Tarptautiniai santykiai ir globalinė politika
Lemiamą reikšmę tarptautinių santykių vystymęsi turi veikiančių tarptautinėje sistemoje jėgų balansas. Valstybės pajėgumas priklauso nuo daugelio faktorių. Anksčiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinė galia, kuri užtikrindavo ne tik saugumą, bet ir buvo svarbi sėkmingos teritorinės ekspansijos prielaida. Šiuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitė: galingiausios armijos gali pralaimėti partizaniniame kare (JAV Vietname, Sovietų Sąjunga Afganistane), karas gali atsieti visais atžvilgiais brangiai ir turėti vien neigiamas pasekmes (Irano-Irako karas, Irako bandymas užgrobti Kuveitą). Dar svarbiau, kad karinės galios didinimas gali turėti bumerango efektą: milžiniškos ir niekaip neatsiperkančios išlaidos ginkluotei (dalinai išskyrus high-tech vystymą, spartinanti technologinį progresą), šiuolaikiniai brangūs ginklai ir armijos išlaikymas tampa sunkia našta ekonomikai ir gali išsekinti šalį. Ginkluotės varžybos galiausiai sužlugdė Sovietų Sąjungos ūkį, visiškai išsekino nedaug resursų turinčią Šiaurės Korėją. Valstybės saugumą dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynę ekonominiai ryšiai su potencialiu priešu), sugebėjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypač regioninės saugumo sistemos, t.y. kariniai politiniai blokai. Viso šiaurės pusrutulio vakarinės dalies saugumą dabar užtikrina NATO (North Atlantic Treaty Organization), įkurta 1949 m., kitose pasaulio dalyse buvo blokai SEATO (South East Asia Treaty Organization, 1954-1977, jungusi JAV, D.Britaniją, Prancūziją, Pakistaną, Filipinus, Australiją ir N.Zelandiją), CENTO (Central Treaty Organization, 1955-1979: D.Britanija, Turkija, Iranas, Pakistanas, iki 1958 m. taip pat Irakas).
Tarptautinių santykių vystymosi tendencijos
Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varšuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos žlugo taip vadinama bipolinė, arba dviašinė sistema, kurią sudarė dvi susipriešinusios sistemos ir nuošalyje buvės neprisijungusių šalių judėjimas (neutralios, daugiausia “trečiojo pasaulio” šalys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos:
1) Būdingiausias šiuolaikinio pasaulio vystymosi bruožas yra globalizacija – nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių didžiausių valstybių suverenitetą;
2) Skaitoma, kad vyksta galios decentralizacija ir formuojasi daugiapolinis (multipolar) pasaulis; tačiau šiam požiūriui priešpastatomos kelios kitos alternatyvos -
a) bendras JAV, ES ir Japonijos dominavimas;
b) JAV – vienintelis lyderis pasaulyje;
c) bipolinės sistemos atkūrimas (JAV ir Kinija);
d) civilizacijų (Vakarų, islamo, Kinijos ir gal kitų) konfliktas.
Visi variantai dabar plačiai svarstomi, tačiau šiuo metu vyrauja nuomonė, kad kol kas politiniu ir militariniu atžvilgiais dominuoja JAV.
3) Įsigalėjo naujas branduolinio ginklo vertinimas; dar 1983 m. amerikiečiai kompiuteriu pagalba išskaičiavo, kad neišvengiamas apsikeitimo branduoliniais smūgiais rezultatas būtų “branduolinė naktis (žiema), ir tai padėjo pasiekti susitarimo dėl branduolinių ir raketinių ginklų arsenalo mažinimo (SALT I, SALT II).
4) Formuojasi supratimas apie visuotiną saugumą kaip svarbiausią nacionalinio saugumo garantą. Dalinai tai susieta su milžiniška ginkluotės kaina: sukauptas karinis turtas, kurį būtų galima panaudoti civiliniams tikslams (kompiuteriai, aviacija, transportas ir pan.) vertinamas 500 milijardų USD, kariuomenėje tarnauja apie 25 milijonus žmonių ir dar tiek dirba kariniame komplekse, kur užimta apie 25 proc. mokslininkų ir sunaudojama 40 proc. mokslui skiriamų lėšų.
