SOSIŪRIŠKOSIOS DICHOTOMIJOS
Savo “Cours de linguistique générale” FdeS. nagrinėja kalbos kaip sistemos semiotinę prigimtį. Iš šios teorijos išplaukia visi svarbiausi jo postulatai apie kalbos sandaros tyrinėjimą. Juos formuluodamas FdeS. laikosi dichotomijų (nuoseklus visumos dalijimas į dvi dalis, po to kiekv. dalies dar į dvi…) principo. Dichotomiškai aiškindamas kalbą, savo postulatus jis pateikia kaip tam tikras antinomijas (prieštaravimas tarp 2 logišk pagrįstų teiginių, kurių kiekv gali būti įrodomas. Tokį FdeS. pomėgį biografai sieja su Hegelio įtaka, perduotą per jo mokytoją A.Piktą. Kalba FdeS. yra daugialypis reiškinys, gyvuojantis laike ir visuomenėje, kiekvieno iš jų savaip veikiamas, todėl, ieškodamas šio reiškinio analizės atramos taškų, jis siūlo kalbą apibrėšti kaip arbitralių ženklų sistemą, ir antinomališkai formuluoja tokias dichotomijas:
“CdeLG” labiausiai išplėtota pirma dichtomija, į ją remiasi ir kitos. Jomis bando apibrėžti struktūrinio k. nagrinėjimo objektą. Vid.-išorinės lingvistikos dichotomiją nušviečia gana fragmentiškai, ja išskiria vid. ir išor. lingvistikos objektą. 1) Langue – parole Parole – tai, pasak Sosiūro, kalbos ikūnijimo, individualaus kalbėjinio akto rezultatas. Egzistuoja kiekvieno individo kalbėjimo aktai, t.y. šneka. Parole – Sosiūrui reiškia tiek individo kalbėjimo aktą, tiek tam tikros kalbos kalbėjimo aktų visumą. Parole yra linijinis, individualaus irfizinio pobūdžio reiškinys. Langue, pasak S., tai tarpusavy susijusi ženklų sistema, egzistuojanti tam tikro kalbinio kolektyvo sąmonėje ir privaloma visiems to kolektyvo nariams, kad jie galėtų bendrauti. Langue yra nelijininė, socialinio ir psichinio pobūdžio reiškinys. Taigi. langue yra sistema ir jos kaip sistemos parole (šneka) neapsprendžia. Parole, kaip linijinio, materialaus pobūdžio gali būti tiesiogiai stebima, bet kadangi ji yra individuali, mokslas negali jos iki galo pažinti. Dėl to lingvistikos, tiriančios kalbą kaip sistemą, dėmesys turi būti nukreiptas į langue, kuri yra abstraktaus pobūdžio, negali būti tiesiogiai stebima, bet dėlto, kad yra bendra visiems, gali būti tyrinėjama. Tokias S. pažiūras matyt lėmė ankstesnių laikų kalbos tyrinėtojų idėjos: Leibnico (17a.) mokymas apie dvi logikas. Jis skyrė bendrąją logiką (abstrakti ir reiškiasi bendrais dėsniais) ir fakto logiką (ji reiškėsi konkrečiu faktu). Bendroje logikoje daug svarbiau yra tiesos, o ne faktai, nes jos negalima nuneigti. Faktų logikoje, pasak Leibnico, abstraktūs dėsniai neveikia, nes bet kokį faktą galima nuneigti. Siejant Leibnico mokymą apie dvi logikas su S. dichotomija langue-parole, langue galima būtų laikyti bendrąja logika, kurią sudaro abstraktūs dėsniai, kuriuos galima moksliškai išnagrinėti. O parole galima būtų su fakto logika, nes kalbėjimo akto kaip ir fakto iki galo moksliškai ištyrinėti neįmona. Nors Sosiūras supriešina langue ir parole jis visiškai jų neatskiria konkrečioje analizėje, dėl to Sosiūras į šią dichotomiją įveda dar vieną sąvoką- language, kalbinė veikla. Kalba- tam tikra, pati svarbiausia kalbinės veiklos dalis. Iš vienos pusės kalba yra sugebėjimo kalbėti socialinis produktas, iš kitos- visuma būtinų sąlygų, kurių kalbinis kolektyvas turi laikytis, kad atskiri nariai galėtų realizuoti savo sugebėjimą kalbėti. Taigi, pagal S. langue yra kolektyvo nuosavybė, o individas per kalbinę veiklą, t.y. language, ją realizuoja savo šnekoje (parole). Šnekos realizacija neįmanoma jei asmuo kalbėdamas nasilaiko kalbos kaip kolektyvo nuosavybės, normų. Bet šneka suteikia galimybę langue normas pažeisti. Individas gali pradėti kokį nors kitimą, kuris paskui įsitvirtina arba ne kalboje. 