Styginiai instrumentai
Styginiai instrumentai yra orkestro pagrindas, todėl jų orkestre- daugiausia, net apie du trečdaliai. Jie gali groti labai įvairiai- apima beveik visą žmogaus girdos diapazoną, taigi yra lengvai pritaikomi bet kuriai muzikai.
Styginiai instrumentai yra žymiai pranašesni už kitus. Stygininkai beveik nepavargsta lyginant muzikantais, grojančiais pučiamaisiais instrumentais. Taip pat styginiai labiau nei kiti instrumentai primena žmogaus balsą ar kalbos ir dainos moduliacijas. Jie perteikia aistrą ar džiaugsmą, gali dūsauti ar čiauškėti. Stryko judesiu violončelininkas ir smuikininkas išgauna įniršį ir švelnumą, pasipūtimą ir kuklumą.
Styginiai instrumentai turi keletą tik jiems būdingų savybių:
1. Atskirą natą galima tęsti ilgai, tai padidinant, tai pritildant garsą.
2. Galima pagyvinti ar pasodrinti garsą kairiosios rankos pirštais virpinant stygas ( vibrato ). Vibrato gali būti „siauras ir greitas”, arba „sodrus, sklindantis lyg nuostabiausia šviesa”.
Styginių rūšys:
1. Smuikas. Tai medinė švelnių formų dėžutė su dviem pagaliukais išilgai jos, tarp kurių galų ištemptos keturios stygos. Jo ilgis svyruoja nuo 30 iki 80 cm, priklausomai nuo smuikininko. Tai pats populiariausias styginis, amatininkų tobulumo pavyzdys. Patys geriausi jų „gimė” italų smuikų meistrų Amačių, Stradivarijų, Gvarnerių dirbtuvėse. Iki šiol jiems niekas neprilygo, nors ir kaip nuodugniai buvo tyrinėjami medis, klijai ir lakas, kuriuos jie naudojo gamyboje. Pradžioje, tik atsiradus smuikui, visos keturios stygos buvo daromos iš gyvulių žarnų, bet vėliau dviem apatinėms stygoms imta naudoti metalą, siekiant išgauti skaidresnį ir stipresnį garsą. Nors atrodo, kad muzikantas smuiką prilaiko kairiąja ranka, tačiau iš tikro jis laikomas smakru prispaustas prie raktikaulio. Kairiąja ranka tik stabdomos stygos, taip išgaunant įvairaus aukštumo garsus. Vidutinio dydžio orkestre smuikininkai skirstomi į pirmuosius ir antruosius.
2. Altas. Jis panašios formos, tik kiek didesnis už smuiką ir skamba kvinta žemiau nei jis. Alto skambesys santūresnis ir ilgesingesnis už išraiškingojo smuiko. Ilgą laiką altas laikytas prastesniu smuiko giminaičiu, o tikro pripažinimo sulaukė tik šiame amžiuje, daugiausia talentingo muzikanto Lejonelio Tertiso dėka. Kadangi altas sunkesnis ir jo stygos ilgesnės, tai ir altisto ranka turi būti didesnė ir stipresnė už smuikininko, nes grieždamas altu muzikantas pavargsta labiau. Simfoniniame orkestre gali būti dvylika ir daugiau altų.
3. Violončelė. Dėl savo skambaus ir vibruojančio tembro violončelė yra pats lyriškiausias instrumentas. Ji laikoma kaklelį atrėmus į muzikanto kairįjį petį, o metalinę kojelę- į grindis. Violončelė skamba oktava žemiau už altą. Jos paskirtis- pritarti orkestrui- beveik taip pat svarbi kaip ir pirmojo smuiko- vesti pagrindinę melodiją. Violončelės skamba itin išraiškingai, kai grojama pizzicato (virpinant stygas pirštais), pavyzdžiui, Bramso simfonijos Nr. 2 allegreto dalyje. Orkestre griežiama mažiausiai dešimčia violončelių.
4. Kontrabosas. Dėl nepaprasto kontraboso dydžio (kartu su koja apie 2m.) muzikantas turi arba stovėti, arba sėdėti ant aukštos kėdės. Savo forma šis milžiniškas orkestro instrumentas skiriasi nuo kitų styginių instrumentų, nes jo pečiai, užuot apvalėję, prie kaklo siaurėja ir smailėja, kaip senovinių violų. Jis vienintelis iš visų orkestro styginių derinamas ne kvintų, bet kvartų intervalais. Kontrabosas dažnai griežia unisonu su violončele, tik oktava žemiau. Postklasicizmo kūriniuose šis kūrinys dažniausiai turi visiškai nepriklausomą nuo violončelės partiją. Šiuolaikiniame simfoniniame orkestre griežia maždaug aštuoni kontrabosai. Dar kontrabosai labai populiarūs džiaze. Klasikiniame džiazo trio, kurį paprastai sudaro fortepijonas, mušamieji ir kontrabosas, kontrabosininkas paprastai stygas gnaibo pirštais.
