Švietimo epochos, literatūros srovės ir kryptys
Lietuvių literatūra XIX amžiuje formavosi ir plėtojosi veikiama tų estetinių idėjų, tų literatūros srovių bei krypčių, kurios buvo būdingos Vakarų Europos ir ypač didžiųjų kaimyninių tautų – lenkų, vokiečių, rusų – literatūrai. Didžiojoje Lietuvoje visą amžių stipriausia buvo lenkų literatūros įtaka, tik amžiaus pabaigoje, kada vis daugiau lietuvių ėmė studijuoti Rusijos universitetuose, sustiprėjo rusų literatūros poveikis. Mažojoje Lietuvoje visą laiką reiškėsi vokiečių literatūros trauka.
Vakarų Europos literatūroje XVII a. pirmojoje pusėje vyravo barokas, o antrojoje – klasicizmas. Švietimo epochoje, XVIII amžiuje, barokas peraugo į rokoką, o klasicizmas – į šviečiamąjį klasicizmą bei šviečiamąjį realizmą. Be to, XVIII a. viduryje susiformavo sentimentalizmas, o antrojoje amžiaus pusėje – preromantizmas, kuris pačioje amžiaus pabaigoje peraugo į romantizmą. Nuo XIX a. trečiojo dešimtmečio romantizmą keitė realizmas, vėliau realizmą – natūralizmas. Antrojoje XIX a. pusėje, ypač amžiaus pabaigoje, ėmė formuotis modernistinės literatūros srovės bei kryptys (impresionizmas, simbolizmas ir kt.). Visos tos srovės bei kryptys turėjo savo ištakas žmonių pasaulėžiūroje bei pasaulėjautoje, buvo susijusios su atitinkamomis filosofijos kryptimis. Švietimo epochoje vyraujančios filosofijos kryptys buvo racionalizmas ir sensualizmas (empirizmas). Racionalistinės filosofijos pagrindu tarpo visokios klasicizmo atmainos, sensualistinę filosofiją atitiko sentimentalizmo principai. Preromantizmas ir romantizmas rėmėsi intuityvistine bei subjektyvistine filosofija. Realizmas atgaivino ir toliau brandino švietėjų inicijuotą socialinę žmogaus sampratą. Natūralizmas rėmėsi pozityvistine naujųjų laikų (A. Comte’o) filosofija. Modernistinės kryptys buvo vienokia ar kitokia romantizmo principų transformacija.
XIX a. lietuvių literatūrą daugiau ar mažiau paveikė ikimodernistinės literatūros srovės bei kryptys. Iš pradžių lietuvių literatūrą daugiausia veikė Švietimo epochos literatūra, po to išryškėjo romantizmo, dar vėliau – realizmo bei pozityvizmo poveikis. Modernizmo poveikis pasireiškė vėliau – jau XX a. pradžioje.
Pagrindinės Švietimo epochos literatūros srovės ir kryptys buvo šios: barokas; klasicizmas; šviečiamasis klasicizmas; šviečiamasis realizmas; rokokas (pseudoklasicizmas); sentimentalizmas; preromantizmas.
Barokas. Vakarų Europoje (Italijoje, Ispanijoje) susiformavo XVI a. viduryje, vėliau (XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje) paplito po visą Europą. Jo tradicijos buvo gyvos ir Švietimo epochoje. Anksčiausiai (XVII a. pirmojoje pusėje) jis išblėso Prancūzijoje, užleisdamas vietą klasicizmui, kitur (pvz., Lenkijoje) laikėsi iki XVIII a. vidurio ir net ilgiau. Barokas atskleidė prieštaringą, konfliktišką, besiblaškančią žmogaus asmenybę, todėl jis kartais apibūdinamas kaip tragiškasis humanizmas. Šio pasaulio ir žemiškojo gyvenimo beprasmybės jausmas (vanitas vanitatum), mirties apoteozė čia grumiasi su spontanišku hedonizmu – galingu geismu gyventi ir džiaugtis. Todėl baroke susipina įvairiausios priešybės: religingumas ir pasaulietiškumas, racionalumas ir sensualumas, dieviškoji (dangiškoji) ir žmogiškoji (žemiškoji) meilė, fantastika ir realybė, pagoniškoji (antikinė) mitologija ir krikščioniškoji simbolika, sąlygiškumas ir natūralumas, naivus paprastumas ir rafinuotas sudėtingumas. Barokui būdingas savitas kosminis pasaulėvaizdis, pagrįstas mokslinio ir meninio pažinimo vienybe, „naujas stilius”, paremtas stebinimo bei stulbinimo principu. Jame siekiama „naujos harmonijos”, įvairių menų sąveikos (dėl to ugdoma opera ir baletas, mokyklinis teatras). Atsisakoma renesansinio formų harmoningumo, aiškumo, funkcionalumo, dėmesys sutelkiamas į ornamentiką, puošnumą, įvairumą, judesį, siekiama emocinės ir intelektualinės įtampos. Mėgstamas teatrališkumas, iliuzionizmas, egzotiškumas – viskas, kas negirdėta, neregėta. Kultivuojama alegorika, emblematika. Dinamiškas, afektuotas, patetiškas stilius sukuriamas antitezėmis, hiperbolėmis, sudėtinga metaforika, gausiomis inversijomis, ryškiais anžambemanais – turtinga ir puošnia poetine kalba. Eilėraščio pagrindą sudaro konceptas – netikėta antitezių (priešingų idėjų bei vaizdų) sampyna, pajungta atvirai konglomeratiškai kompozicijai bei architektonikai. Baroko alegorijų repertuaras ir visas stiliaus priemonių arsenalas buvo perimtas iš vėlyvosios antikos, viduramžių ir Renesanso meno; baroke apstu tradicinių siužetų, vaizdų ir motyvų, stilistinių klišių; kartu siekiama individualumo bei originalumo. Baroke tebėra gyva klasikinė trijų stilių teorija, bet stiliai praktiškai visaip maišomi, be to, mėgstama makaroninė kalba. Barokas atsiribojo nuo neoplatonizmo, kuris buvo filosofinis renesansinio meno pagrindas ir rėmėsi Aristotelio logika bei retorika. Todėl baroko poetikoje logika kontroliavo pagrindinį stilistinį principą – konceptizmą. Rėmimasis logika pagimdė ir baroko retorikos racionalizmą, kuriuo vėliau buvo grindžiamos ankstyvosios Švietimo idėjos. Žymiausi baroko literatūros teoretikai Italijoje buvo E. Tesauro, Ispanijoje – B. Gracianas, Lenkijoje ir Lietuvoje – M.K. Sarbievijus.
