Švietimo epochos, literatūros srovės ir kryptys
Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų – lenkų, vokiečių, rusų – literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.
Vakarų Europos literatūroje XVII a. pirmojoje pusėje vyravo barokas, o antrojoje – klasicizmas. Švietimo epochoje, XVIII amžiuje, barokas peraugo į rokoką, o klasicizmas – į šviečiamąjį klasicizmą bei šviečiamąjį realizmą. Be to, XVIII a. viduryje susiformavo sentimentalizmas, o antrojoje amžiaus pusėje – preromantizmas, kuris pačioje amžiaus pabaigoje peraugo į romantizmą. Nuo XIX a. trečiojo dešimtmečio romantizmą keitė realizmas, vėliau realizmą – natūralizmas. Antrojoje XIX a. pusėje, ypač amžiaus pabaigoje, ėmė formuotis modernistinės literatūros srovės bei kryptys (impresionizmas, simbolizmas ir kt.). Visos tos srovės bei kryptys turėjo savo ištakas žmonių pasaulėžiūroje bei pasaulėjautoje, buvo susijusios su atitinkamomis filosofijos kryptimis. Švietimo epochoje vyraujančios filosofijos kryptys buvo racionalizmas ir sensualizmas (empirizmas). Racionalistinės filosofijos pagrindu tarpo visokios klasicizmo atmainos, sensualistinę filosofiją atitiko sentimentalizmo principai. Preromantizmas ir romantizmas rėmėsi intuityvistine bei subjektyvistine filosofija. Realizmas atgaivino ir toliau brandino švietėjų inicijuotą socialinę žmogaus sampratą. Natūralizmas rėmėsi pozityvistine naujųjų laikų (A. Comte’o) filosofija. Modernistinės kryptys buvo vienokia ar kitokia romantizmo principų transformacija.
XIX a. lietuvių literatūrą daugiau ar mažiau paveikė ikimodernistinės literatūros srovės bei kryptys. Iš pradžių lietuvių literatūrą daugiausia veikė Švietimo epochos literatūra, po to išryškėjo romantizmo, dar vėliau – realizmo bei pozityvizmo poveikis. Modernizmo poveikis pasireiškė vėliau – jau XX a. pradžioje.
Pagrindinės Švietimo epochos literatūros srovės ir kryptys buvo šios: barokas; klasicizmas; šviečiamasis klasicizmas; šviečiamasis realizmas; rokokas (pseudoklasicizmas); sentimentalizmas; preromantizmas.
Barokas. Vakarų Europoje (Italijoje, Ispanijoje) susiformavo XVI a. viduryje, vėliau (XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje) paplito po visą Europą. Jo tradicijos buvo gyvos ir Švietimo epochoje. Anksčiausiai (XVII a. pirmojoje pusėje) jis išblėso Prancūzijoje, užleisdamas vietą klasicizmui, kitur (pvz., Lenkijoje) laikėsi iki XVIII a. vidurio ir net ilgiau. Barokas atskleidė prieštaringą, konfliktišką, besiblaškančią žmogaus asmenybę, todėl jis kartais apibūdinamas kaip tragiškasis humanizmas. Šio pasaulio ir žemiškojo gyvenimo beprasmybės jausmas (vanitas vanitatum), mirties apoteozė čia grumiasi su spontanišku hedonizmu – galingu geismu gyventi ir džiaugtis. Todėl baroke susipina įvairiausios priešybės: religingumas ir pasaulietiškumas, racionalumas ir sensualumas, dieviškoji (dangiškoji) ir žmogiškoji (žemiškoji) meilė, fantastika ir realybė, pagoniškoji (antikinė) mitologija ir krikščioniškoji simbolika, sąlygiškumas ir natūralumas, naivus paprastumas ir rafinuotas sudėtingumas. Barokui būdingas savitas kosminis pasaulėvaizdis, pagrįstas mokslinio ir meninio pažinimo vienybe, „naujas stilius”, paremtas stebinimo bei stulbinimo principu. Jame siekiama „naujos harmonijos”, įvairių menų sąveikos (dėl to ugdoma opera ir baletas, mokyklinis teatras). Atsisakoma renesansinio formų harmoningumo, aiškumo, funkcionalumo, dėmesys sutelkiamas į ornamentiką, puošnumą, įvairumą, judesį, siekiama emocinės ir intelektualinės įtampos. Mėgstamas teatrališkumas, iliuzionizmas, egzotiškumas – viskas, kas negirdėta, neregėta. Kultivuojama alegorika, emblematika. Dinamiškas, afektuotas, patetiškas stilius sukuriamas antitezėmis, hiperbolėmis, sudėtinga metaforika, gausiomis inversijomis, ryškiais anžambemanais – turtinga ir puošnia poetine kalba. Eilėraščio pagrindą sudaro konceptas – netikėta antitezių (priešingų idėjų bei vaizdų) sampyna, pajungta atvirai konglomeratiškai kompozicijai bei architektonikai. Baroko alegorijų repertuaras ir visas stiliaus priemonių arsenalas buvo perimtas iš vėlyvosios antikos, viduramžių ir Renesanso meno; baroke apstu tradicinių siužetų, vaizdų ir motyvų, stilistinių klišių; kartu siekiama individualumo bei originalumo. Baroke tebėra gyva klasikinė trijų stilių teorija, bet stiliai praktiškai visaip maišomi, be to, mėgstama makaroninė kalba. Barokas atsiribojo nuo neoplatonizmo, kuris buvo filosofinis renesansinio meno pagrindas ir rėmėsi Aristotelio logika bei retorika. Todėl baroko poetikoje logika kontroliavo pagrindinį stilistinį principą – konceptizmą. Rėmimasis logika pagimdė ir baroko retorikos racionalizmą, kuriuo vėliau buvo grindžiamos ankstyvosios Švietimo idėjos. Žymiausi baroko literatūros teoretikai Italijoje buvo E. Tesauro, Ispanijoje – B. Gracianas, Lenkijoje ir Lietuvoje – M.K. Sarbievijus.