2)Sinchronija – diachronija Antrą dichotomiją Sosiūras suformulavo kaip ir pirmą priešpastatydamas kalbą ir šneką. Sinchronija pasak Sosiūro tai kalba kiekvienu duotoju momentu (vienalaikiškumas). Diachronija kalbos būklė pereinant nuo vieno momento prie kito. Taigi sinchronija gali būti lyginama su kalbos statika, o diachronija su kalbos dinamika (pagal B. de Courtenay terminus). Sinchronijos lingvistinis objektas yra vidinės kalbos sandaros tyrimas, nes sandara galima ištirti ir paaiškinti nežinant apie kalbos istoriją. Diachroninės lingvistikos objektas yra kalbos vienetų istorijos tyrimas. Diachronijos faktai nėra tarpusavyje susiję jokiais sisteminiais ryšiais. Sosiūras preišpastato sinchroniją, kuri jam visada yra sistema ir kurios faktai visada reguliarūs susiję tarpusavyje tam tikrais ryšiais(pvz.,tųpačių žodžių vnsk. ir dgsk.) ir diachroniją, kuri nėra sistema ir kurios faktai tarpusavyje susiję ne sisteminiais o nuoseklumo ryšiais(pvz., to paties žodžio, tos pačios formos kitimas: piemenes, piemens, piemenys ). Tai galima palyginti su šachmatais. Kalbos kitimas prasideda individo kalbos akte, jis progresuoja ir plinta kitų individų kalbos aktuose, kol baigiasi ir virsta kalbos faktu (t.y. įsitvirtina visų individų sąmonėje ir kalboje). Supriešindamas sinchroniją ir diachroiją, sosiūras skiria du lingvistinio dėsnio supratimus: 1) sinchroninis dėsnis yra visuotinis, bendras visai sistemai, bet neprivalomas; 2) diachroninis dėsnis yra nevisuotinis bet privalomas. Sosiūro teigimu kalbininkas tirdamas konkrečią kalbą susiduria ir su sinchr ir su diachr. Todėl labai svarbu aiškiai išskirti kuriai iš tų sferų priklauso tiriamasis faktas ir tinkamai pasirinkti tyrimo metodą, nes pvz., pernelyg didelis dėmesys diachr faktams sinchr tyrinėjimuose gali atvesti prie skirtingų dalykų supainiojimo. Pvz .,zont>zontik< zonnedek(olandų klb.). 3)Sintagmatika – paradigmatika kalbos elementai sistemoje susiję dvejopais santykiais: sintagminiais ir paradigminiais. Sintag – tai linijiniai santykiai, apibūdinantys elementų sugebėjimą jungtis vienas su kitu. Šių santykių egzistavimą sąlygoja linijinis kalbėjimo pobūdis. Šių santykių visuma vadinama sintagmatika. Elementai, kurie sujungti tarpusavy tam tikra seka sudaro sintagmas. Sintagmos sąvoka labai plati, sintagma gali būti ir fonemų junginiai ir morfema bei morfemų junginiai ir žodis bei žodžių junginiai ir žodžių junginys bei sakiniai. Kalbos elemento riekšmė sintagmos sudėtyje priklauso nuo to, kiek jis sudaro opozicijų su prieš jį arba po jo esančiu elementu arba su abiem drauge. Sintagmatikos dėsniai reguliuoja kalbos elementų jungimąsi tarpusavyje, tačiau kadangi kalbėdami mes to nejaučiame, automatiškai naudojamės vartojamos kalbos sintagmatikos taisyklėmis(pvz., lit. klbt. Neįmanomas morfemų jungimas toks, kaip sušukuotis, o galimas tik susišukuoti, nes pagal aukščiau minėtas taisykles sangražinės dalelytės vieta priešdėliniame veiksmaž. yra po priešdėlio). Kiekviena konkreti kalba turi savo specifines sintagmatikos taisykles. Paradigminiai santykiai yra asociaaciniai kalbos vienetų santykiai, jungiantys tuos elementus ne į eilutę ( seką, liniją), bet į didesnes ar mažesnes klases – paradigmas.
Paradigminių santykių visuma yra paradigmatika. Kiekviena kalba turi specifines paradigmatikos taisykles. Asociacijos kyla dėl žodžių reikšmės, arba dėl žodžiais pažymimų sąvokų panašumo, pvz., eiti, vaikščioti, kėblinti, pėdinti ir t.t. – tai vadinama sinonimais. Asociacijos galimos ir dėl žodžių skambėjimo panašumo, pvz., áušti -aũšti, visos visos(homonimai). Dažniausias asocijacijų atvejis kalboje – žodžių panašumas ir turiniu ir forma(žuvis, žuvys, žuvies…; žuvauti, žuvingas, žuvininkas, žuvininkystė).asociacijomis paremtos žodžių grup[ės susidaro dėl žodžių tarpusavio santykių, pvz., žodžiai mokyti, mokau, mokai mokome ir t.t. įeina į vienokią paradigmą, žodžiai mokyti, skaityti, rašyti, daryti…- į kitokią; mokyti, mokytojas, mokykla, mokslas- dar į kitokią. Šis Sosiūro mokymas panaikino tradicinį gramatikos skirstymą į morfologiją ir sintaksę: anot Sosiūro morfologija atitinka paradigmų teoriją, o sintaksė atitinka sintagmatikos teoriją.
4)Vidinė lingvistika- išorinė lingvistika
Ši dichotomija Sosiūro BLK beveik neapibūdinama, bet jis jas išskiria. Išorinė lingvistika tiria kalbos egzistavimo sąlygas, t.y. kalbos ryšį su kalbos ir civilizacijos istoriją , su politika ir literatūra, su jos geografiniu paplitimu. Visais šiais atvejais kalba tirima kaip kultūros-istorijos faktas. Vidinė lingvistika tiria kalbos sandarą, jos struktūrą. Sosiūras tvitino, kad tarp vidinės lingvistikos ir išorinės nėra jokio betarpiško, būtino ryšio. Vidinė lingvistika yra lingvistika tikrąja prasme, nes jitiria kalbą kaip sistemą. Tokios kalbotyros šakos kaip psicholingvistika paralingvistika, etnolingvistika yra jau išorinės lingvistikos disciplinos, nes tiria reiškinius esančius už kalbos sistemos ribų.