STAMBIŲ VIENTISŲ FORMŲ INSTRUMENTINIAI ŽANRAI

XIX a. vis daugiau kuriama stambių vientisų kūrinių: simfoninių poemų, fantazijų, uvertiūrų, rapsodijų, baladžių, kapričio, koncertų, sonatų, skerco ir t.t.

Šitai susiję su programiškos muzikos įsigalėjimu, siekimu literatūrinį siužetą perteikti muzikos priemonėmis. Tam dažnai panaudojama sonatos forma, kaip viena iš lanksčiausių, o taip pa sintetinės iš laisvosios formos. Vientisa kūrinio forma kartais taip išplėtojama, kad joje telpa tarsi kelios ciklo dalys. Tokiais atvejais atskiri epizodai atlieka lėtosios dalies, skerco, finalo vaidmenį. Būdinga kai kurių XIX – XX a. kūrinių žymė – monotematizmas: visas kūrinys grindžiamas viena tema, kurią įvairiai perdirbant, sukuriami nauji vaizdai.

UVERTIŪRA

XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais teatro spektaklių pradžia skelbdavo laisvai improvizuojami fanfarų signalai. Jie būdavo trumpučiai, vos keleto taktų. Vėliau, prieš pradedant operą, vietoje trimitų būdavo sugrojama nedidelė instrumentinė pjesė – uvertiūra (pvz. Monteverdžio operos). Be to, uvertiūromis buvo vadinamos ne tik operų įžangos, bet ir instrumentinių siuitų pirmosios dalys (pvz. Bacho), net ištisos siuitos. Kartais šis terminas buvo taikomas net simfonijoms.

XVII a. pabaigoje susiformavo du operų uvertiūrų tipai: prancūziškoji ir itališkoji.        Prancūziškosios uvertiūros pradininkas – Ž.B.Liuly.

Pirmoji dalis buvo lėta, lyginio metro, iškilmingo, maršiško pobūdžio.

Antroji dalis – gyvesnė, trijų dalių metro, polifoninio stilius.

Trečioji – vėl lėta, akordinė.

Paskutinė – lėtoji, dažnai būdavo praleidžiama (pvz. Hendelio oratorija ,,Mesijas”, ,,Judas Makabėjus”, ,,Samsonas”; Gliuko opera ,,Ifigenija Aulidėja”).

Itališkoji uvertiūra, dažnai vadinama ,,neapolietiškąja” arba ,,simfonia”.

Pirmoji dalis greito tempo , melodija gyva.

Antroji – lėta, melodija dainingesnė, įvairesnė harmonija.

Trečiojoje dalyje vėl dominuoja greitas tempas, šokio intonacijos (pvz. Gliuko ,,Paris ir Elena”; Mocarto ,,Pagrobimas iš Seralio”).

Šių uvertiūrų reikšmė tolesnei muzikos raidai buvo gana didelė. Prancūziškoji turėjo įtakos siuitoms, simfonijoms, klasikinių operų uvertiūroms. Itališkoji – davė pradžią klasikiniam simfonijos žanrui.

Senovinės uvertiūros su operų turiniu beveik nesisiedavo. Pvz. Gliuko uvertiūros dėl savo temų savarankiškumo ir formos kompaktiškumo gali būti laikomos atskiromis pjesėmis. Ištisinis temos ar kelių temų vystymas, apimąs visas uvertiūros dalis, tampa

galimas tik pritaikius uvertiūroms  sonatos formą, kuri ir liko pagrindine klasikinės uvertiūros forma. Sonatos formą  pirmasis panaudojo Mocartas (pvz. Opera ,,Figaro vedybos”, ,,Don Žuanas”; Bethoveno baletas ,,Prometėjo kūriniai”).

Vėliau uvertiūra tampa vis savarankiškesnė , įgyja koncertinės pjesės reikšmę. Šiame procese ypač didelį vaidmenį atlieka Bethoveno trys ,,Leonoros” uvertiūros.

XIX a. uvertiūra savo forma vis labiau artėja prie laisvos fantazijos.

XIX a. antroje pusėje atsirado trumpa, laisvos formos įžanga, vadinama introdukcija,

preliudu.

Savarankiškos koncertinės uvertiūros paprastai yra programiški kūriniai, artimi simfoninės poemos žanrui. Jos rašomos remiantis kokiu nors siužetu, arba kuria nors proga, arba liaudies temomis. Nemažai uvertiūrų yra sukurta pučiamųjų, liaudies instrumentų orkestrui.