Lietuvių literatūroje (daugiausia religinėje) barokas plačiai reiškėsi XVII-XVIII a. Vėlesnę (XIX a.) lietuvių literatūrą jis paveikė jau transformuotu pavidalu – kaip rokoko literatūra.
Klasicizmas. Ši meno bei literatūros srovė vyravo Vakarų Europoje nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. vidurio. Pirmiausia (dar XVII a. pirmojoje pusėje) susiformavo Prancūzijoje, paskui pasklido po kitas šalis. Brandusis klasicizmas (P. Corneille’o, J, Racine’o, N. Boileau-Despreaux’o kūryba) buvo aristokratinis, absoliutinės monarchijos menas. Tuo metu Prancūzija iškilo kaip galinga centralizuota valstybė, kurios monarchas buvo absoliutus valdovas. Viskas valstybėje, taip pat ir menas, turėjo jam tarnauti. Meno uždavinys buvo šlovinti ir stiprinti monarchinę valstybę. Klasicistiniuose kūriniuose keliama tautinio valstybingumo idėja, akcentuojamas patriotizmas, visuomeninė pareiga. Juose vaizduojamas žmogus, kovojantis už kilnius tikslus, visuomeninių idealų vardan nugalintis asmeninius interesus. Klasicizmas tenkino aristokratijos estetinius poreikius, buvo griežtai atsiribojęs nuo žemesniųjų visuomenės sluoksnių – nuo trečiojo (neprivilegijuotojo) luomo. Tokios buvo klasicizmo gyvavimo socialinės bei politinės premisos ir sąlygos.
Klasicizmas turėjo ir savo filosofinius pagrindus. Jis rėmėsi racionalistine R. Descartes’o filosofija, kuri dualistiškai aiškino pasaulį ir žmogų. Pagal Descartes’ą pasauli sudaro du savarankiški pradai – dvasia ir materija. Dievas sukūrė materiją, davė jai dėsnius, kurie nuo žmogaus nepriklauso, bet kuriuos žmogus gali pažinti. Žmogus irgi yra toks pat dvilypis, kaip ir šalia jo egzistuojantis pasaulis. Jis irgi turi du priešingus pradus – sielą ir kūną. Kūnas yra ne kas kita, kaip sudėtingas mechanizmas, sudarytas iš materialių elementų ir paklūstantis visiems materijos dėsniams. O siela yra visai kas kita, iš esmės su kūnu nieko bendro neturi. Jos savybės yra valia ir mąstymas. Tuos du savarankiškus žmogaus pradus – kūną ir sielą – į vieną visumą sujungia Dievas. Žmogaus jausmų, afektų, aistrų vaidmuo yra tas, kad jie skatina sielą norėti to, ko reikia kūnui.
Taigi žmogaus esmę pagal Descartes’ą sudaro siela, o sielos esmę – protas, loginis mąstymas. Pats žmogiškumo principas išreiškiamas posakiu Cogito ergo sum (Mąstau, taigi esu). Žmogaus protui Dievo duota prigimtinė galia pažinti pasaulį ir save, tačiau tai įmanoma tiktai logiška mąstant, vadovaujantis dedukcinio protavimo principais, kuriuos kadaise pagrindė Aristotelis. Dedukcinis protavimas remiasi aksiomomis, apriorinėmis idėjomis, nekvestionuojamais teiginiais bei prielaidomis. Svarbiausios idėjos žmogui yra įgimtos. Tokios įgimtos bendriausios idėjos yra Dievas, dvasia ir kūnas. Žmogus, nepripažindamas Dievo buvimo, dvasios ir kūno savarankiško egzistavimo, negali nieko rimtai mąstyti ar įrodinėti, negali pažinti tiesos. O tų bendriausių įgimtų idėjų (ar Dievas yra, ar jo nėra; ar dvasia be kūno egzistuoja, ar ne; ar materija yra, ar jos nėra) negalima logiškai pagrįsti ir įrodyti. Tai aksiomos, kuriomis reikia besąlygiškai pasitikėti, tai prielaidos, būtinos loginiam mąstymui. Protaujant reikia vadovautis taisyklėmis, kurių laikomasi matematikoje (ypač geometrijoje): pirmiausia, teisingais reikia laikyti tokius teiginius, kurie yra savaime aiškūs ir niekam nekelia jokių abejonių; paskui kiekvieną sudėtingą problemą reikia suskaidyti į mažesnes ir konkretesnes, nebe taip sudėtingas problemas; po to reikia metodiškai eiti nuo to, kas žinoma ir jau įrodyta, prie to, kas nežinoma ir dar neįrodyta; pagaliau nepalikti mąstyme jokių spragų, jokių nežinomųjų. Tokiu būdu pagrindinis tiesos kriterijus yra aiškumas: teisinga tai, kas savaime aišku arba kas aiškiai pagrįsta bei įrodyta.