Lietuvių literatūroje (daugiausia religinėje) barokas plačiai reiškėsi XVII-XVIII a. Vėlesnę (XIX a.) lietuvių literatūrą jis paveikė jau transformuotu pavidalu – kaip rokoko literatūra.
Klasicizmas. Ši meno bei literatūros srovė vyravo Vakarų Europoje nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. vidurio. Pirmiausia (dar XVII a. pirmojoje pusėje) susiformavo Prancūzijoje, paskui pasklido po kitas šalis. Brandusis klasicizmas (P. Corneille’o, J, Racine’o, N. Boileau-Despreaux’o kūryba) buvo aristokratinis, absoliutinės monarchijos menas. Tuo metu Prancūzija iškilo kaip galinga centralizuota valstybė, kurios monarchas buvo absoliutus valdovas. Viskas valstybėje, taip pat ir menas, turėjo jam tarnauti. Meno uždavinys buvo šlovinti ir stiprinti monarchinę valstybę. Klasicistiniuose kūriniuose keliama tautinio valstybingumo idėja, akcentuojamas patriotizmas, visuomeninė pareiga. Juose vaizduojamas žmogus, kovojantis už kilnius tikslus, visuomeninių idealų vardan nugalintis asmeninius interesus. Klasicizmas tenkino aristokratijos estetinius poreikius, buvo griežtai atsiribojęs nuo žemesniųjų visuomenės sluoksnių – nuo trečiojo (neprivilegijuotojo) luomo. Tokios buvo klasicizmo gyvavimo socialinės bei politinės premisos ir sąlygos.
Klasicizmas turėjo ir savo filosofinius pagrindus. Jis rėmėsi racionalistine R. Descartes’o filosofija, kuri dualistiškai aiškino pasaulį ir žmogų. Pagal Descartes’ą pasauli sudaro du savarankiški pradai – dvasia ir materija. Dievas sukūrė materiją, davė jai dėsnius, kurie nuo žmogaus nepriklauso, bet kuriuos žmogus gali pažinti. Žmogus irgi yra toks pat dvilypis, kaip ir šalia jo egzistuojantis pasaulis. Jis irgi turi du priešingus pradus – sielą ir kūną. Kūnas yra ne kas kita, kaip sudėtingas mechanizmas, sudarytas iš materialių elementų ir paklūstantis visiems materijos dėsniams. O siela yra visai kas kita, iš esmės su kūnu nieko bendro neturi. Jos savybės yra valia ir mąstymas. Tuos du savarankiškus žmogaus pradus – kūną ir sielą – į vieną visumą sujungia Dievas. Žmogaus jausmų, afektų, aistrų vaidmuo yra tas, kad jie skatina sielą norėti to, ko reikia kūnui.
Taigi žmogaus esmę pagal Descartes’ą sudaro siela, o sielos esmę – protas, loginis mąstymas. Pats žmogiškumo principas išreiškiamas posakiu Cogito ergo sum (Mąstau, taigi esu). Žmogaus protui Dievo duota prigimtinė galia pažinti pasaulį ir save, tačiau tai įmanoma tiktai logiška mąstant, vadovaujantis dedukcinio protavimo principais, kuriuos kadaise pagrindė Aristotelis. Dedukcinis protavimas remiasi aksiomomis, apriorinėmis idėjomis, nekvestionuojamais teiginiais bei prielaidomis. Svarbiausios idėjos žmogui yra įgimtos. Tokios įgimtos bendriausios idėjos yra Dievas, dvasia ir kūnas. Žmogus, nepripažindamas Dievo buvimo, dvasios ir kūno savarankiško egzistavimo, negali nieko rimtai mąstyti ar įrodinėti, negali pažinti tiesos. O tų bendriausių įgimtų idėjų (ar Dievas yra, ar jo nėra; ar dvasia be kūno egzistuoja, ar ne; ar materija yra, ar jos nėra) negalima logiškai pagrįsti ir įrodyti. Tai aksiomos, kuriomis reikia besąlygiškai pasitikėti, tai prielaidos, būtinos loginiam mąstymui. Protaujant reikia vadovautis taisyklėmis, kurių laikomasi matematikoje (ypač geometrijoje): pirmiausia, teisingais reikia laikyti tokius teiginius, kurie yra savaime aiškūs ir niekam nekelia jokių abejonių; paskui kiekvieną sudėtingą problemą reikia suskaidyti į mažesnes ir konkretesnes, nebe taip sudėtingas problemas; po to reikia metodiškai eiti nuo to, kas žinoma ir jau įrodyta, prie to, kas nežinoma ir dar neįrodyta; pagaliau nepalikti mąstyme jokių spragų, jokių nežinomųjų. Tokiu būdu pagrindinis tiesos kriterijus yra aiškumas: teisinga tai, kas savaime aišku arba kas aiškiai pagrįsta bei įrodyta.
Racionalistinė Descartes’o filosofija davė metodologinius pagrindus klasicizmo estetikai, o šioji reglamentavo klasicistinį meną ir literatūrą. Pagal tokią filosofiją menas negalėjo plėtotis savaime, spontaniškai, nevadovaujamas ir nekontroliuojamas apriorinių proto nustatytų taisyklių. Tokias taisykles, apimančias pagrindines literatūros rūšis – poeziją, prozą ir dramą, imta kurti Prancūzijoje XVII a. pirmojoje pusėje, o jas susintetino bei apibendrino N. Boileau eiliuotame traktate Poezijos menas, išleistame 1674 m. Traktatas tapo klasicizmo manifestu, buvo verčiamas į kitas kalbas, perdirbinėjamas net iki XIX a. pradžios. Jį XVIII a. pabaigoje (1788) laisvai išvertė į lenkų kalbą poetas Franciszekas Ksaweras Dmochowskis. Jo knyga Eiliavimo menas (Sztuka rymotworcza) 1820 m. buvo išleista ir Vilniuje. Tokiu būdu Boileau idėjos buvo gerai pažįstamos ir XIX a. pradžios Vilniaus universitete, kuriame kaip tik vyko intensyvi polemika tarp klasicistų ir romantikų.
