Teorinė graikų kalbotyra ir jos atstovai
Graikams buvo svetimas indų konkretizavimo metodas. Jie buvo linkę į abstrakciją. Ji ir sąlygojo graikų mokslą. Nuo bendro pastebėjimo jie eidavo prie reiškinių, galinčių paremti tą apibendrinimą. Tai vadinama dedukciniu metodu. Laisvesnė graikiškoji visuomenė pradėjo nuo filosofijos, filologija atsiranda vėliau. Ją sąlygojo tekstų nagrinėjimo poreikis. Religinio poreikio nebuvo. Iškilo būtinybė susisteminti Homero poemas. Grupė filologų jas nagrinėjo ir pildė. Iš šių nagrinėjimų ir išaugo graikų kalbotyra. Dėl polinkio apibendrinimams, o paskui detalizavimui graikai iš pradžių sukūrė teorinę kalbotyrą, o vėliau tik aprašomąją. Susidomėjimas kalba datuojamas 6-5-4-a.p.m.e. Senovės Graikijoje pagrindus kalbotyrai padeda filosofija. Jos abi glaudžiai persipynusios. Prie kalbos nagrinėjimo graikai eina per filosifines pozicijas. Jie ieškojo tikrovės, žmogaus ir kalbos santykio. 6-5a.p.m.e. egzistuoja tik tikrovės ir kalbos santykis, žmogus nelabai dominuoja. Kalba atlieka tam tikrą vaidmenį tikrovės pažinime. Graikus domino kiek kalba atitinka tikrovę, kiek glaudžiai jos susijusios. Kalba graikams buvo visų pirma žodžių rinkinys. Žodžiai – mus supančių daiktų pavadinimai. Dėl žodžio ir daikto ryšio graikų tarpe įsigali dvi nuomonės:1. Tarp žodžio ir daikto betarpiškas, natūralus ryšys. Žodis nusako daikto prigimtį(fusei);2. Natūralaus ryšio tarp žodžio ir daikto įžvelgti neįmanoma, nes daiktas pavadintas tam tikru žodžiu buvo tik žmonių susitarimo produktas(tesei).
Abiem stovyklom atstovavo žymūs filosofai. Pirmąją poziciją atstovavo 6-5a.p.m.e. Heraklitas(540-480). Jo įsitikinimu viskas keičiasi, niekas nėra pastovu. Tas nuolatinis kintamumas Heraklitui buvo ašis jo filosofijos. Kintamumas vyksta pagal tam tikrą tvarką. Jo supratimu turėjo būti faktorius, kuris kitimus reguliuoja. Tuo faktoriumi jis pripažino pasaulio protą. Kadangi kitimus galima įžiūrėti ir kalboje, vadinasi kalba irgi kinta. Heraklitas suprato, kad kalbos kitimą tvarko vidinis logosas, t.y.vidinis protas. Jį jis ir laikė kalbos ir tikrovės betarpišku ryšiu. Fusei vadinamas daikto ir žodžio analogija. Jo pasekėjai buvo vadinami analogistais.
Heraklito pažiūras ėmė ardyti vėlesni filosofai. 5,5,4a.p.m.e. formuojasi filosofinė kryptis atstovaujama Parmenido, Zenono ir kt., kuri į 2-jų dalių(kalbos ir tikrovės) sistemą įveda ir trečią narį-žmogų. Tuo metu gimsta subjektyvios ir objektyvios tikrovės suvokimas. Kiekvienas žmogus tikrovę suvokia savaip.
Analogistams save priešpastato tesei atstovai(5-4a.p.m.e.)Vienas iš jų yra Demokritas Jis yra pirmasis atomistas(daiktai sudaryti iš atomų). Jis tvirtino, kad neįmanomas dalykas, kad daiktas ir žodis susiję. Tai yra tik žmonių sutartinis produktas. Anot jo kalba nėra tikrovės pažinimo instrumentas. Jis vadino teoriją anomalija(skirtumas), dėl to pasekėjai vadinami anomalistais.
11-12a. kalbotyrą labai paveikia šių nuomonių priešprieša.
Graikai nagrinėjo tik savo kalbą. Išvados buvo daromos tik remiantis graikų kalba. Tai ne jų nežinojimo išdava, bet jų tiesiog nedomino kitos kalbos. Kitų kalbų kalbėjimas buvo ironiškai vadinamas burbėjimu, atstovai-barbarais. Graikai save suvokė kaip išskirtinius žmones.
Vėliau atsiranda žmogus bandantis sutaikyti dvi priešingas stovyklas, apibendrinti dvi skirtingas nuomones. Tai buvo Platonas(428-348) Į fusei ir tesei Platonas siūlo žiūrėti alternatyvos požiūriu. Platono akimis abi nuomonės yra iš dalies teisingos. Jis sako, kad kažkada žodžiai buvo tikrai duodami tam tikram daiktui. Buvo turima omeny žodžiai pamėgdžiojantys kažkokius garsus, sudaryti onomatopėjos principu. Paskui nuo garsinių asociacijų žmonės pradėjo atitrūkti ir pradėjo susitarimu grįsti savo kalbą. Tai buvo kolektyvinis susitarimas. Didelę reikšmę Platonas skyrė fonetikai. Savo pažiūras į kalbą jis išdėstė savo dialoge pavadinimu “Kratilas”. Jame yra trys veikėjai: Kratilas-analogistas, Hermogenas-anomalistas, Sokratas-bandantis sutaikyti abu prieštarautojus. Per jį Platonas ir išreiškia savo pažiūras.
Dar vienas žmogus žymus teorinėje graikų kalbotyroje yra Aristotelis(384-322 m.p.m.e.). Jis padeda pagrindus aprašomajai graikiškajai kalbotyrai. Aristotelis yra labiau anomalistas. Jis sako, kad žodis yra daikto simbolis. Žiūrėti į kalbą kaip tik į žodžių rinkinį yra nepakankama. Jis įžvelgia, kad žodžiai vienas su kitu susiję ir reikia žiūrėti tų žodžių sugrupavimo. Jo tyrinėjimo objektu tampa žodžiai ir sakiniai. Tai sąlygoja jo domėjimąsis logika. Jis teigia, kad kalboje viskas turi egzistuoti kaip ir logikoje. Tai, kas logikoje yra sąvoka, kalboje yra žodis. Tik sakinys gali būti vertinamas kaip teisingas ar neteisingas. Tokiu būdu Aristotelis pereina prie teksto nagrinėjimo. Logikoje yra subjektas ir išvada, kalboje yra subjektas-vardažodis arba veiksnys, tai, kas sudaro išvadą yra veiksmažodis. Kadangi logikoje subjektas ir išvada labai susiję, kalboje Aristotelis irgi įžvelgia ryšį tarp vardažodžio ir veiksmažodžio. Tas ryšys yra jungtukas. Aristotelis padeda pagrindus ir sintaksei(žodžiai skirstomi pagal jų funkcionavimą). Aristotelis yra ir stilistas, domisi retorika.
(341-270m.p.m.e.) Epikūras. Apie kalbą pasisakymas taiko abi nuomones. Pradžioje kalba praeina etapą kai žodžiais vadinami daiktai pagal garsų mėgdžiojimą, paskui susitarimo principu.