Tarptautiniai santykiai ir globalinė politika
Daugelyje užsienyje išleistų politologijos vadovėlių ir politikos mokslų programose tarptautinų santykių temos apskritai nėra. Tačiau vargu ar panašų ignoravimą galima pateisinti. Pirma, vidaus ir užsienio politikos klausimai, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis užsienio valstybėmis, ir atvirkšciai, užsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes dažnai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Antra, analizuojant tiek vidaus, tiek užsienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “valdžia”, “teisė”, “ideologija”, o tai reiškia, kad iš esmės nagrinėjami tie patys reiškiniai, tik kiek skirtingu požiūriu. Trečia, kaip tarptautinių santykių subjektai pastaraisiais dešimtmečiais šalia valstybių vis aktyviau reiškiasi transnacionalinės korporecijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai. Galiausiai, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslų metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, žaidimų teorija ir t.t
Politikos mokslai ir tarptautinė problematika atsirado ir vystėsi kartu, dažnai jų kūrėjai buvo tie patys autoriai. Seniausiu tarpvalstybinių santykių analizės pavyzdžiu skaitoma Thukidido (471-401 p.K.) “Peloponeso karo istorija aštuoniose knygose”. Klasikinėje arba tradicinėje tarptautinių santykių mokslo kryptyje žymus yra Machiavelli, Thomaso Hobbes’o (jėgos kaip tarpvalstybinių santykių “reguliatoriaus” samprata), Barucho Spinozos (1632-1677) indėlis. Žymiai vėliau atsirado idealistinė pakraipa, pagrįsta tikėjimu, kad reikia ir įmanoma nutraukti karus ir konfliktus tarp valstybių (Immanuil Kant, XX amžiuje – JAV prezidentai Wodrow Wilsom, Jimmy Carter, George Bush, valstybės sekretoriai John F.Dulles ir Z.Brzezinski, SSRS lyderiai Nikita Chruščiovas ir M.Gorbačiovas). Pokario dešimtmečiais susiformavo politinio realizmo kryptis (Henry Kiessinger, Hans Morgenthau), kuri tęsia klasikinę tradiciją ir nagrinėja tarptautinius santykius kaip kovos ir varžymosi areną tarp valstybių, ginančių savo nacionalinius (t.y. valstybinius) interesus. Kitos naujausios pakraipos yra:
modernizmas – taikomi matematiniai metodai ir modeliavimas;
transnacionalizmas – akcentuoja individų, nevalstybinių organizacijų (NGOs) ir judėjimų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir tarptautinės bendrijos formavimosi procese;
neomarksistinis centro – periferijos modelis: dominuoja išsivysčiusios industrinės valstybės (centras), o atsilikusios šalys (periferija) yra žaliavų ir resursų šaltiniu; artima šiam modeliui yra priklausomo vystymosi koncepcija;
struktūrinio realizmo, arba struktūralizmo požiūriu tarpatautinės sistemos struktūrinės savybės priklauso nuo didžiųjų valstybių sąveikos.
Pasaulinė bendrija (tarptautinė visuomenė0
Visoms sistemoms, pradedant mažiausiomis, būdingos yra integracinės ir išcentrinės tendencijos. Tarptautinėje sistemoje taip pat jau nuo seniausių laikų kūrėsi ir griuvo imperijos, kurių vietoje atsirasdavo mažesnės valstybės, plito pasaulinės religijos, o vėliau kūresi “nacionalinės bažnyčios” (anglikonų, rusū stačiatikių, armėnų’-gregorianų, Tibeto lamaitų ir t.t.) .
Pasaulinę bendriją arba visuomenę (world/global/international community) sudaro visos egzistuojančios, pripažintos valstybės – pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai (actors).. Griūvant imperijoms, naujausiais laikais jų skaičius sparčiai augo ir vien XX amžiuje padidėjo 6 kartus: 1900 m. buvo 30 valstybių, 1990 – 160, o 1996 JTO nariū jau buvo 185. Šalia valstybių pasaulinėje bendrijoje veikia tarpvalstybiniai susivienyjimai, tarptautiniai judėjimai (pav., profesinių sąjungų, žalių’jų, žmogaus teisių gynimo), nevalstybinės organizacijos, teroristinės bei kriminalinės grupės.
Šio amžiaus pabaigoje pasaulinė bendrija yra integruota įvairiausių ir priešingų elementų sistema. Joje susiformavo tarptautinės bendrijos -didelės valstybių grupės, priskiriamos jau nagrinėtiems visuomenių tipams: postindustriniam, industriniam, ir agragriniam-industriniam. Atitinkamai kalbama apir “tris pasaulius”.
“Pirmasis pasaulis” – tai postindustrinės valstybės (JAV, Kanada, Vakarų’ Europos šalys, Japonija, Australija). Šalia jau minėtų postindustrinės visuomenės bruožų joms būdinga taupanti resursus, energiją ir darbą gamyba, pagrįsta naujausiomis technologijomis, ypač mikroprocesorių technika. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šioje valstybių grupėje yra apie 2000 USD. Didelė dalis šių šalių produkcijos eksportupjama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekių už 421 mrd. USD, JAV – 394 mlrd., Japonija – 286 mlrd., Prancūzija – 216 mlrd., D.Britanija – 185 mlrd., Italija – 170 mlrd., ir net palyginti mažų šalių – Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertė sudarė atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarė tik 4 mlrd. dolerių). Postindustrinėse šalyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojų, tąciau jos tenka 78 proc. mašinų ūkio, 71 proc. pasaulinės prekybos ir 64 proc. pajamų.