Pagal racionalistinį klasicistų pasaulėvaizdį, pasaulis, gamta ir žmogus yra sukurti vadovaujantis nekintančiais dėsniais, kuriuos žmogus savo protu gali pažinti ir kuriais turi remtis. Dieviškoji Visatos harmonija yra kartu ir pagrindinis grožio šaltinis. Menininkas, kad sukurtų grožį, kad įžvelgtų ir atskleistų visuotinę harmoniją, turi protingai imituoti gamtą, žmonių gyvenimą, pačius žmones. Ir Boileau poetikoje nuolat akcentuojamas proto, minties, prasmės pagrindinis vaidmuo kūrinyje: „Pirmiausia privalai visur žiūrėt prasmės tu”; „Tad prasmei būkite visur ištikimi”; „Svarbiausias daiktas, mat, prasmė”; „Pirma išmok mąstyt – ir tik po to rašyk”. Meno kūrinys turi būti prasmingas ir kartu harmoningas, nes harmonija yra grožis, kurio siekia menininkas. O kūrinys bus harmoningas, jei bus kondensuotas, nuoseklus, sistemiškas, aiškus ir paprastas: „Išmokit pasakot glaustai ir paprastai”, „Nesileiskite į smulkmenas niekingas”; „Poemoj pavyzdingoj viskas nuoseklu: / Tai ne kaprizo vaisius, nėr čia plepalų”; „Tad neikit pėdomis tų negrabių tauškalių, / Kaip maro venkite beprasmiškų detalių”; „Išmokit pasakoti paprastai, gyvai, / Be puošmenų tuščių, didingai, bet lengvai”. Taigi literatūros kūrinyje klasicistai pirmiausia ieško harmoningos loginės konstrukcijos, daug dėmesio skiria kūrinio formai, vaizdavimo technikai. Jie žiūri, kad būtų simetriška kūrinio architektonika, darni kompozicija, paprastas siužetas, aiški ir tiksli kalba ir kad tokia aiškia sistema kuo įspūdingiau atsiskleistų žmogaus minčių ir aistrų grožis. Jiems labiausiai rūpi minties jėga ir išraiškos tobulumas. Vertimas ir sekimas jiems buvo geriausia stiliaus ir literatūrinio skonio mokykla. Ir pats klasicizmo manifestas – Boileau traktatas nėra originalus kūrinys, o romėnų poeto Horacijaus Poezijos meno sekimas. Tai atitiko pačią klasicizmo prigimtį. Sekant Horacijaus mintimi, kad naujas senos temos traktavimas yra tobulesnis menas, negu nauja tema parašytas kūrinys, klasicizmo epochoje ypač išplito tradicinių, daugiausia antikinių, siužetų, personažų, žanrų sekimai, perkūrimai, transformacijos. Tačiau, imdami savo kūriniams temas ir siužetus iš antikos, vaizduodami panašius kaip ir antikos rašytojai konfliktus ir charakterius, klasicistai suteikdavo jiems naują istorinį turinį ir tokiu būdu antikini meną suaktualindavo, priderindavo prie savo epochos problemų ir reikalavimų.
Racionalistinis klasicistų pasaulėvaizdis lėmė, kad ir klasicistiniame mene vyrauja racionalistinė žmogaus samprata. Žmogus čia vertinamas pirmiausia pagal jo intelektą – pagal tai, kiek jis yra išsilavinęs, išsimokslinęs, kiek jis supranta valstybės ir visuomenės reikalus, kiek jis sugeba visas dvasios galias (emocijas, aistras, valią) pajungti proto disciplinai. Vienas pagrindinių klasicistų vaizduojamų konfliktų kaip tik yra pareigos ir jausmo susidūrimas. Valstybės interesai reikalauja pasielgti taip, kaip liepia pareiga, o asmeniniai interesai (pvz., meilės jausmas) skatina elgtis priešingai. Tokiu atveju moraline vertybe visados laikoma proto, valios, pareigos, o ne jausmo pergalė.
Racionalistinis požiūris į žmogų lėmė ir vaizduojamų personažų bei charakterių ypatybes. Klasicistai iš antikos ir Renesanso epochų perėmė imitacinės meno prigimties sampratą. Kaip ir antikos arba Renesanso menininkai ar teoretikai, Boileau pabrėžia, kad menininkas visur ir visuomet turi būti ištikimas gamtai ir žmogaus prigimčiai, labai gerai pažinti tikrovę, žmonių charakterius, jų psichologiją, kad galėtų juos teisingai ir įtikinamai pavaizduoti. Dėl to būtina ne tik suvokti įgimtus vaizduojamo charakterio bruožus, bet ir atsižvelgti į jo amžių, socialinę padėtį. Klasicistai buvo įsitikinę, kad žmogaus prigimtis yra pastovi, ir žmogus iš esmės nesikeičia. Todėl ir vaizduojami charakteriai, Boileau supratimu, turi būti įvairūs ir kartu pastovūs – dinamiški, bet nesikeičiantys. Įvairūs, dinamiški jie turi būti todėl, kad būtų nenuobodūs, įdomūs, įtikinantys, gyvenimiški, bet jie negali keistis iš esmės, nes turi atitikti savo prigimtį. Taip pat ir charakterių bei personažų būsenos, jų išgyvenimai ir emocijos turi būti natūralios, autentiškos, ne apsimestinės, nes nuo to priklauso kūrinio poveikis. Charakteris turi įkūnyti kokią nors pastovią, dažniausiai dorovinę idėją (kilnumą, drąsą, ištikimybę arba bailumą, melą, veidmainystę ir pan.). Boileau sako: „Charakterį kiekvieną autorius privalo / Vaizduoti nuosekliai ir išlaikyt lig galo”; „Tegu jis būna toks, koksai yra išties, / Lig pabaigos nekeičia savo prigimties”. O žmogaus prigimtis, kaip ir visa gamta, suprantama racionalistiškai ir dualistiškai. Racionalumas pasireiškia tuo, kad žvilgsnis nukreipiamas į abstrakcijas, bendrybes, atsisakoma visko, kas konkretu ir individualu. O dualizmas pasireiškia tuo, kad žmogaus prigimtyje, į kurią raginama orientuotis, atskiriami du nesuderinami pradai: materialusis ir dvasinis pradas, aistrų pasaulis ir proto pasaulis, žemoji, gyvuliškoji, egoistinė ir aukštoji, dieviškoji, intelektualinė stichija. Tokiu būdu atsiranda nesuderinamas konfliktas tarp proto ir aistrų, tarp asmeninio jausmo ir viršasmeninės pareigos. Tokio konflikto nežinojo Renesansas, jis atsirado klasicizmo epochoje, kada monistinį panteistinį pasaulėvaizdį pakeitė racionalistinis ir dualistinis.