5) Kuriasi konfliktų prevencijos politiniais metodais sistema, regioniniai konfliktų stabdymo centrai. Veikia ši sistema dar nelabai efektyviai ir dažniau tarptautinėms organizacijoms tenka atlikti taikos palaikymo funkcijas (Bosnija, Kosova, Kipras, Tadžikistanas, Gruzija ir kt.).
6) Saugumo samprata tapo platesnė ir dabar apima ne tik karinį saugumą, bet ir gamtosaugą, siekimą įveikti ekonomines ir technologines disproporcijas, kovą prieš tarptautinį terorizmą, narkomafiją. Treciojo pasaulio šalys jau nuo devintojo dešimtmečios pradžios reikalauja sukurti naują pasaulinę ekonominę tvarkaa, numatant eilę priemonių:
- anuliuoti dalį skolų, pratęsti jų grąžinimo terminus;
- padidinti ekonominę ir techninę pagalbą;
- padėti vystyti svarbiausias ūkio šakas, perduodant naujausias technologijas;
- padėti modernizuoti žemės ūkį;
- pašalinti tarptautinės prekybos kainų žirkles (t.y. padidinti žaliavų kainą ir sumažinti baigtosios produkcijos kainą).
“Pirmojo pasaulio” šalyse auga supratimas, kad neišsprendus “trečiojo pasaulio” ekonominių problemų, ne tik nebus garantuotas Vakarų saugumas, bet ir jų egzistavimas nelabai tolimoje ateityje taps problematišku: atsilikusiose šalyse sparčiai didėja gyventojų skaičius, nemaža valstybių gali sukurti savo branduolinius ginklus, nuolat didėja emigrantų srautas iš pietų į šiaurę. Atsiriboto nuo skurstančio “trečiojo pasaulio” darosi sunku ir pavojinga.
7) Šiuolaikinė karinė technologija ir politinė, ekonominė bei kultūrinė globalizacija labai sumažino geopolitinių faktorių reikšmę. Geopolitika kaip mokslas buvo populiari XIX amžiuje (Friedrich Ratzel, 1844-1904) ir pirmoje XX a. pusėje, dabar ji tapo archaiškos mąstysenos bruožu, bud’dingu daugiausia senosios kartos kariškiams ir politikams.
Tarptautinė teisė
Tarptautinės teisės samprata istoriškai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramžiais pirmiausia reiškė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apibrėžiama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai.
Šiuolaikinės TT pagrindas daugeliu atžvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, užfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pagrindiniai principai yra:
- suvereniteto gerbimas;
- atsisakymas panaudoti jėgą arba grasinti ja;
- nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;
- tautų lygiateisiškumas ir jų apsisprendimo teisė;
- valstybinių sienų neliečiamumas (pripažinimas);
- taikus ginčų sprendimas;
- žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas (1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kiti dokumentai);
- bendradarbiavimas tarp valstybių;
- pasaulinės bendrijos demilitarizacija;
- tarptautinių normų ir teisių vykdymas.
Iki šių principų realizacijos dar labai toli. Ne visos valstybės pasirašė ir ratifikavo pagrindinius dokumentus (pav., apie pusę valstybių nepasirašė 1966 m. socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių paktų, Kinija, Indija, Pakistanas ir kai kurios kitos šalys – susitarimų dėl branduoliniu ginklų). TT yra nelabai efektyvi taip pat todėl, kad nėra mechanizmų ir procedūrų, garantuojančių JTO ir kitų tarptautinių organizacijų sprendimų vykdymaa. Galiausiai, tarptautinės normos nesudaro vieningo kodekso, apjungia prieštaringus principus, pav., tautų apsisprendimo teisę ir sienų neliečiamumo, žmogaus teises ir nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principą.
Tarptautinės teisės laikymasis ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas labai priklauso nuo vyriausybių valios ir jų galimybių nepaisyti kitų šalių ir/arba pasaulinės bendrijos nuomonės. Mažosios šalys šiuo atžvilgiu daugiau turi atsižvelgti į sankcijų galimybę, tačiau radikalūs režimai (Kuba, Š.Korėja, diktatūros Afrikoje) dažnai jų nepaiso. Karinės jėgos panaudojimas reikalauja sudėtingos procedūros, be to JTO neturi tam pakankamai resursų. Reikalavimai vykdyti tarptautines normas ir įsipareigojimus taikomi selektyviai, priklausomai nuo kitų, daugiausia geopolitinių faktorių, taip pat nuo konkrečios šalies santykių su didžiosiomis valstybėmis.