Taksonomija praktikoje
Nepaisant to, daug šiuolaikinių mokslininkų, pripažindami pažangos stoką ir siekdami vidurūšinių rangų traktavimo stabilumo, siūlo, kad taksonomistai laikytųsi kompromiso, pripažindami tik vieną rangą – porūšį. Zoologiniame ir bakteriologiniame kodeksuose pripažįstamas tik porūšis, kaip vienintelis vidurūšinis rangas. Taip elgtis skatina įvairios šiuolaikinės augalų taksonomijos srovės. Ypač suvokiant, jog ,sparčiai nykstant augalų rūšims, pasaulio augalų rūšių inventorizacija turi prioritetą. Sparčiausiai atliekama inventorizacija, koncentruojantis ties rūšies rangu, nebent palikti vienintelį vidurūšinį rangą – geografinę variaciją. Veikalas “FLORA EUROPAEA” (1964 – 1980) žemiau rūšies rango pateikia tik porūšį.
Vidurūšinę taksonomiją visiškai sutrikdė pavadinimai, spausdinami rodyklėse, nes “Index Kewensis” apsiriboja tik rūšies rangu ir aukščiau. Tai lengviausias kelias, bet netenkama vidurūšinio kintamumo.
Vis tiktai išreiškus vidurūšinį kintamumą taksonominiais terminais, suteikiant jam pavadinimą, atkreipiamas dėmesys į taksoną. Be to, yra daug svarbių vidurūšinių vienetų. Jei jie neišreiškiami, dažnai prasideda rūšių skaldymas. Galima nesutikti, pavyzdžiui, kam buvo išskirta tiek daug porūšių “Flora Europaea”, bet, išlaikius juos varieteto rangu, būtų neįmanoma jų paminėti dėl tos pačios priežasties, kuri paskatino “Flora SSSR” išskirti tiek rūšių. Festuca rubra ir F.ovina grupės labai gerai iliustruoja tendenciją skaldyti rūšis. Festuca rubra atstovaujama 21 atskira rūšimi leidiny “Flora Europaea”(1980), o F.ovina – 91. Keletas taksonų, kurie anksčiau traktuoti kaip povarietečiai, pastarajame veikale išskirti rūšimis.
TBNK pripažįsta 5 vidurūšinius rangus: porūšį, varietetą, povarietetį, formą ir poformę. Dabar iš esmės naudojami tik trys. Povarietetis ir poformė nenaudojami. Šiuos tris rangus apibrėžė Diu Rije:
PORŪŠIS – kelių biotipų, formuojančių daugiau ar mažiau aiškių REGIONINIŲ rūšies vienetų populiaciją (geografinė rasė, ekotipas, topodemas, genekodemas).
VARIETETAS – vieno ar kelių biotipų, formuojančių daugiau ar mažiau aiškius LOKALINIUS rūšies vienetus populiacijoje (lokalinė ar ekologinė rasė, ekotipas , žemesnės eilės genekodemas, ekodemas).
FORMA – vieno ar kelių biotipų, SPORADIŠKAI atsirandančių rūšies populiacijoje ir besisskiriančių vienu ar keliais aiškiais požymiais, populiacija (genodemas, santykinai nedidelis genetinis variantas, kuris nesimaišo su jokiais aiškiais variantais).
Kadangi šie 3 rangai senai naudojami, jie privalo tarnauti toliau. Daug rūšių rodo tokius kintamumo lygius, kad gali būti panaudoti net trys rangai. Daugelyje Florų jie naudojami be komentarų, kartais rūšys padalijamos į vieną ar kitą rangą, kartais hierarchine tvarka į visus tris.
Kai kurie botanikai pasirenka tik du iš šių rangų: porūšį taksonams, kurie sudaro aiškias populiacijas, ir formą tiems, kurie nesudaro. Jų nuomone geriausiu atveju varietetas – kategorija, naudotina apibrėžti nežinomo reikšmingumo vidurūšinį taksoną.
Vis tiktai yra rūšies kintamumo tipų, kurie nesutampa su Diu Rije samprata. Tokiam kintamumui priskiriamos semikriptinės rūšys, kurios atskiriamos tiktai kruopščiai ištyrus ir atkreipus dėmesį į vieną ypatingą organą. Dažnai jos atstovauja skirtingus ploidijos lygius arba tokias besikryžminančių taksonų genetines linijas, kad jas norisi išskirti taksonomiškai, nors suteikti rūšies rangą dar anksti.