Klasicistai atgaivino trijų vienumų – veiksmo, vietos ir laiko – reikalavimą dramoje. Veiksmas turįs būti aiškus ir vieningas, be jokių painiavų ir digresijų, jis turįs vykti vienoje ir toje pačioje vietoje, o vaizduojami įvykiai negalį užsitęsti ilgiau kaip vieną dieną. Tik tokiu atveju kūrinys bus tikroviškas ir įtikinantis. Veiksmo, vietos ir laiko vieningumą turi atitikti veiksmo, charakterių ir kalbos vienovė, kadangi veiksmas atskleidžia charakterius, o charakteriai atsiskleidžia iš kalbos.
Kaip atskirame kūrinyje, taip ir visame mene, visoje literatūroje, klasicistų supratimu, turi būti tvarka ir harmonija. Todėl griežtai reglamentuojami literatūros žanrai ir stiliai. Reikalaujama, kad būtų aiškus, tiksliai apibrėžtas kūrinio žanras. Skiriami aukštieji ir žemieji žanrai. Aukštieji žanrai (tragedija, odė, himnas, elegija) turėjo specialią poetiką ir stilistiką. Juose buvo vartojamas aukštasis stilius – išdailinta saloninė kalba. Žemasis stilius, pagrįstas šnekamąja kalba, buvo vartojamas žemuosiuose žanruose (komedijoje, pasakėčioje, satyroje), kur dėl komiško efekto buvo galima pavaizduoti ir paprastą žmogų – miestelėną ar valstietį, kuriam kelias į aukštuosius žanrus buvo uždarytas. Ir Boileau poetikoje nurodoma, kas tinka ar netinka įvairiems literatūros žanrams, kokia turėtų būti idilė, ekloga, elegija, odė, sonetas, epigrama, madrigalas, poema, rondo, baladė, satyra, taip pat tragedija ir komedija.
Racionalistiškai žiūrėjo klasicistai ir į kūrybos procesą. Boileau ragina rašytojus viską gerai apgalvoti, kurti pagal planą, neskubėti (vadovautis principu festina lente – skubėk pamažu), parašius daug šlifuoti, tobulinti, pagaliau atiduoti kūrinį kritikos teismui ir laukti iš jos ne pagyrų, o protingo patarimo. Įgimtas talentas, kruopštus savikritiškas darbas ir protingos kritikos pagalba nulemia kūrybos sėkmę. Tačiau kūrybos pagrindas yra talentas, ir „Jeigu kas nėra iš prigimties poetas / Ir talento žyme nėr aiškiai pažymėtas, / Tai Apolonas jam vis viena kurčias liks, / Ir nešti jo ilgai Pegasas nesutiks.”
Rašytojams keliami Boileau reikalavimai buvo nukreipti prieš preciozinę ir burleskinę to meto literatūrą. Preciozinė literatūra buvo įmantraus stiliaus, bet lėkšto turinio, burleskinė – miestietiška, demokratinė, bet žemojo stiliaus. Todėl nei viena, nei kita Boileau nepatenkino. Jis aukština ir propaguoja klasicizmo atstovų – Francois de Malherbe’o, Pierre’o Corneille’o, Jeano Racine’o, iš dalies Moliere’o – kūrinius. Boileau pabrėžia svarbų literatūros vaidmenį, jos aukštą paskirtį visuomenės gyvenime, stoja už ryškių talentų kuriamą meną, kuris keltų rimtas žmonių gyvenimo problemas, padėtų jiems morališkai tobulėti. Menas – ne žaislas, ne pokštas, ne smulkmena, jo paskirtis kilni ir atsakinga – tarnauti monarchinės valstybės interesams. Boileau šlovina Liudviką XIV, laiko jį menininkų globėju ir meno puoselėtoju, kuriam rašytojai turį būti pagarbos kupini ir savo kūriniuose apdainuoti jo didžius žygius.
Nors įvairių tautų klasicizmas gerokai skiriasi, turi savitų bruožų, bet iš esmės tai buvo kosmopolitinis menas, kaip kosmopolitiška ir neistoriška buvo klasicistinė estetika ir meno teorija. Klasicistai manė, kad jų nustatyti grožio dėsniai vienodai tinka visoms tautoms ir visiems laikams, kad jie galioja visur ir visados, ir kad tai, kas prasilenkia su tais dėsniais, kartu išeina už meno ribų. Su klasicizmu baigėsi įsitikinimas, kad galima nustatyti amžinas, pastovias, visur ir visados tinkančias meno kūrybos taisykles. Vėliau, gimstant romantizmui, į žmonių mąstyseną ėmė vis labiau skverbtis istorizmo idėjos, kurios tokį įsitikinimą galutinai sugriovė.
Juo toliau, juo labiau klasicizmas diferencijavosi, virsdamas šviečiamuoju klasicizmu ir šviečiamuoju realizmu, o kita vertus, rokoku (pseudoklasicizmu).
Šviečiamasis klasicizmas. Šiai literatūros srovei bei krypčiai, įsitvirtinusiai XVIII a. (ypač antrojoje pusėje), būdingas švietėjiškas, demokratiškas kūrinių turinys ir tradicinė, klasicistinė jų forma (žanrai, stilius, poetika). Kitaip tariant, klasicistinė literatūra ėmė skleisti švietėjiškas idėjas, propaguoti švietėjų ideologiją. Švietėjai pradėjo formuoti socialinę žmogaus sampratą, kritikuoti luomų privilegijas, kelti prigimtinės žmonių lygybės idėją, reikalauti socialinio teisingumo, visiems vienodų įstatymų ir tokiu būdu ideologiškai rengti dirvą demokratiniams perversmams, kuriuos pradėjo Didžioji prancūzų revoliucija (1789). Švietėjų ideologijoje išsiskyrė liberalioji ir radikalioji kryptis. Liberalai galvojo pataisyti socialinę aplinką valstybės valdymo reformomis ir švietimu, o radikalai kvietė į revoliuciją. Vienų politinis idealas buvo apsišvietęs ir teisingas monarchas, kitų – demokratinė respublika. Švietėjų ideologija turėjo ir savo filosofinius principus. Didelė jų dalis rėmėsi racionalistine dekartiškąja filosofija, ją kiek pakeisdami bei modifikuodami (atmesdami, pvz., mintį apie žmogaus įgimtas idėjas). Kita švietėjų dalis rėmėsi racionalizmui priešinga – sensualistine bei empirine – filosofija, kuri Švietimo epochoje suklestėjo Anglijoje ir buvo sentimentalizmo pasaulėvokinis pagrindas. Racionalizmas ir sensualizmas buvo pagrindinės Švietimo epochos filosofinės kryptys, įprasminusios ir skatinusios atitinkamas meno bei literatūros raidos tendencijas.
