Skaliarinis potencialas, jo nevienareikšmiškumas ir normavimas
Atliekant darbą, kinta sistemos potencinė energija. Nagrinėjamu atveju sistema susideda iš krūvių, kuriančių lauką ir krūvio q0. Jei darbą atlieka sistema, potencinė jos energija mažėja, o jei išorinės jėgos – didėja. Todėl darbas gali būti išreikštas kaip sistemos potencinės energijos pokytis:
(1.36)
o potencialų skirtumas
(1.37)
Dydis, lygus potencinės energijos, kurią turi krūvis būdamas tam tikrame lauko taške, ir to krūvio santykiui, vadinamas to lauko taško potencialu j. Taigi
(1.38)
(1.37) tada galima taip užrašyti:
(1.39)
Akivaizdu, kad potencialo vienetas irgi yra voltas (V).
Būtina pabrėžti, jog potencinės energijos vertės nėra vienareikšmiai apibrėžtos. (Panašiai esti ir mechanikoje. Pavyzdžiui, Žemės traukos lauke esančio kūno potencinės energijos išraiškos mgh skaitinė vertė priklauso nuo to, nuo kurio lygmens matuojamas aukštis h). Kitaip sakant prie potencinių energijų galima pridėti bet kokią laisvai pasirinktą konstantą. Apibrėžtą skaitinę vertę turi tik potencialų skirtumas. Norint, kad potencialo vertės irgi būtų apibrėžtos, reikia pasirinkti, kokio lauko taško potencialą laikysime lygiu nuliui. Šis pasirinkimas vadinamas potencialo normavimu. Iš principo bet kurio lauko taško potencialą galima pasirinkti lygiu nuliui. Aišku, nuo to pasirinkimo priklausys visų kitų lauko taškų potencialų skaitinės vertės. Dažniausiai sutariama be galo toli nutolusių taškų (begalybės) potencialą laikyti lygiu nuliui. Tuomet kalbame apie potencialą begalybės atžvilgiu. Taip pat dažnai Žemės potencialas laikomas lygiu nuliui.