Dabar tokie taksonai dažniausiai pripažįstami porūšio, kartais rūšies ar varieteto rangais. Šiandien porūšio rangas papildomai apima ekologines rases, fiziologines rases, sezoninius variantus ir įvairias kitas santykinai mažas morfas. Kai kurie botanikai net agamorūšis pripažįsta porūšio rangu, nors paprastai jos nagrinėjamos kaip rūšys. Šiuo metu ypač vertinamas porūšio rangas žemesnių rangų sąskaita, nes pastarieji daugelyje situacijų nenaudojami. Tai išjudino porūšio sampratos pagrindą: jis neidentiškas geografinei rasei, taip pat zoologinio porūšio sampratai.
Yra ir kitų problemų, verčiančių atsisakyti. dabartinės vidurūšinės klasifikacijos. Dažnai geografinės rasės, pripažįstamos porūšiais, pačios geografiškai kinta taip, kad atsiranda smulkesnės geografinės rasės. Bet žemesnės eilės grupių neįmanoma pripažinti. Taip Calystegia sepium turi keletą gerai apibrėžtų geografinių rasių, kurios pripažįstamos subsp. sepium ir subsp.roseata. Bet daug taksonomistų dar prijungia giminingą rūšį C.silvatica porūšio rangu prie C.sepium, o tada ankstesni porūšiai turi virsti varietetais, nors pastarieji pagal Diu Rije – tikri porūšiai. Kitais atvejais, kai rasės ar ekotipai nustatomi skirtingoms augavietėms (ant kalno ar pajūry), taksonomiškai sunku išreikšti porūšio perkėlimą į varietetą.
Semikriptinių rūšių problema išsispręstų, naudojant tam tikrą, dviejų aukštų rūšies sampratą. Žinoma, tik vienas šių aukšų tarnautų kaip rūšis nomenklatūriniams tikslams. Pagal šią sistemą plačiausiai naudojamas rūšies agregatas, kur rūšis platesne prasme vadinama AGREGATU, o žemesni taksonai – SEGREGATAIS. Tada galima kalbėti apie Calystegia sepium agregatą, kur C.sepium ir C.silvaticum – segregatai. Atskiriant dvi C.sepium naudojimo prasmes, galima kalbėti apie C.sepium sensu lato ir C.sepium sensu stricto. Ši sistema pranaši, nes informatyvi ir nesukelia nomenklatūrinės procedūros problemų. Artimai giminingų taksonų grupė ties ar žemiau rūšies rango dažnai laikoma RŪŠIES KOMPLEKSU ar RŪŠIES GRUPE.
Vis tiktai dauguma vidurūšinės taksonomijos problemų – Kodekso ribose neišsprendžiamos procedūros, nes rangai yra hierarchiniai ir natūralus, o kintamumas nehierarchinis. Kartais skirtingų teritorijų kintamumo tipas turi nevienodą prigimtį: klasifikacija tinkama vienai teritorijai būna visai netinkama kitai. Nomenklatūriškai įmanoma turėti dvi lygiagrečias pavadinimų sistemas. Kitais atvejais kintamumas daugiau yra tinkliškas, nei hierarchinis – jo negalima patenkinamai išreikšti. Ši problema būdingiausia kultivarams, nes dažnai susikoncentruojama ties vienos augalo dalies kintamumu, nekreipiant dėmesio į kitas. Pisum sativum gali būti klasifikuojamas pagal ankštis, sėklas, augimą, žiedų spalvą, ankstyvumą. Neįmanoma nuspresti, kuris požymis yra svarbiausias, todėl apriboja aukštesnius taksonominius rangus. Bet kuriuo atveju atsiranda augalai, turintys visus skirtingų požymių kintamumo derinius. Tada negalima sukurti prasmingos hierarchinės klasifikacijos.
Norai tam tikru laipsniu taksonomiškai išreikšti skirtingus kintamumo ar evoliucijos tipus nesuderinami, bent dabartinio TBNK ribose. Reikalinga nauja žymiai lankstesnė ir prasmingesnė vidurūšinės nomenklatūros sistema. Tikriausiai taip pat reikėtų pašalinti dabartinius kodekso apribojimus, susijusius su prioritetu. Vidurūšinės klasifikacijos reikalingumu neabejojama, nes “augalo pavadinimas -raktas į jo literatūrą – be pavadinimo arba su klaidingu pavadinimu negalima gauti visos informacijos apie taksoną”.