Tipiškas šviečiamojo klasicizmo atstovas Vakaruose buvo prancūzų rašytojas Voltaire’as. Aštuonioliktasis amžius ten kartais ir vadinamas Voltaire’o amžiumi. Gausiais įvairiausių žanrų kūriniais Voltaire’as griežtai kritikavo savo meto visuomenę, skleidė švietėjiškas demokratines idėjas, bet pats laikėsi ir kitus ragino laikytis griežtų kūrybos taisyklių, kurios iš esmės nesiskyrė nuo klasicistinių. Dramaturgijoje jis reikalauja trijų vienumų (vietos, laiko ir veiksmo), epinėje poezijoje pageidauja vieningo ir paprasto veiksmo, o mene apskritai ieško amžino ir tobulo grožio, kurį gali sukurti ir atpažinti išlavintas „geras skonis”. Pripažindamas W. Shakespeare’o talentą, Voltaire’as priekaištauja, kad tas rašytojas neturėjęs nė kruopelės gero skonio ir visai nežinojęs meno taisyklių. Voltaire’o traktatas Skonio šventovė (1733), jo Filosofinis žodynas (1764) ir kiti darbai bei kūriniai propagavo švietėjišką ir kartu klasicistinę meno ir literatūros sampratą.
Švietimo epochoje keitėsi ir požiūris į antiką, kuri klasicistams buvo kelrodė žvaigždė. Plintant švietėjiškoms idėjoms, įsigalėjo demokratiškas antikinio meno supratimas ir traktavimas. Tuo atžvilgiu ypač pasižymėjo vokiečių ankstyvojo Švietimo atstovas Johannas Joachimas Winckelmannas. Pagrindiniame savo veikale Senovės meno istorija (1764) jis antikinio graikų meno suklestėjimą susiejo su demokratijos įsitvirtinimu tautos gyvenime, o to meno sunykimą – su demokratijos žlugimu ir despotizmo įsigalėjimu. Senovės graikų meno istoriją jis suskirstė į tris pagrindinius – seniausiojo, aukštojo ir dailiojo stiliaus – etapus, meninio tobulumo viršūne laikydamas aukštąjį stilių, suklestėjusį Atėnų demokratijos laikais, pasižymintį tauriu paprastumu ir ramiu didingumu, vidinės jėgos ir išorinio santūrumo vienybe. Aukštojo stiliaus kūriniais reiškiasi laisva, harmoninga ir pilnavertė žmogaus asmenybė. Winckelmanno idėjos padėjo pagrindus vadinamajai vokiečių klasikai (arba Veimaro klasikai), kurios atstovai buvo J.W. Goethe, K Schilleris, J.G. Herderis, R Hölderlinas, J.P. Richteris. Lietuvoje XIX a. pradžioje panašiu švietėjišku antikos traktavimu išsiskyrė Vilniaus universiteto profesorius Gottfriedas Ernestas Groddeckas, išleidęs lotynų kalba vadovėlį Graikų literatūros istorijos pagrindai (Initia historiae Graecorum litterariae, 1811; 2-as leid., t. 1-2, 1821-1823).
Lenkijoje klasicizmo teorinę mintį aiškiausiai suformavo F.N. Golanskis (vėliau profesoriavęs Vilniaus universitete) pirmajame lenkų kalba parašytame retorikos ir poetikos vadovėlyje Apie iškalbą ir poeziją (1786) ir F.K. Dmochowskis minėtame traktate Eiliavimo menas (1788), o žymiausi šviečiamojo klasicizmo atstovai literatūroje buvo L. Krasickis, S. Trembeckis, A. Naruszewiczius, F. Bohomolecas, iš dalies F. Zablockis, T. Węgierskis. Jų mėgstami žanrai buvo odė (Naruszewiczius, Trembeckis), literatūrinis laiškas (Trembeckis, Krasickis), pasakėčia (Krasickis, Trembeckis), satyra (Krasickis, Naruszewiczius), istorinis epas (Krasickis), aprašomoji poema (Trembeckis). XIX a. pradžioje (iki trečiojo dešimtmečio vidurio) lenkų šviečiamasis klasicizmas reiškėsi kaip Varšuvos klasicizmas (pseudoklasicizmas), kurio atstovai polemizavo su kylančiais romantikais.
Šviečiamasis realizmas. Šviečiamuoju realizmu kartais laikoma tokia šviečiamosios literatūros atmaina, kuriai būdingas ne tik švietėjiškas kūrinių turinys, bet ir pastangos sudemokratinti jų formą: nesilaikyti klasicistinių kanonų, naikinti ribas tarp aukštųjų ir žemųjų žanrų bei stilių, priartinti poetinę kalbą prie šnekamosios. Kai kurie švietėjai (D. Diderot Prancūzijoje, G.E. Lessingas Vokietijoje) klojo teorinius realistinio meno pagrindus. Diderot, kaip ir klasicistai, meną laiko gamtos imitacija, tačiau ją supranta kitaip negu klasicistai. Klasicistai ieškojo gamtoje griežtų dėsnių, nepripažino jokių atsitiktinumų, tuo tarpu Diderot ragino vaizduoti gamtą tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, kadangi „visokia forma, graži ar bjauri, yra vienodai teisėta, ir viskas, kas egzistuoja, yra toks, koks ir turi būti”. Diderot tvirtina, kad gamta yra galingesnė ir sudėtingesnė už žmogaus protą, todėl ir menas esąs menkesnis už gamtą, kurią jis imituoja, nes kopija niekad negalinti prilygti originalui. Diderot, kaip ir kitiems švietėjams, būdingas įsitikinimas gamtos ir žmogaus prigimties gerumu. Jo nuomone, galingiausios žmogaus prigimties jėgos yra tiesa ir dorybė. Kartu tiesa ir dorybė yra menų bičiulės. Vadinasi, menas siejasi su mokslu, kurio uždavinys – atskleisti tiesą, o kita vertus, menas siejasi su morale – su praktiniu žmonių gyvenimu. Diderot aiškina, jog žmogaus meninė veikla yra analogiška moksliniam pažinimui. Grožis mene turįs tuos pačius pagrindus, kaip ir tiesa filosofijoje. Tiesa yra gamtos sandaros ir mūsų sprendimų apie ją atitikimas. O meninis (imitacinis) grožis yra vaizdo ir juo imituojamo daikto atitikimas. Filosofas, norėdamas likti ištikimas tiesai, turi derinti savo žodžius su daiktų prigimtimi, o rašytojas, imituodamas žmones, turi derinti savo žodžius su vaizduojamų charakterių prigimtimi. Tačiau reikia, kad tas vaizdo ir juo imituojamo objekto atitikimas būtų ne pasyvus, kad kūrinys išreikštų ir kūrėjo estetinį idealą. Taigi, Diderot nuomone, ir mokslas, kuriam rūpi tiesa, ir menas, kuriam rūpi grožis, leidžia pažinti pasaulį. Akcentuojama pažintinė mokslo ir meno reikšmė. Tačiau moksle pasaulis pažįstamas sąvokomis, o mene – vaizdais. Be to, mene atsiskleidžia ne tik objektyvusis pasaulis, bet ir paties menininko asmenybė – įsikūnija jo estetiniai idealai. Jie verčia transformuoti ir vaizduojamą tikrovę. Todėl tiesa gyvenime (gyvenimiškoji tiesa) ir tiesa mene (meninė tiesa) yra du skirtingi dalykai. Gyvenimiškąją tiesą verčiant menine tiesa, menas tampa sąlygiškas. Sąlygiškumas būtinas menui net tuo atveju, kai menininkas ryžtasi betarpiškai išreikšti savo jausmus ir išgyvenimus. Tarp tikroviško išgyvenimo ir meninio išgyvenimo būtina laiko distancija. Ji leidžia rašytojui savo išgyvenimus objektyvizuoti, juos kritiškai vertinti, iš gyvenimiškų įspūdžių kurti naują – meninę – realybę. Tokiu būdu iš antikos per Renesansą ir klasicizmą perimtą imitacinės meno prigimties aiškinimą Diderot priartino prie realistinės estetikos principų.
