Turto vertinimo problemos sprendimų vykdymo procese
Šiaulių universitetas, Socialinių mokslų fakultetas
Lietuvos teisės reforma siejasi su turto vertinimo sistemos problemomis. Nors pačiai turto rinkai sprendimų vykdymo metu realizuojamas turtas ir nedaro ypatingos įtakos, bet reformuojamam teismų sprendimų vykdymui, turto vertinimas yra nepaprastai svarbus. Būtent teisingas turto įvertinimas, atsižvelgiant į visas sąlygas bei tikslą – prievartinį turto realizavimą, garantuoja savalaikį teismų procesų sprendimų įvykdymą.
Sprendimų vykdymas yra teismų ir kitų institucijų sprendimų realizavimo dalis, kurią vykdo teismo antstoliai. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 372 str. numato, kokių institucijų sprendimus vykdo teismo antstoliai. Teismo antstolis areštuodamas turtą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 411 str., jeigu atskirus daiktus įkainoti sunku, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo antstolio atliktam įkainojimui, turto vertei nustatyti kviečiasi ekspertą.
Teismo antstolis, vykdamas sprendimus ir įvertindamas areštuotą turtą, susiduria su problema įvertinant ir aiškinantis sąvoką, “rinkos vertė” bei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse 411 str. įtvirtintą sąvoką “kaina, esanti toje vietovėje”, taip pat su areštuojamo turto įkainojimo sunorminimo problema bei praktikoje įvertinant areštuojamą turtą kylančia problema dėl tos aplinkybės , kad turtas įvertinamas prievartinės realizacijos tikslu.
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 411 straipsnio redakcija po nepriklausomybės atkūrimo buvo keičiama tris kartus: 1994 06 23 d. – kai sąvoka “teismo vykdytojai” buvo keista į “teismo antstolius“, 1994 11 08d.- kai iš 411 straipsnio buvo išbraukti žodžiai” valstybinėmis ar kooperatinėmis prekybos kainomis arba” bei 2000 06 15d.- kai minėtame straipsnyje numatoma nepriklausomo turto vertintojo apmokėjimo tvarka, tai yra, kad jo paslaugas apmoka šalis, prieštaraujanti teismo antstolio atliktam turto įkainojimui. Todėl galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 411 str. pateikta sąvoka “kaina esanti toje vietovėje” yra sovietinis, planinės ekonomikos, reliktas. Tais laikais ši sąvoka, leido turtą įkainoti, planinės ekonomikos sąlygomis, sąlygine rinkos verte. Ateityje tikslinga šią sąvoką keisti į sąvoką “rinkos vertė“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarime Nr. 244 “Dėl Turto vertinimo metodikos” pateiktas toks rinkos vertės apibrėžimas “Rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų”. Šis apibrėžimas visiškai adekvatus rinkos vertės apibrėžimui, kuris įtvirtintas tarptautiniuose turto vertinimo standartuose. Jis nesutampa su Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse įtvirtintu turto arešto metu atliekamo turto įvertinimu “pagal tos vietovės kainas”. Sprendimų vykdyme tarp pirkimo ir pardavimo šalių yra tarpininkas – teismo antstolis, kuris vykdydamas priverstinį išieškojimą, areštuoja ir parduoda skolininko turtą, todėl šiame procese įsiterpia dar vienas veiksnys – priverstinis pardavimas. Be to teismo antstolis, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra pirkimo – pardavimo sandorio šalis.