“Antrasis pasaulis” – industrinės, daugumoje postkomunistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys, Rusija, Kinija. Tarp jų Rusija yra gamtos resursų atžvilgiu turtingiausia šalis pasaulyje, ir energetiniai resursai (nafta ir gamtinės dujos) yra pagrindinis jos eksportas. Būdinga tradicinė, reikalaujanti daug resursų, energijos ir darbo technologija.
“Trečiąjį pasaulį” sudaro besivystančios (developing) arba neišsivysčiusios (underdeveloped) šalys, daugiausia – buvusios kolonijos (ypač Afrikoje ir Azijoje), kuriose vyrauja tradicinė industrinė ir priešindustrinė gamyba. Šių šalių grupėje apie 800 milijonų žmonių gyvena pusbadžiu, apie 40 milijonų kasmet miršta dėl išsekimo, tačiau kartu būdingas labai aukštas (2-4%) natūralus gyventojų prieauglis. Periferinėms valstybėms labai stinga lėsų, jau devintame dešimtmetyje jų skola išsivysčiusioms šalims viršyjo 730 milijardų USD. Eksportuoja pagrindinai gamtinius resursus, žaliava ir žemės ūkio produktus. Zambijos eksporte 81 proc. sudaro varis, Ugandos – 95 proc. kava, Mauritanijos – 83 proc. – geležies rūda, Fidži – 78 proc. cukrus ir t.t.Vidutinis uždarbis – 35 USD.
Pastaraisiais dešimtmečiais šis tradicinis padalinimas kiek pakito, nes taip vadinamos naujos industrin’es valstybės (Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Tailandas, Malaizija, Argentina, Brazilija, Meksika, Portugalija, Graikija, Turkija priartėjo prie”antrojo pasaulio” lygio, o kai kuriais atžvilgiais ir pralenkė šios grupės šalis.
Geografinių atžvilgiu postindustrinės valstybės (išskyrus Australiją) yra šiaurėje, o besivystančios – pietuose, todėl pirmojo ir trečiojo “pasaulių” priešpastatymas dažnai apibūdinamas terminu “Šiaurė – Pietūs” (North – South). “Antrasis pasaulis” užima tarpinę padetį tiek geografiniu, tiek kitais atžvilgiais: pagal kai kuriuos kriterijus kai kurios jam priskiriamos valstybės lenkia “pirmojo pasaulio” šalis (Rusija ir Kinija turi branduolinį ginklą, kurio neturi Vokietija, Italija ir mažosios postindustrinės šalys), kitais kriterijais atsilieka nuo “trečiojo pasaulio” šalių (pagal vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje yra antroje šalių šimtinėje).
Šis valstybių skirstymas yra gana sąlygiškas, tačiau jis išreiškia svarbią pasaulinės bendrijos ypatybę. Tarptautinės teisės požiūriu visos valstybės yra lygios, tačiau realiai lygybės nėra. Pasaulinė bendrija yra hierarchiška, stratifikuota pagal skirtingus krieterijus. Raketinio branduolinio potencialo atžvilgiu galingiausios valstybės yra JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija ir Prancūzija, pagal ekonominį potencialą pirmauja JAV, Japonija, Vokietija, teritorijos dydžiu – Rusija, Kanada, Kinija, JAV, Brazilija ir Australija. Supervalstybėmis (superpowers) skaitoms šalys, kurioms būdingi šie požymiai:
(a) galimybė įvykdyti planetos masto sunaikinimus, palaikoma galingo nuolat tobulinamo branduolinio ginklo ir raketinės technikos;
(b) galimybė padaryti poveikį visos žmonijos egzistavimui;
(c) negalimas karinis pralaimėjimas bet kokiai kitai valstybei ar valstybių grupei, jei į pastarąją neįeina kita supervalstybė.
Skirtingai nuo supervalstybių, didžiosios valstybės (great powers) turi įtakos pasauliniam vystymuisi, tačiau nedominuoja tarptautiniuose santykiuose. Šiuo kriterijumi didžiosiomis valstybėmis galima skaityti Vokietiją, Japoniją, D.Britaniją, Prancūziją. Siauresniu mąstu išskiriamos regioninės didžiosios valstybės (regional powers) yra įtakingos ir/arba gali nulemti įvykių eigą atskiruose regionuose: Indija – Pietų Azijoje, Egiptas – tarp arabų šalių, Brazilija – Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose į regioninės valstybės vaidmenį pretenduoja Iranas, Irakas, ir Saudų Arabija, postsovietinėje Centrinėje Azijoje dėl hegemonijos konkuruoja Uzbekistanas ir Kazachstanas, Vidurio Europoje pastaraisiais metais daug kalbama apie augančią Vokietijos įtaką.