Skaitmeninės taksonomijos įtaka šiuolaikinei klasifikacijai
Sekantis etapas – įvertinti išreikštus fenetinius santykius ir nustatyti OTV rangą. Grupavimas, suteikiant rangą, gali būti toks: grupė, pogrupė, visuma, klasteris. Pageidaujama išreikšti rangus pagal K. Linėjaus pasiūlytą rangų hierarchiją. Pažymint fenogramoje skirtingų pozicijų horizontalias linijas, galima nustatyti taksonų ribas. Fenogramoje tam tikruose panašumo lygmenyse išvedamos dvi linijos, parodant taksonų grupavimosi lygius. Jos vadinamos fenono linijomis. Terminas fenonas abstraktesnis, nei terminai rūšis/gentis, kurie turi evoliucijos ir nomenklatūros atspalvį. Fenonai – grupės, daugiau ar mažiau artimos natūraliems taksonams. Kadangi šios grupės suformuotos skaitmeninės taksonomijos metodais, jos nėra taksonų atitikmenys. Svarbu pabrėžti, kad, nepaisant to, kokia naudojama analizė, fenonų išsidėstymas turėtų būti toks pats. Absoliuti ypatingų fenonų skaitmeninė vertė skirsis priklausomai nuo analizės metodo. Todėl jie yra palyginami vienos analizės ribose.
Skaitmeninėje taksonomijoje, kaip ir klasikinėje taksonomijoje, gali būti sunku nuspręsti, kurias linijas laikyti ribojančiomis įvairius taksonus skirtinguose ranguose. Tradiciškai taksonai nustatomi ne iš anksto numatant skirtingus ribojimo taškus (remiantis vidinės įvairovės laipsniu), bet imant jų ribas, sutampančias su didžiausiu skirtumu nuo kitų taksonų. Tai lemia ne tik labai skirtingus taksonų dydžius, bet ir skirtingus įvairovės laipsnius. Remiantis patyrimu, galima pritaikyti skirtingus fenogramos lygius pasirenkamose grupėse. Kai kurie mokslininkai gali nepritarti pavaizduotoms taksonų riboms, pasirenkant subjektyviai patogiausią pertraukiamumą.
Kiti botanikai siekia priskirti skirtingas fenono linijas tokiems taksonams, kaip gentys ar šeimos. Galima ginčytis, kad tokiu būdu skaitmeninė klasifikacija (fenono linijų terminais) tampa specialia, ne bendro tikslo klasifikacija, todėl turi labai ribotą pritaikymą.
Kitas klausimas, kurį reikėtų paliesti – ar tikrovėje fenonų mozaika ta pati, nepaisant pasirinktos analizės. Yra du pagrindiniai nagrinėjami kintamieji: pasirinktos kompiuterinės programos tipas ir pažymėtų požymių prigimtis. Abiem atvejais tai reikia turėti omeny, nes nuo jų priklauso galutinis rezultatas. Tai ypač svarbu, kai lyginamos klasifikacijos, sukurtos pagal skirtingas augalų dalis. Iš jų tik viena priimtina, pvz., fragmentiškos fosilijos, retai surenkami augalai, arba skirtingos gyvenimo ciklo dalys. Fosilijų grupė, žinoma kaip sėkliniai paparčiai, klasifikuojama kartu su sporiniais induočiais pagal vegetatyvinę sandarą, bet pagal dauginimosi organus – su plikasėkliais. Žinoma daug atvejų, kai du fosilinių augalų elementai buvo visiškai skirtingai suklasifikuoti, kol nebuvo atrastos fizinės jungtys. Pvz., ginkmedis (Ginkgo), vegetatyviškai artimas spygliuočiams, bet reproduktyviškai artimesnis cikui (Cycas). Gerai žinoma, kad įvairių dumblių ir samanų klasifikacija skiriasi pagal tai, ar pabrėžiamas sporofitas, ar gametofitas. Kai kurių paparčių gametofitas nelytiškai dauginasi nepriklausomai nuo normalaus lytinio gyvenimo ciklo. Kai kuriais atvejais gametofitas užima skirtingą plotą, nei sporofitas. Šią problemą P. Snytas ir R. Sokalis apibrėžė, kaip klasifikacijų neatitikimą. Tai yra ne tik skaitmeninės taksonomijos, bet apskritai taksonomijos problema. Nepaisant to, aišku, kad didelis požymių skaičius, naudojamas skaitmeninėje taksonomijoje, neįtikina, jog reikia tirti požymių paplitimą, o ne organizmus. Dalinį klasifikacijų neatitikimą, naudojant tuos pačius duomenis, gali nulemti skirtinga skaitmeninė technika. Skaitmeninės taksonomijos pranašumas pasireiškia tuo, kad neatitikimas gali būti tiksliai pamatuotas.