Turto vertinimo standartai nurodo, kad “norintis parduoti” reiškia, jog pardavėjas nei pernelyg trokšta ar yra priverstas parduoti turtą bet kokia kaina, nei ruošiasi palaikyti kainą, kuri nebūtų pagrįstai apspręsta esamų rinkos sąlygų. Norintis parduoti siekia parduoti turtą rinkos sąlygomis už geriausią kainą, kokia ji bebūtų, kurią galima gauti atviroje rinkoje atlikus tinkamus rinkodaros veiksmus. Kadangi “norinčio parduoti” sampratoje turto savininkas yra menamas, į faktines aplinkybes, susijusias su tikruoju savininku, šiame susitarime neatsižvelgiama, turto vertinimo standartuose nurodoma, kad sąvoka “ir be prievartos” sukuria situaciją, kai abi šalys noriai siekia sandorio, tačiau nėra nei verčiamos, nei pernelyg įtikinėjamos jį sudaryti. Standartai neapibrėžia lygybės tarp sąvokų “savininkas” ir “norintis parduoti”. Jos yra diferencijuotos, todėl teismo antstolį, realizuojantį skolininko turtą galimą traktuoti, kaip pirkimo ir pardavimo sandorio pagal rinkos kainos sąvoką, subjektą. Be to, ši sąvoka eliminuoja tokią prievartą, kaip priverstinį skolininko turto pardavimą. Šiuo atveju lieka vienintelė problema – teismo antstolis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra pirkimo – pardavimo sandorio šalis, vadinasi, neturi pardavėjo teisių. Šią problemą, vienaip ar kitaip, turėtų išspręsti įstatymų leidėjas.
Sąvokų “rinkos vertė” ir “priverstinio pardavimo vertė“ santykis yra labai aktualus mūsų nagrinėjamu atveju. Priverstinio pardavimo vertės samprata nurodo, jog pardavėjas gali jausti spaudimą ar prievartą, kuris Lietuvoje pasireiškia iš įstatymo pusės, tai yra, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 379 str. 3 d.: “teismo antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas.”
Išsamesnis pateikiamas priverstinio pardavimo vertės apibrėžimas Tarptautiniuose turto vertinimo standartuose, kur jame nurodoma, kad “kai kuriose valstybėse priverstinio pardavimo vertė yra susijusi ir su nenorinčiu parduoti parduodančiuoju bei su pirkėju ar pirkėjais, kurie perka žinodami, kad parduodančiajam nenaudinga tą turtą parduoti”. Pagal tai teismo antstolio vykdomas turto įvertinimas, siekiant turtą parduoti priverstine tvarka, telpa į apibrėžime nurodytą priverstinio pardavimo sąvoką.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senatas 1999 m. birželio 18d. nutarimu Nr.17, kuriuo aprobuota “Teismų praktikos, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais, apibendrinimo apžvalga”, nurodo, kad” vienas iš kriterijų nustatant realią rinkos kainą gali būti Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimas “Dėl privalomo registruoti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo”, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1996 m. vasario 14 d. Nr. 244 ” Dėl Turto vertinimo metodikos”, kiti norminiai aktai reglamentuojantys turto vertinimą.
Būtent Aukščiausiojo teismo senato nutarimas netiesiogiai žodžiais “vienas iš kriterijų nustatant realią rinkos kainą gali būti” įpareigoja teismo antstolį vadovautis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimu “Dėl privalomo registruoti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo”, nors šiame nutarime taip vadinamos turto rinkos kainos ir koreguojamos kas ketvirtį, bet šios kainos visiškai neatitinka rinkos kainų, kurias apibrėžia tarptautiniai vertinimo standartai. Apibrėžimas teigia, kad rinkos kainą apibūdina ir laikas, tai yra, vertinimo diena , kada norintis pirkti ir norintis parduoti, atlikę tinkamus rinkodaros veiksmus, tiesioginio sandorio metu keičiasi turtu. Todėl akivaizdu, kad šie procesai vyksta ne keturias dienas per metus, kada komisija pakoreguoja kainas, be to, ir šios kainos skelbiamos “Valstybės žiniose” ne jų nustatymo ar koregavimo dieną. Įstatyme “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” nustatyta, kad “Valstybės žinios” išeina du kartus per savaitę. Rinkos situacija, veikianti kainas, gali kisti kur kas dažniau nei keturis kartus per metus, niekas nenurodys rinkai, kada ir kiek turi pasikeisti turto rinkos kaina o tuopačiu metu ir vertė.
Puslapiai: 1 2