5. Čongūris. Tai vienas iš mums mažai girdėtų instrumentų, tačiau anaiptol už kitus neprastesnis. Šiuo instrumentu groja moterys gruzinės. Šis styginis yra perpjautos kriaušės pavidalo, suklijuotas iš šilkmedžio, pušies, liepos, vyšnios lentelių, rečiau skobtas. Čongūrio dengtė plokščia, turi daug apvalių mažyčių garsaskylių (jų yra ir korpuso šonuose). Kaklelis ilgas su padalomis arba be jų. Šio moteriško instrumento ilgis-1m. Jis turi 4 stygas, tačiau, kas labai įdomu, ketvirtoji( zili) styga prasideda ne nuo kaklelio viršaus, kaip kitos trys, o nuo kaklelio vidurio. Juo griežiama sėdint, atrėmus korpusą į dešiniąją koją. Skambinama pirštais, kaklelio ir korpuso sujungimo vietoje. Čongūriai gali būti: prima, bosas arba kontrabosas.
6. Arfa. Tai didelis trikampio formos medinis rėmas( viršuje šiek tiek lenktas) ir jo apačioje esanti kūginė rezonansinė dėželė su egline viršutine plokštele. Toje plokštelėje yra 5 ovalios išpjovos. Arfos dydis- maždaug 1,8m. Šį styginį sudaro 45- 49 stygos, iš kurių 10-11 žemiausiųjų- metalinės, o kitos- žarninės, ištemptos išilgai korpuso. Arfos svoris-35 kg. Arfininkas sėdi į dešinę nuo rezonansinės dėžutės ir skambindamas palenkia instrumentą prie dęšinio peties. Rankas laiko abipus stygų ir dešiniąja ranka groja aukštuosius garsus, o kairiąja- žemuosius. Šiuo instrumentu grojama tik pirmais keturiais pirštais(be mažylio). Ji pagal laikiklių padėtį į lankines (laikiklis kyla nuožulniai) ir rėmines( laikiklis kyla stačiu kampu).
7. Gitara. Pastaraisiais dešimtmečiais gitara tapo pirmaujančiu koncertiniu instrumentu. Gitaros pavadinimas kilo iš senovės graikų lyros kitaros, kuria skambinęs Apolonas. Instrumentas turi šešias stygas- trys viršutinės iš nailono, o apatinės- iš nailono, apvyto vielele. Muzikantas randa natas pagal dalmenis( siauras metalo juosteles, išdėstytas postygyje pustonių intervalais). Havajų gitara- tarsi miniatiūrinė. Ji kartu su liutnia ištobulėjo renesanso laikais. Gitara būdavo skambinama Liudviko XIV ir Karolio II rūmuose, o jos populiarumas tai augdavo, tai krisdavo iki XIX a. vidurio. Gitara skambinama pirštų galais gnaibant stygas, nors liaudies ir popmuzikos atlikėjai dažnai vartoja plektrą. Elektrinė gitara, universalus popmuzikos instrumentas, kaip paprasta gitara turi šešias stygas ir į dalmenis padalintą postygį. Mažytės varžto galvutės, įmontuotos po kiekviena styga, pagauna garsą, kuris pereina į stiprintuvą, o šis į garsiakalbį. Bosinė gitara teturi keturias stygas ir popmuzikoje atitinka džiazo bosą.
8. Liutnia. Žodis liutnia kilęs iš al’ud, arabiško instrumento pavadinimo, o patį instrumentą į Europą veikiausiai atgabeno maurai, užkariavę Ispaniją. Liutnia skiriasi nuo gitaros tuo, kad turi gaubtą kriaušės pavidalo korpusą, kurį sudaro plonytės viena su kita suklijuotos skiltelės. Ji taip pat turi kaklelį stačiu kampu atgal užlenkta galvute ir po stygomis rozetę, kuri ne taip, kaip paprasta apvali gitaros garsaskylė, būna puošniai išraižyta. Liutnia tobulumo viršūnę pasiekė apie 1500m., ir jai buvo sukurta daugybė kūrinių, iš kurių patys puikiausi- Elžbietos laikų kompozitoriaus D.Daulendo kūriniai. Nors apie 200m. liutnia buvo pamiršta, pastaraisiais dešimtmečiais ji vėl atgyja.