Teoriškai visos minėtos problemos gali būti išspręstos per tam tikrą laiką. Pvz., galima įsigyti kompiuterines programas, kurios įvertintų arba sukurtų dviejų ar daugiau požymių būsenų kodavimą. Kai kurie taksonomistai netgi laukia tokios ateities, kai automatizuoti metodai padės informaciją apie rūšis paversti požymių vienetu.
Tik abejotina, kad skaitmeninė taksonomija išstums tradicinius metodus: ji neįvykdė ankstesnių pažadų ir netgi nepakeitė bet kurios kitos technikos. Iš esmės nėra naujų klasifikacijų publikacijų. Žinoma naujų skirtingos plėtotės klasifikacijų, patobulintų per paskutinius dvidešimt metų. Kai kuriose iš jų panaudoti taksometriniai metodai, bet jos visada rėmėsi arba patikslino jau egzistuojančias filogenetines ar fenetines klasifikacijas.
Vienas geriausių pavyzdžių yra D. J. Jango ir L. Vatsono (Young, Watson, 1970) dviskilčių šeimų reklasifikacija, panaudojant 83 būsenas (visi morfologiniai ir anatominiai) 543 tiriamų genčių analizėje. Jų klasifikacija išryškina daug panašumų ir skirtumų, lyginant su kitomis klasifikacijomis. Viena svarbi išvada buvo ta, kad OT vienetai dalijasi į gentis su krasinucelatinėmis (sėklapradis su storu branduolu) ir tenuinucelatinėmis (su plonu branduolu) sėklomis. Aišku, dar neužtenka tyrimų tam, kad būtų nuspręsta, ar protinga priimti naujovę.
Fenetikos būdu dumbliai ir samanos nagrinėjami retai. Dumblius taip nagrinėjo Makgvairas (McGuire, 1984), Raisas, Čepmenas (Rice, Chapman, 1985), o samanas – Sekis (Seki, 1968). Vienaskilčius šiuo būdu tyrė Hailu, Raitas (Hilu, Wright, 1982), Deblis (Doebly, 1983), dviskilčius – Ledjukas (La Duke, 1982), Stjusis, Kriscis (Stuessy, Crisci, 1984).
Tiesiogiai skaitmeninė taksonomija taikoma ten, kur nepasiteisino kiti metodai, reikalaujantys daug darbo (įvairiems mikroorganizmams) arba sudėtingi pritaikyti (kritiškoms gentims). Taigi skaitmeninė taksonomija dar nėra praeitis, bet ji niekada nepakeis kitų taksonomijos tyrimo pusių. Matyt, naudingiausia tirti egzistuojančias klasifikacijas, turint minty jų geras ir blogas savybes. Kai kuriais atvejais galima jas patobulinti. Pagrindinė skaitmeninės taksonomijos vertė ta, kad mokslininkai išmoko logiškiau ir objektyviau analizuoti savo tikslus, metodus, duomenis ir išvadas. Anksčiau darbas buvo atliekamas intuityviai, bet skaitmeninės taksonomijos metodai įvedė moksliškai pagrįstas klasifikacijos procedūras.
Fenetika pasitarnavo sudėtingų duomenų tyrimams. Minėtų metodų taikymas geriausiai tinka žemiausiems hierarchijos rangams – rūšiai ir vidurūšiniams. Šių metodų taikymas genties ir aukštesniems rangams sunkesnis, nes padidėja nehomologinių požymių ir būsenų naudojimo tikimybė, todėl galimi iškraipymai.
Apibendrinant skaitmeninės taksonomijos praktinę naudą klasifikacijai, išvardinsim jos taikymo pakopas. Nagrinėjant tiriamą grupę, svarbiausia darbui pasirinkti homologinius požymius. Jų būsenos turi būti tinkamai užkoduotos. Po to, sudarius pirminę duomenų matricą, prasideda palyginimo procesas panašumo-skirtumo koeficientų lentelės pagalba. Naudojant šią lentelę, kuriama fenograma grupavimo arba ordinacijos būdu. Nustatant gautų grupių rangą, kuriama kofenetinės koreliacijos koeficientų matrica. Tada gautas grupes galima pabandyti susieti su K. Linėjaus hierarchija.
Puslapiai: 1 2