. Jos labai įvairos ir savitos. Operinės muzikos pagrindas- platus ariozinis dainavimas, aiški formos struktūra. Jo operos dažniausiai yra monumentalūs kūriniai, susidedantys iš veiksmų ar paveikslų, kurie savo ruožtu sudaryti iš atskirų nuosekliai išdėstytų scenų. Tos scenos jungia daugiau ar mažiau išbaigtus muzikinius epizodus- arija, duetus, chorus ir net savarankiškus orkestrinius numerius. Didelį vaidmenį vaidna leitmotyvai. Tačiau jų panaudojimo būdas skiriasi nuo garsiosios R.Vagnerio sistemos. Nė vienoje operoje nėra “privalomo” leitmotyvų sistemos naudojimo. Leitmotyvas jo operoje yra viena veikėjo muzikinės charakteristikos priemonių šalia plačiai naudojamų arijų, arijozo, ansamblių, chorų. Tematikos atžvilgiu Rimskio-Korsakovo operos yra labai įvairos. Istorinė liaudies muzikinė drama “Pskovietė”, opera bylina “Sadko”, lyrinė psichologinė drama “Caro sužadėtinė”, lyrinė komedija “Gegužės naktis”, “Naktis prieš Kalėdas”, opera pasaka “Snieguolė”, “Pasaka apie carą Saltaną”, “Nemirtingasis Kaščėjus”, “Auksinis gaidelis”.
Operinė kūryba. Čaikovskis ypač mėgo ir vertino operą, laikė ją pačiu demokratiškiausiu iš visų muzikos žanrų. Parašė 10 oprų. 8 išlikusios. Siužetai įvairus, bet labiausia traukė rusų klasikinėje literatūroje (Puškino, Ostrovskio, Gogolio) aprašyti gyvenimo vaizdai. Operų dramaturgijoje vyrauja melodinis pradas.
Rečitatyvams, kuriais kompozitorius tobuliai naudojasi, skyrė pagalbinį vaidmenį. Todėl jo operų muzika labai daininga, melodinga ne tik arijose, ariozo, ansambliuose, choruose, bet ir didesnės apimties ištisinėse scenose. Čaikovskis visada stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp vokalinės partijos ir orkestro. Jo operose svarbią reikšmę turi išraiškinga, labai melodinga vokalinė partija. Bet ir orkestrui Čaikovskis teikia didelę reikšmę. Jis apdeda giliau atskleisti veikėjų pergyvenimus, paryškina dramatines situacijas, simfoniškai vysto operos muzikinius paveikslus. Operos: “Vaivada”, “Undinė”, “Opričnikas”, “Kalvis Vakula”, “Eugenijus Onegina”, “Pikų dama”, “Jolanta”.