Panašia linkme kreipė meną ir G.E. Lessingas. Jis irgi laiko meną gamtos imitacija. Tačiau menas, kaip ir mokslas, sutelkia žmogaus dėmesį į esminius ir dėsningus tikrovės bruožus, kurie šiaip nepastebimi slypi margoje atsitiktinėje gyvenimo įvairovėje. Menas padedąs ne tik pažinti pasaulį, bet ir jį taisyti – tobulinti žmonių moralę. Veikale Laokoonas (1766), skirtame tapybos ir poezijos riboms, jų galimybėms apibrėžti, Lessingas ragino poetus atsisakyti išorinio aprašinėjimo, būdingo klasicistinei poezijai, ir sutelkti dėmesį į dvasinius procesus, vykstančius žmogaus sieloje. Lessingas kritikavo klasicistus už estetinių principų normatyvumą, vaizduojamų žmonių abstraktumą ir schematizmą. Jis įrodinėja, jog praktiškai žmonių charakterių įvairumas yra begalinis, ir rašytojas pirmiausia turįs vaizduoti gyvus, konkrečius, individualius žmones, bet vaizduoti taip, kad jie turėtų ir apibendrinamąją prasmę. Tokiu būdu imta reikalauti realistiniam menui būdingos individualizavimo ir tipizavimo dermės.
Vakarų literatūroje šalia Diderot ir Lessingo žymiausi šviečiamojo realizmo atstovai buvo anglų rašytojai D. Defoe, H. Fieldingas. Vėliau, XIX amžiuje, švietėjų inicijuota socialine žmogaus samprata ir švietėjų estetika rėmėsi realistinio meno (vadinamojo kritinio realizmo) kūrėjai ir propaguotojai (H. Balzacas, Stendhalis, V. Belinskis, N. Černyševskis ir kt.).
Rokokas (pseudoklasicizmas). Ši srovė bei kryptis pirmiausia susiformavo plastiniuose menuose ir architektūroje 1720-1780 m. laikotarpiu, o paskui pasireiškė ii literatūroje. Rokoko susiformavimą sąlygojo dvaro aplinkos papročių pasikeitimas, ypač Liudviko XV laikais Prancūzijoje. Buvo atsisakyta iškilmingo ceremonialo, pasinerta į kameriškumą, erotizmą, juslingumą, subtilų komfortą. Filosofinis tokių nuostatų pagrindas buvo atgijęs epikūrizmas. Rokoko menas neteko tų idealų, kurie buvo būdingi XVII a. klasicizmui. Pareigos jausmą, didvyriškumą pakeitė hedonizmas – nerūpestingo gyvenimo šlovinimas. Nuo valstybinių reikalų, filosofinių problemų poetai pabėgo į nuošalius gamtos kampelius – į „meilės salas” su besišypsančiomis Afroditėmis, kur jų laukė visi erotinio gyvenimo malonumai. Jie gyvena šia akimirka, nesvajoja apie amžinybę, apie žygdarbius ir garbę. Jie kuria užstalės dainas, eiliuotus laiškus, romansus, sonetus, epigramas – visa tai, kas tinka šios dienos pomėgiams patenkinti. Tai buvo rafinuotas, prašmatnus, bet seklus menas – „barškaliukas, skirtas guosti žmonėms jų nelaimėse”, – taip apibūdino jį to meto prancūzų poetas Claude’as Jozephas Dorat. Rokoko mene labiausiai vertinamas rafinuotas žaismingumas. Iš klasicizmo rokokas perėmė mitologinius motyvus, suteikdamas jiems ornamentinę funkciją, iš sentimentalizmo – juslinį subtilumą bei rafinuotumą, dažnai susietą su pastoraliniais motyvais. Tokiu būdu lenkų poezijoje susiformavo savitas žanras – „sielianka”, turintis ir baroko, ir sentimentalizmo bruožų. Lenkų literatūroje rokokas suklestėjo XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje. Czartoryskių dvare Pulavuose kūręs J. Szymanowskis savo Laiškuose apie skonį suformulavo rokoko principus. Vėliau, XIX a. pirmajame ketvirtyje, kai kurie rokokinės meno teorijos bruožai atgijo Varšuvos klasicistų raštuose. Rokoko poetai (Prancūzijoje – C.J. Dorat, E.D. Parny de Forges, Vokietijoje – K. von Hagedornas, J.W.L. Gleimas, J.P. Uzas, J.N. Götzas ir kt.) labai ištobulino mažuosius lyrikos žanrus, eiliavimą, sukūrė subtilią poetinę kalbą, ažūrinę eilėraščio stilistiką, bet jie atitraukė literatūrą nuo didžiųjų filosofinių, socialinių, etinių epochos problemų.