FANTAZIJA

Tai įvairaus tipo instrumentinės pjesės. XVI – XVII a. tai buvo laisvo improvizacinio pobūdžio polifoninės pjesės vargonams, klavesinui arba liutnei, savo sandara panašios į kanconą, ričerkarą, tokatą.

XVIII a. Fantazija buvo vadinama didelė virtuozinė fugos arba sonatos įžanga (pvz. Bacho ,,Chromatinė fantazija ir fuga d- moll; ,,Fantazija ir fuga g-moll” vargonams).

Vienos klasikų kūryboje fantazija tampa savarankišku žanru. Tai jau trijų dalių kūrinys, parašytas sonatos forma, arba kaip kelių dalių ciklas.

XIX a. fantazijos – laisvos formos, dažniausiai atsiradusios variacijų būdu perdirbinėjant liaudies dainų, šokių, romansų, operų , baletų melodijas. Virtuozinio pobūdžio fantazijos, operų arba liaudies melodijų temomis,vadinamos parafrazėmis.

Simfoninė fantazija – aiškaus turinio muzikinis žanras, dažnai turįs fantastikos elementų, susiformavo XIX a. Jai taip pat būdingas laisvų formų traktavimas; savo pobūdžiu  ji gimininga simfoninei poemai (pvz. Čaikovskio ,,Frančeska da Ramini”; J. Karnavičiaus ,,Lietuviškoji fantazija”).

SIMFONINĖ POEMA

Tai kūrinys simfoniniam orkestrui, parašytas stambia vientisa forma ir perteikiąs kokį nors konkretų siužetą. Simfoninė poema  susiformavo apie XIX a. vidurį. Pradininkas – Listas, parašęs 12 simfoninių poemų.

Simfoninės poemos struktūra labai įvairi:

1.      Laisva orkestrinė fantazija .

2.      Variacijos (pvz. Štrauso ,,Don Kichotas”).

3.      Rondo forma.

4.      Sonatos forma.

Simfoninės poemos siužetas apima įvairias gyvenimo sritis. Viena iš  būdingų techninių priemonių yra leitmotyvas. Kūrinio eigoje tas leitmotyvas gali būti perdirbamas, keičiamas.

SIMFONINIS PAVEIKSLAS

Greta simfoninių poemų XIX a. antroje pusėje susiformavo kitas programiškos muzikos žanras – simfoninis paveikslas. Jo apimtis mažesnė už simfoninės poemos, muzika labiau koncentruota. Prie jos gali būti pateiktas  platus literatūrinis paaiškinimas. Griežto skirtumo tarp simfoninės poemos ir simfoninio paveikslo nėra.

BALADĖ

Viduramžiais balade buvo vadinama daina su šokiais; vėliau tas pavadinimas imtas taikyti dainoms, kuriose pasakojama apie  dramatiškus arba šiaip kokius paprastus, fantastiškus atsitikimus. Instrumentinės baladės pradininkas – Šopenas ( parašė 4 balades fortepijonui). Baladės žanras tinka perteikti įvairaus pobūdžio vaizdams: lyriškiems, epiniams, dramatiškiems. Baladės turinys apsprendžia ir jos formą: tai gali būti sonata, rondo, trijų dalių forma, variacijos, ciklas ir t.t.

Balades kūrė Listas, Grygas, Vainiūnas.

RAPSODIJA

Tai instrumentinis kūrinys, kurio tematika pagrįsta liaudies melodijomis. Pradininkas – J. Tamašekas ir J.V Voržišekas. Į meno viršūnes rapsodiją iškėlė F. Listas, sukūręs 19 ,,Vengrų rapsodijų” ir vieną ,,Ispanišką rapsodiją” fortepijonui.

Rapsodijų forma nėra nusistovėjusi . Dažniausiai jose gretinami du kontrastingi epizodai.

KAPRIČIO

Tai virtuozinio pobūdžio, linksma, laisvos formos instrumentinė pjesė.

XVI – XVII a. polifoninėje muzikoje kapričio buvo imitacinės sandaros, panašus į fugą. Vėliau keitėsi, išlaikydamas savo esminį bruožą -  linksmą nuotaiką (pvz. Bacho ,,Kapričio išvykstant mylimam broliui”).

Romantikų kapričio – skerco pobūdžio (pvz. F. Mendelsono, A.Bramso kapričio fortepijonui).

Susiję įrašai:

• Skudučiai
• Simfoninis orkestras
• Modernioji muzika (referatas)
• Juozas Naujalis
• Pučiamieji instrumentai