Švietimo epochos, literatūros srovės ir kryptys
J. Herderis kartu su J.W. Goethe 1773 m. išleido straipsnių rinkinį, pavadintą Apie vokiečių charakterį ir meną (Von deutscher Art und Kust), kuris buvo teorinis audrininkų manifestas. Jame buvo suformuluoti vokiečių preromantizmo principai. Audrininkai pasaulį suvokė kaip audringą vyksmą – nesiliaujantį kūrybos procesą. Jų nuomone, tiesą galima atrasti tik aktyviai, kūrybiškai santykiaujant su tikrove, o ne abstrakčiai protaujant. Žmogus, kuris kopijuoja gamtą vadovaudamasis amžinomis taisyklėmis, jų supratimu, nėra iš tikrųjų kūrėjas. Tikrasis kūrėjas – tai originali asmenybė, genijus, kuriam aistringo įkvėpimo valandą savaime atsiveria tiesa. Genijui nereikalingos jokios taisyklės: priešingai – jis pats diktuoja taisykles gyvenimui ir menui. Genijus tepripažįsta savo dvasios laisvę, savo galingą jausmą, savo išgyvenimų pilnatvę.
Audrininkai, kitaip nei švietėjai racionalistai, etinių ir estetinių vertybių ieškojo liaudies mene, ypač liaudies dainose, kurios ryškiausiai sintetina natūralaus žmogaus (žemdirbio) etinius ir estetinius idealus. Audrininkai taip pat įrodė, kad įvairios tautos, atskiros epochos turi savus estetinius idealus, priklausančius nuo gamtos, klimato, istorijos, religijos, nuo ypatingos žmonių psichologinės struktūros. Grožio supratimą ir meninį skonį išugdo konkrečios istorinės-visuomeninės ir kultūrinės sąlygos.
Švietėjai (ir racionalistai, ir sensualistai) įrodinėjo, kad žmogų suformuoja socialinė aplinka. Tuo tarpu audrininkai tvirtino, kad žmogus santykiauja su pasauliu kaip vieninga visuma – kaip veikli, kūrybinga būtybė. Žmogus nėra pasyvus gamtos ar aplinkos produktas – žmogus yra aktyvus savo istorijos, savo kultūros kūrėjas. Pabrėždami žmogaus kūrybingumą, audrininkai pagrindine pažintine galia laikė ne protą, kaip racionalistai, ir ne jutimus (jusles), kaip sensualistai, o intuiciją, kurią vėliau romantikai pavadino „sielos instinktu”.
Audrininkų ideologas buvo Herderis. Savo gausiuose veikaluose jis originaliai išaiškino meno kilmę, senovės meno sinkretiškumą. Herderis atskleidė istorinį meno kintamumą, parodė, kad kiekvienos epochos menas priklauso nuo tos epochos gyvenimo būdo, buities, kultūros, sąmonės ypatybių. W. Shakespeare’as iš esmės skiriasi nuo Sofoklio. Todėl iš principo neįmanomas estetiškai prasmingas antikos mėgdžiojimas. Menininkas turi ieškoti įkvėpimo dabarties gyvenime, dabarties kultūroje. Savo kūriniais jis turi išreikšti tą epochą, kurioje pats gyvena. Herderis taip pat atskleidė meno tautiškumą. Nuo Herderio prasidėjo Europos šalyse didysis profesionaliosios kultūros posūkis į liaudies kultūrą ir tautosaką. Herderis filosofiškai pagrindė tokio posūkio būtinumą ir savo veikla bei kūryba jį įgyvendino, kartu paskatindamas kitus. Herderio istoriosofinės idėjos padėjo pagrindus romantinei literatūros istoriografijai, kuri traktuoja meną ir literatūrą kaip tautos dvasios išraišką. Istoriškai vertindamas visų tautų ir visų laikų literatūrą, Herderis davė impulsą formuotis visuotinei ir lyginamajai literatūros istoriografijai. Kūrinį laikydamas natūralia, spontaniška iracionaliųjų kūrėjo dvasinių galių išraiška, Herderis davė pradžią romantinei – organinei psichologinei – literatūros kritikai. Audrininkai parengė dirvą klasikinei vokiečių filosofijai ir estetikai, kuria rėmėsi romantikai. Vokietijoje preromantizmas reiškėsi ir „Getingeno giraitės” („Göttinger Hain”) rašytojų kūryboje. Šis sambūris, įsteigtas 1772 m., buvo savotiška audrininkų sąjūdžio atšaka, susiformavusi KG. Klopstocko idėjų pagrindu. „Getingeno giraitės” rašytojų – J.H. Voßo, L.H.Ch. Hölty, brolių (Friedricho ir Christiano) Stolbergų, kaip ir kitų preromantikų, kūrybai būdingas gamtos kultas, draugystės poetizavimas, domėjimasis senovės germanų mitologija, viduramžiais, liaudies poezija.
Lenkų literatūroje preromantizmo bruožai ėmė ryškėti praradus nepriklausomybę (po 1795 m.). Tuomet buvo susidomėta tautos likimu, krašto praeitimi, imta reikšti patriotines nuotaikas. Preromantizmo atstovai čia buvo J.U. Niemcewiczius, J.P. Woroniczius, A.J. Czartoryskis, A. Mostowska. Žymiausias lenkų preromantikas buvo K. Brodziriskis.
Taip vadinama literatūra, Švietimo epochoje skleidusi švietėjiškas idėjas. Ji nesudarė atskiros srovės ar krypties ir estetiniu požiūriu funkcionavo kaip klasicistinė, sentimentalistinė, preromantinė literatūra. Šių literatūros srovių bei krypčių demokratiniai bruožai kartais yra apibendrinami šviečiamojo (arba apšvietos) realizmo sąvoka. Dažniau šia sąvoka apibendrinami tik švietėjiški bei demokratiški klasicistinės literatūros bruožai. Tačiau iš esmės „šviečiamoji literatūra” yra ne estetinė, o ideologinė kategorija.
Parengė: R.Jenkutė IIγ