Sentimentalizmas. Ši srovė bei kryptis, gyvavusi Vakarų literatūroje XVIII a. antroje pusėje, konfrontavo su literatūra, pagrįsta racionalistine pasaulėvoka, su visokiomis klasicizmo atmainomis. Sentimentalistinės pasaulėvokos pagrindas buvo racionalizmui priešinga filosofija – sensualizmas bei empirizmas. Sensualizmo pagrindėjas buvo anglų filosofas Johnas Locke’as, kurio pagrindinis veikalas – traktatas Apie žmogaus protą – pasirodė XVII a. (1690). Locke’o filosofijos principas, priešingas Descartes’o filosofijos principui cogito ergo šunį (mąstau, taigi esu), buvo toks: Nihil est in intellectu, quod non prius fuerit in sensu (Nieko nėra prote, ko anksčiau nebūtų buvę juslėse). Toks požiūris priartino žmogų prie gamtos, prie savo prigimties. Su racionalistine žmogaus samprata, būdinga klasicizmui, buvo supriešinta sensualistinė žmogaus samprata, būdinga sentimentalizmui. Žmogus pirmiausia traktuojamas ne kaip abstrakčiai protaujanti, o kaip jaučianti būtybė. Jausmas yra žmogiškumo pagrindas ir tikroji žmogaus vertybė. Meno uždavinys irgi yra vaizduoti žmogaus jausmų pasaulį. Sentimentalistai savo dėmesį sutelkė į asmenini, intymųjį žmogaus gyvenimą, propagavo žmonių santykių paprastumą, nuoširdumą. Klasicistams pasaulis atrodė iš esmės darnus, harmoningas; vadovaudamiesi protu, jie norėjo apšviesti ir sukultūrinti žmogų. Tuo tarpu sentimentalistams pasaulis atrodė pilnas konfliktų, emocinės įtampos, o protas – žmogaus klaidų ir nelaimių šaltinis. Visuomenė išgyvenanti gilią moralinę krizę dėl to, kad nutolusi nuo gamtos, nuo pirmykščio būvio. J.J. Rousseau įrodinėjo, kad juo labiau progresuoja civilizacija bei kultūra (mokslas, menas), – juo labiau genda papročiai ir degraduoja žmogus. Žmogus iš prigimties yra linkęs į gėrį, grožį, teisingumą, jam yra įgimtas moralinis jausmas, bet jį sugadino civilizacija, atribojusi jį nuo gamtos ir sužalojusi sveiką jo prigimtį. Todėl kviečiama grįžti į gamtą, įsiklausyti į prigimties balsą, idealizuojama pirmykštė visuomenė, poetizuojamas natūralus žmogus. Sentimentalistai subjektyvizavo meninį vaizdą, išplėtė ir pagilino literatūros emocingumą, psichologizmą. Jausmingumas sieja sentimentalizmą ir su rokoku, ir su preromantizmu. Tačiau sentimentalizmui nebūdinga antikinė ornamentika (kaip ji būdinga rokokui) ir nebūdingas iracionalizmas (kaip jis būdingas preromantizmui).
Sentimentalizmas pirmiausia pasireiškė Anglijoje, iš pradžių J. Thomsono, E. Youngo, T. Gray’aus, vėliau O. Goldsmitho, W. Cowperio, G. Crabbe’o poezijoje, S. Richardsono romanuose. Nuo L. Sterne’o romano Sentimentali kelionė (1768) pavadinimo gavo vardą ir visa literatūros kryptis. Prancūzijoje žymiausias sentimentalizmo atstovas buvo Rousseau, padaręs didžiausią poveikį Europos dvasinei kultūrai. Vokietijoje sentimentalizmui atstovauja poetai J.H. Voßas, Ch.K Gellertas, S. Gessneris. Rusijoje labiausiai išgarsėjo N.M. Karamzino sentimentalistinis romanas Vargšė Liza (1792). Lenkijoje ryškiausias sentimentalistas buvo poetas F. Karpinskis, išleidęs traktatą Apie iškalbą proza arba eilėmis (1782), kuriame teoriškai pagrindė sentimentalistinės poezijos principus. Kiti lenkų sentimentalistai buvo F.D. Kniazninas, J. Bykowskis, J. Jasinskis, F.S. Jezierskis, W. Boguslawskis. Kiek transformuotu pavidalu sentimentalizmas buvo atgijęs XIX a. pradžios lenkų literatūroje (C. Godebskio, W. Reklewskio, F. Bernatowicziaus ir kitų rašytojų kūryboje).
Preromantizmas. Preromantizmas, gyvavęs Vakarų literatūroje XVIII a. antrojoje pusėje ir pačioje XIX a. pradžioje, buvo pereinamasis tarpsnis iš sentimentalizmo į romantizmą. Su sentimentalizmu preromantizmą sieja emocingumas bei jausmingumas, stiprus gamtos išgyvenimas, natūralaus žmogaus šlovinimas. Tačiau sentimentalistai natūralaus žmogaus ieškojo neapibrėžtoje pirmykštėje visuomenėje, o preromantikai jo ieško savo tautos istorijoje ir liaudies kultūroje. Todėl preromantikų kūryboje ryškus tautinis koloritas, kurio nėra sentimentalistų kūriniuose. Kita vertus, preromantizmas savo pasaulėvokos principais (iracionalizmu, subjektyvizmu, kūrybingumo bei originalumo ir tautiškumo akcentavimu, genijaus kultu, istorine laiko ir kultūros samprata) parengė dirvą romantizmui, kuris suklestėjo XIX a. pradžioje.
Preromantizmas, kaip ir sentimentalizmas, pirmiausia pasireiškė Anglijoje, ypač T. Chattertono, J. Macphersono poezijoje, taip pat vadinamajame „gotikiniame romane” (arba „juodajame romane”, „siaubo romane”), kurio autoriai buvo A. Radcliffe, W. Beckfordas, H. Walpole’as ir kt. Tačiau suklestėjo preromantizmas Vokietijoje XVIII a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje, „Sturm und Drang” sąjūdžio metu. Audrininkai toliau plėtojo vokiečių švietėjų idėjas. Jie irgi buvo nusistatę prieš luominę santvarką, norėjo sudemokratinti meną, susieti jį su savo tautos gyvenimu, su neprivilegijuotųjų žmonių interesais. Tačiau kita vertus, audrininkai rodė ir prasidėjusią Švietimo epochos krizę. Jie godžiai gaudė visokias idėjas, susiklosčiusias XVIII amžiuje ir nukreiptas prieš racionalistinę filosofiją ir estetiką. Jiems imponavo J.J. Rousseau, kuris nepasitikėjo racionaliu mąstymu ir aistringai kritikavo visą civilizaciją. Juos žavėjo anglų poetas E. Youngas, aukštinęs kūrybinį genijų ir originalų meną. Jie pritarė vokiečių filosofui J.G. Hamannui, propagavusiam netarpišką intuityvųjį pažinimą. Jiems patiko šveicaras J.K. Lavateris, aiškinęs žmonių charakterių įvairumą skirtinga jų kūno konstitucija. Taip formavosi iracionalistinė audrininkų pasaulėvoka.
J. Herderis kartu su J.W. Goethe 1773 m. išleido straipsnių rinkinį, pavadintą Apie vokiečių charakterį ir meną (Von deutscher Art und Kust), kuris buvo teorinis audrininkų manifestas. Jame buvo suformuluoti vokiečių preromantizmo principai. Audrininkai pasaulį suvokė kaip audringą vyksmą – nesiliaujantį kūrybos procesą. Jų nuomone, tiesą galima atrasti tik aktyviai, kūrybiškai santykiaujant su tikrove, o ne abstrakčiai protaujant. Žmogus, kuris kopijuoja gamtą vadovaudamasis amžinomis taisyklėmis, jų supratimu, nėra iš tikrųjų kūrėjas. Tikrasis kūrėjas – tai originali asmenybė, genijus, kuriam aistringo įkvėpimo valandą savaime atsiveria tiesa. Genijui nereikalingos jokios taisyklės: priešingai – jis pats diktuoja taisykles gyvenimui ir menui. Genijus tepripažįsta savo dvasios laisvę, savo galingą jausmą, savo išgyvenimų pilnatvę.
Audrininkai, kitaip nei švietėjai racionalistai, etinių ir estetinių vertybių ieškojo liaudies mene, ypač liaudies dainose, kurios ryškiausiai sintetina natūralaus žmogaus (žemdirbio) etinius ir estetinius idealus. Audrininkai taip pat įrodė, kad įvairios tautos, atskiros epochos turi savus estetinius idealus, priklausančius nuo gamtos, klimato, istorijos, religijos, nuo ypatingos žmonių psichologinės struktūros. Grožio supratimą ir meninį skonį išugdo konkrečios istorinės-visuomeninės ir kultūrinės sąlygos.
Švietėjai (ir racionalistai, ir sensualistai) įrodinėjo, kad žmogų suformuoja socialinė aplinka. Tuo tarpu audrininkai tvirtino, kad žmogus santykiauja su pasauliu kaip vieninga visuma – kaip veikli, kūrybinga būtybė. Žmogus nėra pasyvus gamtos ar aplinkos produktas – žmogus yra aktyvus savo istorijos, savo kultūros kūrėjas. Pabrėždami žmogaus kūrybingumą, audrininkai pagrindine pažintine galia laikė ne protą, kaip racionalistai, ir ne jutimus (jusles), kaip sensualistai, o intuiciją, kurią vėliau romantikai pavadino „sielos instinktu”.
Audrininkų ideologas buvo Herderis. Savo gausiuose veikaluose jis originaliai išaiškino meno kilmę, senovės meno sinkretiškumą. Herderis atskleidė istorinį meno kintamumą, parodė, kad kiekvienos epochos menas priklauso nuo tos epochos gyvenimo būdo, buities, kultūros, sąmonės ypatybių. W. Shakespeare’as iš esmės skiriasi nuo Sofoklio. Todėl iš principo neįmanomas estetiškai prasmingas antikos mėgdžiojimas. Menininkas turi ieškoti įkvėpimo dabarties gyvenime, dabarties kultūroje. Savo kūriniais jis turi išreikšti tą epochą, kurioje pats gyvena. Herderis taip pat atskleidė meno tautiškumą. Nuo Herderio prasidėjo Europos šalyse didysis profesionaliosios kultūros posūkis į liaudies kultūrą ir tautosaką. Herderis filosofiškai pagrindė tokio posūkio būtinumą ir savo veikla bei kūryba jį įgyvendino, kartu paskatindamas kitus. Herderio istoriosofinės idėjos padėjo pagrindus romantinei literatūros istoriografijai, kuri traktuoja meną ir literatūrą kaip tautos dvasios išraišką. Istoriškai vertindamas visų tautų ir visų laikų literatūrą, Herderis davė impulsą formuotis visuotinei ir lyginamajai literatūros istoriografijai. Kūrinį laikydamas natūralia, spontaniška iracionaliųjų kūrėjo dvasinių galių išraiška, Herderis davė pradžią romantinei – organinei psichologinei – literatūros kritikai. Audrininkai parengė dirvą klasikinei vokiečių filosofijai ir estetikai, kuria rėmėsi romantikai. Vokietijoje preromantizmas reiškėsi ir „Getingeno giraitės” („Göttinger Hain”) rašytojų kūryboje. Šis sambūris, įsteigtas 1772 m., buvo savotiška audrininkų sąjūdžio atšaka, susiformavusi KG. Klopstocko idėjų pagrindu. „Getingeno giraitės” rašytojų – J.H. Voßo, L.H.Ch. Hölty, brolių (Friedricho ir Christiano) Stolbergų, kaip ir kitų preromantikų, kūrybai būdingas gamtos kultas, draugystės poetizavimas, domėjimasis senovės germanų mitologija, viduramžiais, liaudies poezija.
Lenkų literatūroje preromantizmo bruožai ėmė ryškėti praradus nepriklausomybę (po 1795 m.). Tuomet buvo susidomėta tautos likimu, krašto praeitimi, imta reikšti patriotines nuotaikas. Preromantizmo atstovai čia buvo J.U. Niemcewiczius, J.P. Woroniczius, A.J. Czartoryskis, A. Mostowska. Žymiausias lenkų preromantikas buvo K. Brodziriskis.
Šviečiamoji literatūra. Taip vadinama literatūra, Švietimo epochoje skleidusi švietėjiškas idėjas. Ji nesudarė atskiros srovės ar krypties ir estetiniu požiūriu funkcionavo kaip klasicistinė, sentimentalistinė, preromantinė literatūra. Šių literatūros srovių bei krypčių demokratiniai bruožai kartais yra apibendrinami šviečiamojo (arba apšvietos) realizmo sąvoka. Dažniau šia sąvoka apibendrinami tik švietėjiški bei demokratiški klasicistinės literatūros bruožai. Tačiau iš esmės „šviečiamoji literatūra” yra ne estetinė, o ideologinė kategorija.
Parengė: R.Jenkutė IIγ
Susiję įrašai: